– Jūsų kūrinys „Pirmas kartas“ – apie pirmą kartą scenoje. Koks buvo jūsų pirmas pasirodymas scenoje?

Rokas: Kaip „Neteisėtai padaryti“ pirmąkart koncertavome viename bardų festivalyje.

Šarūnas: Buvo palikta erdvė jauniems, nepatyrusiems atlikėjams. Mes apsirengėme tai, ką radome spintoje, ir įšokom su keliomis dainomis. Pažiūrėjus nuotraukas – atrodome „fantastiškai“. Klaikiai fantastiškai.

Rokas: Šaras buvo su triko ir ant jo užsimovęs supermeno triusikus...

Šarūnas: Švarką dar turėjau. Žodžiu, įvyko tas pirmasis koncertas. Sakė gerai, tęskite toliau, tai mes ir tęsiame.

Rokas: Atrodo, po to pasirodymo ir nusprendėme tapti mimais. Pirmas koncertas buvo dar be baltų veidų ir pagalvojome, kad reikia daryti tai, ko dar niekas nedarė.

Šarūnas: Tuo metu buvo dar kelios aktorių grupės. Grimas ir tam tikra filosofija prie jo buvo labai geras išskirtinumo bruožas, kuris tebėra mūsų vizitinė kortelė.

Rokas: Iki dabar visame pasaulyje nėra dainuojančių mimų. Aš kartais paguglinu. Jų dar neatsirado, tad mes vieninteliai tokie pasaulyje.

– Esate aktoriai, studijavote aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje susipažinote ir pradėjote kurti. Turbūt į sceną užlipote anksčiau, dar mokykloje?

Šarūnas: Taip. Viskas prasideda nuo mokyklos. Atsimenu savo pirmąjį didelį vaidmenį – trys lapai avinėlio teksto. Vaidinau mažą avinėlį ir man pasakė pastabą. Baisiai supykau ir nebevaidinau, tada manęs mokytoja ir mama prašė, kad grįžčiau į sceną ir vaidinčiau. Aikštingas buvau nuo pat pradžių.

Rokas: Aš žiūrėdavau filmus su Jimu Carrey ir paskui virtuvėje bandydavau atkartoti, ką jis vaidino. O pirmi tikri lipimai ant scenos nebuvo malonūs. Tai buvo pirmoje ar antroje klasėje, kai reikėdavo per šventes su dūdele groti ar eilėraštį deklamuoti. Aš juos atsimenu kaip juodą dėmę, tragediją. Tačiau paskui buvo ir gražių dalykų. Pavyzdžiui, klasės auklėtoja, kuri sugalvojo kurti lėlių vaidinimą. Tėvai darė iš kojinių ar pirštinių visokius gyvūnėlius, o mes vaidinome. Tada vaidinau šerną ir mane geriausias draugas pagyrė, tai prisimenu pirmą tokį labai fainą komplimentą, kuris man įstrigo visam gyvenimui.

– Pirmieji grupės nariai – Mažas Storas ir Aukštas Plonas. Kodėl taip pasivadinote?

Rokas: Tai, kad mes taip atrodome. Nereikėjo nieko išrasti. Tuo metu buvau gal vos pilnesnis ir mažas, o scenoje labai gražiai atrodo, kai vienas aukštas, o kitas žemas, arba vienas storas, kitas plonas. Tie skirtumai visąlaik veikia.

Šarūnas: Kontrastas ir konfliktas visada gerai žiūrisi scenoje. Mes skiriamės ne tik išvaizda, bet ir savo charakteriais. Rokas gal labiau mėgsta paburbėti, o aš gal labiau pajuokauti, tai tų kontrastų yra ne vienas. Tai mus jungia ir yra įdomu.

– 2014 m. pasirodė „Skandalas“, tada 2016 m. – „Galėjo būt kitaip“ ir viskas ėjosi puikiai, bet nusprendėte padaryti pertrauką. Kodėl?

Rokas: Mūsų antras albumas buvo įrašytas paskubomis, neišbaigtas, todėl jautėsi daug nuovargio, trinties tarp visų. Ta pertrauka buvo labai natūralus dalykas, kuris išėjo į naudą, nes per tuos metus mes labiau subrendome kaip žmonės, taip pat kituose darbuose ir šeimose. Taip gimė mūsų trečiasis albumas, kuris, mano manymu, yra stipriausias ir visiškai kitoks nei prieš tai buvę.

Šarūnas: Sutinku. Dėl gyvenimiškų permainų ta pauzė įvyko. Tada buvo labai intensyvus laikotarpis, labai daug koncertavome ir daug visko darėme. Tiesiog pavargome. Reikėjo atsipūsti.

