Beveik penki mėnesiai, kai skulptorius Stanislovas Kuzma paliko šią žemę. Net kelis dešimtmečius jis buvo pagrindinis širdies chirurgų pacientas, jų prikeltas naujam gyvenimui ir darbams. Kažkada gydytojams menininkas atsidėkojo skulptūra „Kelkis, Lozoriau“. Ji turėtų iškilti prie Santariškių klinikų Vilniuje.

Atsiskirti – dar neįmanoma

Skulptoriaus S.Kuzmos ir jo žmonos keramikės Lidos dirbtuvės – ant Vilniaus Užupio kalvų, nuo kurių atsiveria vaizdinga panorama. Šalia esančiame name – nedidelis jų butas. Viskas čia pat – patogu, ranka pasiekiama.

S.Kuzma iškeliavo 65-erių. Ne tik jo kūryba, bet ir gyvenimas buvo išskirtinis. Atrodo, kad jį, ne vienus metus balansavusį ties būties ir nebūties riba, lydėjo angelas sargas, griežtai prisakęs ligotai jo širdžiai dar plakti.

Po vyro mirties dirbtuvėje Lida išplovė grindis, nušluostė dulkes, sutvarkė popierius. Tarp jų surado eilėraščių, kurių jis žmonai nebuvo rodęs. Ne, tai ne eilės – tiesiog maldos. Stasys sakydavo, kad jam darbas – kaip malda. Kad jis nemoka melstis – moka dirbti.

Dirbtuvėje tvyro per kelis dešimtmečius sukurta sakrali aura. Sudėti ilsisi jo įrankiai, tyliai rymo medinės skulptūrėlės, darbų modeliai. Vienas jų – skulptūrinis Barboros Radvilaitės portretas. Karalienę Barborą menininkas norėjo sukurti nežemišką, nešamą meilės sparnų. Pravėrusi lūpas ji vos vos šypsosi, ir jos veidas kartais atrodo panašus į paties S.Kuzmos.

"Aš dar ignoruoju tą faktą, kad jo nėra namie, kad jo nėra dirbtuvėje. Pastarieji dveji metai buvo tokie, kad iš ligoninės išeidavome trumpam – savaitei, dviem. Mes gyvenome pasimatymais tuos pastaruosius metus. Ir dabar toks nerimas yra – kad aš turiu iš namų kur nors eiti. Ar važiuoti į ligoninę, ar susitikti su gydytojais. Tarytum ir jis toje ligoninėje yra.

Aš dar nuo jo neatsiskyriau. Ypač kai atsiranda buities rūpesčių, kai turi pagalvoti, kaip apsispręsti. Ir visada pagalvoju: „O kaip Stasys sakytų? O kaip darytų?“ Tarytum mes dar kartu sprendžiame visus šeimos reikalus. Pavyzdžiui, pirkti tą daiktą ar nepirkti, daryti dirbtuvės remontą ar nedaryti, keisti butą ar nekeisti?" – pasakojo L.Kuzmienė.

Padėka medikams – skulptūra

Lida prisiminė, kaip tuometės širdies chirurgijos klinikos įkūrėjas profesorius Algimantas Marcinkevičius kartą Stasiui pasakė: „Tavo darbai stovi Vilniuje, Šiauliuose. Padaryk ką nors gražaus ir mums.“

S.Kuzma 1989 m. medikams sukūrė skulptūrinę kompoziciją (tiksliau, 40 cm aukščio jos darbo modelį) pagal Biblijos siužetą „Lozoriau, kelkis“. Skulptūroje vaizduojamas Lozorius, tiesiantis ranką į Kristų (o gal atvirkščiai?) ir angelas – žmogaus sargas. Kaip Kristus prikėlė mirusį Lozorių, taip medikai – S.Kuzmą.

"Skulptūra skirta gydytojo pašaukimui. Mes visą gyvenimą buvome labai susieti su Santariškėmis, medikais. Stasio operacijos, komplikacijos, kurios lydėjo visą gyvenimą, mus susiejo didelei draugystei, – pasakojo Lida. – Kai Stasys mirė, visi prisiminė, kad yra darbas, paskirtas gydytojams. Ir surado tą darbo maketą – jis gražiai išsaugotas. Ir tuomet gydytojai suprato, kad ta nepastatyta skulptūra – lyg nerašytas jo testamentas.

Kad Stasys galėjo būti skulptorius ir dirbti – tiktai gydytojų dėka, dėl jų nuolatinės priežiūros. Medikai pasakė, kad būtų gražu įprasminti ir Stasio vardą – jis buvo jų pacientas 34-erius metus."

Pirmoji širdies operacija, per kurią S.Kuzmai pakeisti du širdies vožtuvai, buvo atlikta dar 1978 m.

„Ir tik po to jis tapo skulptoriumi – per savo gyvenimo ir ligų istoriją tapo tuo, kuo tapo. Viskas susieta į viena, – kalbėjo menininko našlė. – Jį pasirinko Aukščiausiasis. Stasys taip ir sakydavo: “Esu tam darbui numatytas, ir būtinai turiu jį padaryti."

Tėvo kūrinį iškals sūnus

Planuojama, kad šviesaus granito su bronzos detalėmis apie 3 m aukščio skulptūra iškils prie pagrindinio Santariškių ligoninės įėjimo.

