„Mama, tuoj būsiu namie“, – telefonu pranešė Martynas Vristiukas, kai mikroautobusas iš Londono artėjo prie Garliavos. Vyras džiaugėsi ir būsimu susitikimu su mylima mergina, kurios nematė septynerius metus. Tik staiga susimėtė priekyje važiuojantis vilkikas ir viskas paskendo tamsoje.

Patyrė daugybę sužalojimų

Pirmieji eismo įvykio vieton atskubėję Marijampolės rajono ugniagesiai gelbėtojai iš smarkiai suniokoto mikroautobuso ištrauktą 24-erių Martyną, neapčiuopę pulso, uždengė celofanu ir puolė traukti kitus žmones.

Kai trijulę gyvųjų skubiai išvežę medikai rengėsi oficialiai konstatuoti M.Vristiuko mirtį, vienas nustebęs sušuko: „Jis dar gyvas!“

Marijampolės ligoninėje M.Vristiukas buvo labai trumpai: suteikus pirmąją pagalbą, jauną vyrą be sąmonės išvežė į Kauno klinikas.

„Kraujo išsiliejimas į smegenis, trūkęs ausies būgnelis, lūžęs raktikaulis, dubens kaulai, abi blauzdos, alkūnė, pirštai, supjaustytas veidas... – greta pasidėjęs ramentus sužeidimus vardija Martynas. – Vien kojose septyni, iš viso – keliasdešimt lūžių. Ne vienas gydytojas pripažino savo praktikoje nematęs, kad po tokių traumų žmogus liktų gyvas. Tai, kad kalbu ir galėsiu vaikščioti, – stebuklas.“

Stebuklu galima pavadinti ir tai, kad Martynas jau po dviejų dienų pabudo iš komos. Sąmonei dar skendint rūke, sušuko: „Vaidai, reikia paskambinti Vaidai!“

Dabar, kai kalbėjomės, Vaida sėdėjo greta. Ši 24-erių išvaizdi tamsiaplaukė mergina, Vaida Kasperavičiūtė – buvusi Martyno klasės draugė. Jie abu mokėsi Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje.

Gimtadienis ir mirtis

„Tuomet, kai sapne tave pamačiau, net nesupratau, ar tu tikra. Juk mūsų istorija filmo verta. Tu – mano pradžia, o aš – pabaiga...“ – Martyno Beinorio daina „Nedvejok“ tapo M.Vristiuko ir V.Kasperavičiūtės gyvenimo daina.

Jų istorija taip pat verta filmo. Prieš metus, dar būdamas Anglijoje, pirmąkart išgirdęs tą dainą Martynas sėdo prie kompiuterio, kad nusiųstų ją mylimajai. Vos prisijungęs prie feisbuko jis tą dainą gavo iš Vaidos.

Pasakodami šį sutapimą abu linksi galvomis ir plačiai šypsosi. O tuomet net klaikiausiame košmare nebūtų įsivaizdavę, koks kraupus kadras bus filme apie jų gyvenimą.

„Martynas buvo tas, kuris mokykloje manęs laukdavo pasislėpęs už kampo ir apmėtydavo sniegu, aprašinėdavo sąsiuvinius ir tampydavo už plaukų“, – juokiasi Vaida.

„Paslėpta paaugliška meilė“, – kalbėdamas apie išdaigas šypsosi dabar jau suaugęs vyras.

Jo šypsena dingsta, kai paklausiu, kodėl išvyko į Angliją.

„Per mano šešioliktąjį gimtadienį, birželio 26 d., nuo širdies smūgio mirė tėtis, – Martynas užgniaužia emocijas. – Jis išlaikė šeimą. Vyresnis brolis, jam dabar 30 metų, dirbo Anglijoje. Į šią šalį, nors mama ir prieštaravo, išvykau ir aš, nenorėdamas sėdėti mamai ant sprando.“

Nakvojo ir autobusuose

Dešimt klasių baigusį Martyną brolis rudenį vertė grįžti namo tęsti mokslų. Jiedu susipyko. Užsispyręs ir valingas Martynas liko Didžiojoje Britanijoje.

„Nakvodavau naktiniuose autobusuoe, – apie sunkią pradžią, kai susipyko su broliu, atvirai pasakoja M.Vristiukas. – Sunkiai radau darbo. Pirmasis pagalbinio darbininko atlyginimas tebuvo tik 50 svarų per dieną.“

Vieną dieną statybose išvydęs kostiumu vilkintį vadybininką su šalmu Martynas panoro juo tapti. Per metus pakeitė apie 50 statybinių kompanijų.

„Draugai juokavo, kad siekiu rekordo. Tačiau norėjau įgauti kuo daugiau patirties. Dirbau su staliais, betonuotojais ir plėčiau akiratį,“ – pasakoja M.Vristiukas.