– Papasakokite plačiau apie naujus kūrinius ir albumą „Comeback“. Kada pradėjote jį kurti?

Rokas: Turbūt prieš dvejus metus. Neplanavome jokių deadlainų, kad procesas būtų produktyvus, smagus ir neskubotas. Susitikę nusprendėme pabandyti daryt reivą ir tūsą. Mūsų visi kūriniai sukurti tik gitara ir balsu, bet Faustas, mūsų prodiuseris, labai daug prisidėjo prie to, kaip dabar skamba dainų instrumentalai. Albume daug elektronikos, bumčikų ir žiūrovai koncertuose turės būti pasiruošę daug šokti. Norėjosi su šiuo albumu truputį išsprogdinti ir klausytojų ausis, ir žiūrovų akis. Jau praėjusią vasarą buvome beveik pabaigę visus įrašus ir rudenį planavome išleisti albumą, bet prasidėjo antrasis karantinas, todėl teliko ramiai viską tobulinti ir sužiūrėti iki galo.

Šarūnas: Mes surengėme uždarą koncertuką, kur išsibandėme su publika ir pamatėme, kad galima išsilieti ir iki beprotybės šokti. Ne tik mes šlapi buvome, bet ir žmonės. Ypač dabar, kai visi po karantino prisisėdėję, energijos prikaupę, tai koncertuose bus bomba. Jaučiu.

– Pirmuose dviejuose albumuose nemažai kūrinių apie scenos meną, scenos / teatro žmogų, aktorystę... Kokias dar temas narstote kūriniuose?

Rokas: Yra labai daug meilės, nenusisekusios meilės, sėkmingos meilės... Šiame albume – daug gilesnių, skaudesnių ir tokių tamsesnių tekstų. Tai man labai patinka, nes truputį keičiame ne tik skambesį, bet ir įvaizdį. Norisi truputėlį išvemti tai, kas yra viduje susikaupę per karantiną ir tą pertrauką, kai nekoncertavome. Mes visąlaik stengdavomės pajuokinti su lengvute ironija. Dabar bus daugiau ironijos ir tamsesnės gaivališkos energijos.

Šarūnas: Kai koncertavome, labai didelę dalį užėmė teatras. Ir dabar jis užima nemažai vietos, bet jau sugebame teatrą atidėti į vieną pusę, o muzika tada tampa kita kūrybos puse, kur galime būti drąsesni ir parodyti daugiau kreizo scenoje. Dabartiniai tekstai labiau atliepia socialines problemas, bet tame yra labai daug draivo, daug ritmo ir tai turėtų priversti visus šokti.

– Savo tekstuose aktorystę piešiate tikrai nešviesiai...

Šarūnas: Nes tai tiesa. Nėra lengvų profesijų, bet kiekvieną kartą lipdamas į sceną eini ir draskai savo vidų, ypač prieš naujus darbus, premjeras. Kartais pagalvoju, kam man to reikia – kiekvieną kartą draskytis. Galėčiau kažką patogesnio veikti, bet paskui grįžta tas adrenalinas, publikos energija. Kai tas ratas prasisuka, labai smagu ne tik aktoriui, kuris lipa į sceną, bet ir žiūrovui. Tik norint tai pasiekti reikia juodą kelią nueiti, ne vieną prakaito lašelį išlieti.

– Pakalbėkime apie kūrinį „Pantomima“. Tai dar viena tema, kurios negalima nepaliesti. Kuo pantomima svarbi jūsų kūryboje?

Šarūnas: Mes pantomimą naudojame kaip entertaimento dalį ir priemonę žiūrovui įtraukti. Ja užpildome tarpus tarp kūrinių arba paryškiname kai kurių dainų tekstus. Mes jos mokėmės ir naudojame. Tai gera priemonė, kai išmanai, nes labai vizualu ir įtraukia.

Rokas: Pantomima yra kūno kalba, kurią įvaldęs gali naudoti ir muzikiniuose pasirodymuose. Pavyzdžiui, Michaelas Jacksonas irgi naudojo pantomimą. Netgi su garsiuoju Marceliu Marceau, pantomimos tėvu, išrado moonwalk‘ą ir įtraukė į savo pasirodymus, jis dabar žinomas visame pasaulyje. Tinkamai panaudojus, pantomima yra nuostabus ginklas.

– Minite nemažai pasikeitimų – ir tamsesnę ironiją, ir temas, ir skambesį, ir sceninį įvaizdį... Kodėl jų atsirado?