Iniciatyvos statyti skulptūrą ėmėsi Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų administracija, S.Kuzmos šeima, labdaros ir paramos fondas „VU profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“. Darbų sąmata jau padaryta – skulptūrai pastatyti reikia per 600 tūkst. litų.

„Aš jaučiuosi atsakinga, nes tame darbe reikia dalyvauti, reikia su žmonėmis susitikti, reikia visą medžiagą parodyti apie Stasį, nes žmonės paminklui aukoja – nori skulptorių pažinti iš arčiau. Stasio gyvenimas tęsiasi“, – kalbėjo jo žmona.

Padidinti skulptūros darbo modelį, paskui skulptūrą kalti iš granito teks S.Kuzmos sūnui – taip pat skulptoriui Algirdui Kuzmai. Bene 10 pastarųjų metų sūnus padėjo realizuoti tėvo darbus – kaldavo juos iš akmens. Tam suformuota ištisa darbininkų brigada. Nukalti vienam tokią skulptūrą reikėtų penkerių metų. „Lozorių“ planuojama pastatyti per dvejus.

„Įdomiausia, kad Stasiui išėjus aš vis tiek užimta jo reikalais. Man tas buvo taip netikėta ir taip gera – mes toliau gyvename kartu, – kalbėjo L.Kuzmienė. – Kartais “Lozorių„ prisimindavo ir Stasys. Įdomu, sakydavo, kur jis dabar yra, koks jo likimas? Bet niekada nedrįso gydytojų garsiai paklausti. Po Stasio mirties medikai su skulptūra “susisiekė„ labai greitai.“

Brangi dovana – apvalus stalas

Lidos dirbtuvė mažesnė nei S.Kuzmos, tačiau iš čia – dar atviresnis vaizdas į plačias Užupio ir Markučių erdves. Dirbtuvėje stovi apvalus stalas, kurį žmonai gimtadienio proga padarė ir padovanojo S.Kuzma. Visur ieškojo, bet tinkamo nerado. „Ne, – pagaliau tarė Stasys. – Aš tau jį padarysiu pats.“

„Man tai – labai brangus stalas“, – tarė Lida.

Ji paaukojo daug savo laiko jo ligoms, ligoninėms, lankymams. Ji tiesiog tausojo jo sveikatą, kad jis galėtų dirbti, o save – kaip menininkę – beveik užmiršo.

Tačiau L.Kuzmienė nesutinka su tuo, kad jai teko sunki gyvenimo našta. Esą žmones gyvenimas susieja. Profesija susieja. Jau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje juodu mokėsi skulptūros klasėje.

"Artumas, meilė – tai svarbiausia. Kai vyras ir moteris susitinka, jie tampa vienu žmogumi. Nei aš būčiau moteris be vyro, nei jis vyras be moters. Tai – Biblijos tiesa.

Man niekas nebuvo sunku, išskyrus tuos momentus, kai vyras sirgo. Bet visą laiką buvo gydytojų pagalba. Visą laiką ruseno viltis, kad jis pasveiks – kad vėl sugrąžins jam jėgas. Šeima, vaikai liko. Draugų kiek turime. Jaučiuosi taip, kad jis didžiausią turtą sukrovė man", – vardijo skulptoriaus našlė.

Sapne Lida regėjo savo vyrą – toli, per atstumą. „Jis traukiasi nuo manęs. Šalinasi manęs, – šypsojosi. – Mačiau jį tik iš tolo.“

Galbūt taip jis praneša apie save, o jai liepia gyventi?

„Jis visą laiką ligoninėje man sakydavo: “Kai manęs neliks, tu būsi laisva, galėsi savo darbus dirbti – visą gyvenimą save sugniaužusi laikai. Tu tik puoškis, kad gražiai atrodytum, ruoškis būti su žmonėmis. Tik neapsileisk„. Jis sakydavo, kad buvau jo šešėlyje ir kad ateis metas, kai būsiu laisva, - pasakojo Lida. – Jis sakydavo: “Kai aš numirsiu, būtinai ištekėk, negyvenk viena„. Jis taip kalbėdavo. Kažkada. Paskutinį dešimtmetį jis manęs netekino“.

Planuoja kurti vyro dirbtuvėje

Jau keleri metai, kai L.Kuzmienė kuria keramines skulptūras. Anot jos, pirmiausia reikia ką nors padaryti, kad žmonės pamatytų. O kai padarė, tiesiog išplėšė iš rankų. Dažnoje jos skulptūroje – moteris.

Menininkė supranta, kad dviejų dirbtuvių ir buto išlaikyti nepajėgs. Todėl nedidelį dviejų kambarių butą ji planuoja parduoti. Apsigyvens savo dirbtuvėje, o dirbs – vyro.

"Tikrieji mūsų namai buvo dirbtuvės. Į namus grįždavome tik miegoti ir televizoriaus pažiūrėti. Nusiprausti ir valgio išsivirti. Dėl buto pardavimo Stasys pritaria, – pralinksmėjusi sakė Lida. – Jis nelabai mėgo to buto. Ankštas.

Tačiau iš pradžių jis irgi buvo naudojamas kaip dirbtuvė. Viename kambaryje visi miegojome. O kitame, pasidėjęs vatinį čiužinį ant parketo, susinešęs kirvius, kalades, Stasys pradėjo daryti skulptūras. Ten buvo nulipdyti trijų mūzų, kurios puošia įėjimą į Nacionalinį dramos teatrą, darbo modeliai."