Jauną darbštų vyrą, kuris po darbo pasilikdavo 2–3 valandomis ilgiau, braižė brėžinius, netrukus įvertino vienos kompanijos bosas. Lietuvis greitai kilo karjeros laiptais ir netrukus tapo vadybininku, boso dešiniąja ranka. Atlyginimas, be premijų, išaugo iki 800–900 svarų per savaitę.

„Pamenu tą dieną, kai pirmą kartą nusipirkau kostiumą. Švarkas buvo per didelis, bet neturėjau laiko nei matuotis, nei jo pasikeisti, nes skubėjau į darbus“, – juokiasi Martynas.

Lemtingas ruduo

Ir sunkiu, ir geru metu vyrukas vis prisimindavo Vaidą. Kartais jai parašydavo feisbuke, bet sulaukdavo tik trumpo, mandagaus atsakymo.

„Tuo metu buvau ne viena“, – prisipažįsta V.Kasperavičiūtė.

„O aš nutraukiau ketverius metus trukusią draugystę su lietuve, kuri mane išdavė su kitataučiu iš Rytų“, – nuoširdžiai pasakojo M.Vristiukas.

Viskas apsivertė, kai boso pavedimu 2012 m. rudenį Martynas išvyko dirbti į nedidelę salą.

„Buvo rugsėjis. Tuo metu gyvenau ir dirbau Palangoje, – užsisvajoja Vaida. – Buvau vieniša, ir staiga parašė jis.“

Netrukus trumpas susirašinėjimas feisbuke išaugo į romanus primenančius laiškus, o galiausiai Martynas paprašė leidimo paskambinti per skaipą.

„Čia tu?! Tikrai tu?!“ – negalėjo patikėti po septynerių metų bendraklasės balsą išgirdęs Martynas.

„Sumoteriškėjau“, – jaudindamasi dėl atsinaujinusios pažinties nusijuokė Vaida.

Ir jų laiškai dar labiau ilgėjo, pokalbiai trukdavo valandas.

„Atrodo, kad esam vienas kitam skirti. Mums labai gera bendrauti, pokalbiai ir bendros temos neišseko, nuomonės sutapo“, – švytėjo Martynas.

Jie nusprendė pasimatyti prieš Kalėdas ir kartu praleisti atostogas. Grįžęs po darbo saloje prieš pat kelionę namo Martynas nusikirpo ir Vaidai nusiuntė daug komplimentų sulaukusią nuotrauką.

Mama, tuoj būsiu

Praėjusių metų gruodį daug snigo ne tik Lietuvoje. Sėdėdamas oro uoste Londone Martynas svajojo apie susitikimą su Vaida. Rūpinosi, ar jis merginai patiks, ir nusiminė, kai vieną po kito atidėjo skrydžius.

Netekęs kantrybės ir pagalvojęs, kad gali tekti laukti oro uoste dar 2–3 paras, vyrukas paskambino vairuotojui, kuris mikroautobusu vežiodavo žmones į Lietuvą.

„Mes jau netoli kelto“, – pasigirdo balsas.

Martynas pažadėjo sumokėti daugiau, todėl mikroautobusas „Mercedes Benz Sprinter“ grįžo 120 mylių jo paimti.

„Lenkijoje buvo daug sniego, keliai slidūs, todėl važiavome lėčiau“, – pamena lemtingą dieną M.Vristiukas.

2012 m. gruodžio 19-osios rytą, apie 5 val., jie įvažiavo į Lietuvą. Martynas sėdėjo greta vairuotojo.

„Mama, tuoj būsiu. Liko apie 20 kilometrų“, – artėjant prie Garliavos telefonu pasakė Martynas, o jo mintyse vis sukosi Vaida.

Praėjus vos porai minučių po pokalbio, pradėjo čiuožti priekyje važiuojantis vilkikas. Staiga Martyno akyse viskas dingo.

Jaučiasi buvęs negyvas

Mikroautobusas, trenkęsis į vilkiką, po smūgio apsisuko kelis kartus. Jo priekis buvo sutraiškytas, o vilkikas nuslydo į kelkraštį.

„Žuvęs“, – neužčiuopę Martyno pulso konstatavo pirmieji įvykio vieton atskubėję Marijampolės rajono ugniagesiai gelbėtojai.

Apie kraupią avariją rašė pagrindiniai Lietuvos dienraščiai, o interneto svetainės paskubėjo paskelbti, kad žuvo mažiausiai vienas žmogus. Jo inicialai – M.V.

„Kai medikai išvežiojo sužeistuosius ir atėjo konstatuoti mano mirties, – M.Vristiukas pasakoja tai, ką pasakojo jam, – jie nustebo, kad staiga atsirado pulsas. Mane skubiai nuvežė į Marijampolės ligoninę, o iš ten – į Kauno klinikas.“

Nuo 2004 m. gyvenamąją vietą D.Britanijoje deklaravusio Martyno mama tik vėliau sužinojo apie nelaimę, nors nuojauta, kai sūnaus mobilusis telefonas buvo išjungtas, nieko gero nežadėjo. Po kelių valandų apie nelaimę perskaičiusi internete puolė ieškoti sūnaus. Rado ligoninėje.