Rokas: Viskas natūraliai atėjo. Vis dėlto mes bręstame, truputėlį senstame (ar kaip tai pavadinti), tad ir požiūris keičiasi. Galima gyventi išsišiepus ir sakyti – viskas gerai, viskas gražu, bet kartais taip nėra. Tarkim, Baltarusijos įvykiai – negali žiūrėti ir sakyti, kad ok. Atsirado kažkoks išprotėjęs imperatorius, kuris sako: „Aš būsiu ir papūskite man į uodegą.“ Nori – nutupdo lėktuvą ir kaip tu gali sakyti, kad viskas gerai? Dėl to ir atsiranda tie grubūs, pikti tekstai.

– Kuo ironija svarbi jūsų kūryboje?

Rokas: Viskas ateina iš žmogaus suvokimo – iš skaitomų knygų, žiūrimų filmų. Dauguma žmonių nemoka pasijuokti iš savęs. Jie labai įžeidūs arba tas humoro suvokimo lygis yra labai siauras. Jeigu pasakysi kažką ne taip – iškart įsižeidžia. Juk mes įsižeidžiame tiek, kiek patys sau leidžiame. Galėtume išvis neįsižeisti. Ne tik ironija, bet ypač saviironija yra vienas svarbiausių dalykų šiame pasaulyje, nes viskas vis labiau greitėja ir jautrėja. Be saviironijos nieko nepadarysi, todėl mano tekstuose jos daug. Visąlaik bandau save pašiepti. Iš kito šaipytis man net ne taip įdomu. Įdomiau ieškoti, kas slypi mano viduje.

Ironija žmogų sukrečia ir jis pradeda klausytis. Tada gali jam kažką sakyti. Kai pasakai kokį bjaurų dalyką ar prajuokini – tu žmogų paimi. Paimi dėmesį ir jis suklūsta. Ta ironija ar saviironija per juoką, per ašaras atkreipia dėmesį.

Šarūnas: Tai yra ir kaip priemonė, su kuria žmonės gali tapatintis, nes tos situacijos visiems atpažįstamos. Kas nutiko man arba Rokui, gali būti, kad yra nutikę ir jums. Jeigu jūs tuose tekstuose atrasite tai, kas jums atpažįstama, – mes jau turime bendrą kalbą ir galime kartu juoktis, sakyti, kad buvome kvaili, kai taip pasielgėme.

Visąlaik bus žmonių, kuriems patiks tas, o kitiems – kitas, bet alternatyvai visąlaik bus mažiau dėmesio, nes popsas yra popsas. Jis turi savo algoritmą.

– Kūrinyje „Klišės“ ironiškai pasišaipote iš jų. Kuo klišės nusipelno atskiros dainos?

Šarūnas: Kiekvienas kūrėjas visada stengiasi nepadaryti taip, kaip kažkas jau padarė, bet matėme „Eurovizijoje“ pavyzdį, kai buvo paimtas labai žinomos dainos motyvas ir naudojamas kaip savas. Tos klišės apie tai ir yra, kad kai kas „pasiskolina“ iš kitų.

Rokas: Liūdniausia tai, kad iš tų klišių žmonės susikrauna milijonus. Gali atrasti algoritmą, kur tuos pačius akordus arba tekstus naudosi... „O mano mažute, aš tave myliu, bet man šitaip skauda, todėl tyliu...“ – kažkoks kvailas dalykas, bet žmonėms yra įstrigęs ir taip limpa. Tai yra taip paprasta ir neįdomu, bet iš to žmonės kala babkes. Ir gerai – jie moka tuo pasinaudoti, bet liūdniausia, kad yra krūva klausytojų, kurie pasiduoda tam. Man visąlaik norisi atrasti kažką naujo, kažką truputį kitaip ir truputėlį gal sukrėsti žiūrovą. Kartais mes būname nesuprasti ir man tai irgi patinka. Vadinasi, yra kitaip. Tai nėra taip tikėta, taip nuvalkiota ir žiūrovas pradeda galvoti. Reikia atsisukti kasetę ir perklausyti dar kartelį, kad suprastum, kad gal gera mintis, – čia jis pamąstė, o ne šiaip padainavo tai, ką mato.

– Bet gal tas žiūrovas keičiasi? Dabar ir alternatyvioji scena daugiau dėmesio sulaukia, ir dainų tekstai nebe tokie banalūs, jiems daugiau dėmesio skiriama. Gal edukuojamės?

Šarūnas: Kai kuria prasme, manau, kad taip. Dabar „Olialia pupyčių“ grupė kažkaip gal jau ir nepaeitų.