Nežiūrėk į mane

„Martynas tikslaus atvykimo laiko nesakė. Girdėjau, kad atidėjo skrydžius, – pamena Vaida, apie baisią avariją prie Kazlų Rūdos išgirdusi puošdama eglutę. – Nė minties nebuvo apie Martyną, jokios nuojautos, tik buvo labai gaila tų žmonių, skubėjusių į Lietuvą.“

Pabudęs iš komos iš pradžių angliškai, po to, nuramintas, lietuviškai Martynas sakė, kad reikia paskambinti Vaidai.

Tuo metu ji važiavo į kolegiją, kur mokėsi, ir negirdėjo, kad skamba telefonas. Tik jį išsiėmusi iš rankinės išvydo, kad praleisti penki skambučiai iš to paties numerio. Į jį paskambinusi išgirdo: „Čia Martyno mama. Jis pateko į avariją, pabudo iš komos...“

Vaidai lipant Klinikų laiptais, artėjant prie palatos, kur gulėjo Martynas, jos širdis plakė vis smarkiau.

„Aš iš tų, kurie bijo kraujo, sužalojimų, žaizdų, – dabar šypsosi Vaida. – Atsidarė durys ir...“

Vaida net pati nepajuto, kaip pripuolė, apkabino ir išbučiavo žaizdotą Martyno veidą, kurio, žinoma, pažinti buvo neįmanoma.

„Nežiūrėk į mane, tik nežiūrėk“, – iki akių užsidengęs antklode veidą maldavo Martynas, bijodamas, kad daugiau Vaidos nematys.

„Ne toks turėjo būti mūsų pirmasis pasimatymas“, – šypsodamasi ramino jį Vaida.

Nustebino ir medikus

Po šios nelaimės Vaida ir Martynas atsirinko draugus: jauna moteris neslepia, kad daugelis jos jau buvusių draugių ir pažįstamų siūlė kuo greičiau palikti sužalotą vyrą.

Vaida mokėsi, dirbo ir laisvu laiku slaugė Martyną. Jis nedejuodamas kentė skausmus. Neteko sąmonės, kai lūžo koją sutvirtinęs metalinis strypas. Žaizdos kraujavo. Už viską labiau Martyną kankino mintis, ar ilgai Vaida su juo bendraus, ir gerte gėrė kiekvieną jų susitikimo minutę.

Bet mylimoji jį lankė, pokalbiai ilgėjo, ir Vaidos socialiniame tinklalapyje atsirado užrašas: „Vaida Kasperavičiūtė užmezgė artimus draugystės santykius su Martynu Vristiuku.“

„Net neabejoju, kad man taip greitai sveikti padėjo Vaida. O gal ir iš komos taip greitai prabudau dėl jos“, – žvelgia į mylimąją Martynas.

Jaunas, randuotas vyras su ramentais – valingas optimistas. Jis net neabejoja, kad bus laimingas, vaikščios be ramentų, nors pirmieji žingsniai buvo labai sunkūs.

Septynias narkozes ir operacijas ištvėręs M.Vristiukas nustebino ir gydytojus. Viena jų, peržvelgusi Martyno medicininius dokumentus, jo mamos paklausė: „Jūsų sūnus turbūt nekalba ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje?“

Kai nelieka tuštumos

Už ką? Martynas, kaip ir visi žmonės, užklupti nelaimės, permąstė savo gyvenimą. Tiesa, jaunas vyras nerado atsakymo.

„Nieko blogo nesu padaręs. Gal kartais apšaukdavau darbuotojus, kai jie kažką blogai padarydavo? O gal turiu daugiau gero padaryti kitiems žmonėms?“ – mąstė jaunas vyras.

Kartais jį nuveria mintis, kad galbūt tik dėl šio įvykio jie kartu su Vaida? Gal tai padėjo jiems abiem perkainoti vertybes, įvertinti, ką turi ir ką gali prarasti?

Martyno bosas jį aplankė Klinikose, paprašytas davė nedidelio darbo, laukia jo pasveikstant. Kai taip bus, jau mėnuo kartu gyvenantys mylimieji ketina vykti į Londoną.

„Jei Vaidai nepatiks, ieškosime kompromisų, kursiu kokį nors verslą Lietuvoje“, – svajoja Martynas.

Vaida neprieštarauja mylimojo planams, sako, kad būtų įdomu pabandyti jėgas ir ten. Ji džiaugiasi atradusi Martyną, suvokusi šeimos stiprybę, tikrąsias vertybes ir save.

Ar jai buvo nors trumpų abejonių, kad su tiek daug sužalojimų patyrusiu vyru geriau nebendrauti?

Vaida purto galvą ir šypsosi: „Tik vis dar negaliu patikėti, kad čia tas pats Martynas, kuris mėtėsi sniego gniūžtėmis ir paišė į mano sąsiuvinį.“