Rokas: Visąlaik bus žmonių, kuriems patiks tas, o kitiems – kitas, bet alternatyvai visąlaik bus mažiau dėmesio, nes popsas yra popsas. Jis turi savo algoritmą. Lygiai taip pat filmai. Aktorius Madsas Mikkelsenas sukūrė nuostabių vaidmenų Danijoje ir jo geriausi vaidmenys ten, tačiau mažai kas žino tuos filmus. Jis žinomas iš Holivudo, nes tai yra popsas. Pavyzdžiui, Salvadoras Sobralis laimėjo „Euroviziją“, bet nepasiduoda įtakoms ir toliau dainuoja nuostabų džiazą, nuostabiai jautriai ir yra asmenybė. Atėjo alternatyva ir nukalė visą popsą – tai yra taip nuostabu ir tokiomis akimirkomis labai džiaugiuosi.

– Papasakokite daugiau apie jūsų naują albumą „Comeback“ ir savo planus?

Rokas: Albume – keturiolika dainų. Pirmoji – „Žvaigždė“ – nuskambėjo „Sapiens Music“ kanale. Pasirodė ir naujas mūsų klipas „Comeback“, nufilmuotas be jokio biudžeto. Mes viską patys pasidarėme. O daugiau – birželio 30 ir liepos 1 d. bus albumo pristatymo koncertai Vilniuje ir Kaune. Ten jau žiūrovai galės mus išvysti su nauju įvaizdžiu ir išgirsti naują skambesį bei patikrinti, ar mes dar nepasenę. Dvigubai daugiau ar dvigubai mažiau energijos turime.

– Kaip sekėsi titulinės dainos „Comeback“ klipo filmavimas bunkeryje?

Rokas: Užsidarėme bunkeryje trims valandoms ir supratome, kas yra šaltis. Nors ir naktį filmavome, o lauke buvo gal +8 °C, bet mums išlindus iš bunkerio buvo taip gera ir šilta. Susimąstai, kaip žmonės galėjo ten gyventi.

Šarūnas: Tikrai įspūdinga vieta pamatyti, pavaikščioti. Mes filmavome 50 m ilgio koridoriuje, kuris yra 5 m po žeme. Vien jau tai diktuoja temą ir yra labai ypatingas potyris.

Rokas: Ten vyksta ekskursijos, tad mes tikrai rekomenduojame žmonėms aplankyti, kol dar nesugriuvę viskas.

Šarūnas: Ten yra nuostabus gidas Mindaugas, kuris apie tą bunkerį žino viską ir gali detaliai papasakoti – tai dar labiau įtraukia.

– O kodėl albumą pavadinote angliškai, nors jame tik viena daina anglų kalba?

Rokas: „Comeback“ yra dėl to, kad šita daina atspindi mūsų pertrauką ir grįžimą. Viskas ten sudėta. Iškart supratome, kad tai bus mūsų titulinė daina ir kad taip turi vadintis albumas. Taip pat tas comebackas yra ir labai geras pašiepimas visų tų, kurie jau baigė karjerą ir rengia sugrįžimo-atsisveikinimo koncertus kas penkerius metus...

Šarūnas:. Čia loterija. Comebackinsim arba ne. Man atrodo, kad esame viską padarę – turime gerą albumą, nufilmavome gerą klipą ir, jei reikėtų lažybose statyti, statyčiau daug pinigų, kad pavyks comebackinti, klausytojai priims.

– Koks turėtų būti tas sėkmingas comebackas? Kada sakysite, kad jis sėkmingas ?

Rokas: Visi nori koncertuoti didelėse arenose, surinkti kuo daugiau žmonių, bet man atrodo, kad svarbiausia – kuo stipriau mums patiems pasiruošti, kad nepatirtume fiasko. Jeigu mes padarysime taip, kad džiaugsimės tuo savo rezultatu, tai ir bus didžiausias laimėjimas. Taip atsiras ir klausytojų, ir žiūrovų. Palinkėčiau mums kuo stipriau pasirodyti ir tai bus gerai. Šiais laikais labai sunku kažką spręsti, prognozuoti. Gal net neįvyks tie koncertai? Tikimės, kad įvyks, bet per šiuos metus išmokau nemąstyti daug į priekį, gyventi šia diena. Norisi bent tuos du koncertus surengti tikrai pasiruošus ir atidavus 100 proc. energijos.

Šarūnas: Kai susitiksime su žiūrovais ir prasisuks tas ratas, manau, tada tai ir įvyks. Mes jau dabar sulaukiame žinučių, kad mūsų pasiilgę ir po pirmų singlų laukia susitikimų... Sugrįžimas bet kokiu atveju yra jaudinantis dalykas.