Gausybę žmonių sukvietė Pažaislio muzikos festivalis į vienuolyno erdvę, kurioje pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta garsiosios grupės „The Beatles“ nario sero Paulo McCartney oratorija „Ecce Cor Meum“.

„Štai mano širdis“

„Kad tik visko nesugadintų lietus, kad tik nelytų, – sekmadienį tarsi mantrą kartojo Pažaislio muzikos festivalio koordinatorius Justinas Krėpšta, prieš koncertą sutiktas Pažaislio vienuolyno prieigose, nes tądien prognozės nebuvo palankios, tvenkėsi debesys, dieną vienur kitur nulijo.

Į koncertą gausiai susirinkę klausytojai smalsiais veidais lydėjo į sceną žengiančius Kauno valstybinio choro, Niurnbergo filharmonijos, Kelno choro, Kauno berniukų choro „Varpelis“ choristus.

Pagaliau į sceną pakilo ir Kauno valstybinis simfoninio orkestro muzikantai, iškilmingai žengė dirigentas Jurijus Serovas su soliste Lauryna Bendžiūnaite.

Dirigentas anglų ir rusų kalbomis susirinkusiuosius supažindino su kūrinio atsiradimo istorija, atskleidė pagrindinius akcentus: „Oratorija “Ecce Cor Meum„ – labai svarbus P.McCartney kūrinys, parašytas griežtai laikantis anglų chorinės, sakralinės muzikos tradicijų, kurioms jau per 500 metų. Kūrinio pavadinimą “Ecce Cor Meum„ (“Štai mano širdis„ – liet.) įkvėpė užrašas virš Niujorke Šv.Ignaco Lojolos bažnyčioje esančios Jėzaus skulptūros. Vėliau, kai karalienė Elžbieta įšventino jį į riterius, P.McCartney šie žodžiai tapo gyvenimo devizu.“

Tai antroji P.McCartney oratorija, po žymiosios Liverpulio oratorijos, parašytos 1991 m. „Ecce Cor Meum“ kompozitorius rašė labai ilgai: pradėjo 1996 m., tačiau procesą nutraukdavo kiti projektai, o ypač sustabdė jo pirmosios žmonos Lindos mirtis, taip pat lemtingas susitikimas su antrąja žmona ir nesėkmingai susiklosčiusios vedybos.

Misterija apie meilę

Klausytojai, regis, užgniaužę kvapą laukė koncerto, kurį drąsiai galima būtų pavadinti misterija – pagarbaus iškilmingumo, sakralios paslapties pripildytu kūriniu apie meilę. Tokią, kurios nesunaikina net mirtis, tokią, kai nevilties, skausmo valandą ne pykstama, ne kaltinama, net ne raudama, o atsigręžiama į nemirtingumą, kuris galbūt ir yra meilės esmė – atsigręžiama stojiškai, bet drauge ir subtiliai, žvelgiant švelniu žvilgsniu ir drauge užtikrintai – bent jau tai atskleidė tiesiog magiškas L.Bendžiūnaitės sopranas.

Vos tik L.Bendžiūnaitės vokalas nutildavo, tiksliau, ištirpdavo, jo iškart imdavai laukti: akivaizdu, kad jis – savotiška kūrinio ašis, o gal tėkmė, kompozicijai savitai priduodantis dinamikos, kuri vystėsi ne pačiuose muzikiniuose garsuose, o jų gelmėje.

Minkštas, angeliškai švelnus ir drauge stiprus L.Bendžiūnaitės sopranas stulbino, sklido, regis, iš pačios gelmės, susiliejęs su choristų balsais, orkestro muzikantų skleidžiamais garsais, vėl išnirdavo lyg garsu apsireiškusi dvasia – lobis, kurį kiekvienas žmogus savyje turi.

Misteriją kūrė visi

„Something is Dead“ – žodžių apie mirtį nebuvo įmanoma neišgirsti ar nesuprasti (oratorija buvo atliekama lotynų ir anglų kalbomis, pagal P.McCartney žodžius), bet tie žodžiai prisiliesdavo prie liūdesio tik tiek, kiek jis gali skaidrinti žmogaus sielą, ir nors išgyvenimai kūrinyje stiprūs ir banguoja plačioje dinamikos skalėje, tačiau į atvirą skausmą, jo klyksmą nė karto nebuvo nužengta, net kalbant apie mirtį, kuri oratorijoje atsiskleidė ne kaip tragiškas, baisus ar siaubingas rezultatas, pažadinantis pačius sunkiausius, beviltiškiausius išgyvenimus, o pilnas paslapties įvykis. Tiesa, žmogui jį sunku taip pažinti, bet todėl ir egzistuoja menas, muzika. Galbūt ir meilė – brandi, išmintinga, rami ir švelni, tokia pat paslaptinga kaip mirtis.

Dinaminėje ne tiek garsų, kiek išgyvenimų kuliminacijoje pūstelėdavęs vėjelis, atrodė, taip pat įsijungdavo į misterijos kūrimą, kuriame dalyvavo ir sakralia rimtimi gyvenanti Pažaislio vienuolyno erdvė, susikaupusios vienuolės, nuo vakaro vėsos pradėję tarpusavyje glaustytis klausytojai, apsigaubę atsineštu bendru šaliu, ir danguje krykštaujančios kregždės, išsisklaidę debesys, linksmai po žolę bėgiojantys vaikai.

„Tai tikrai didingas kūrinys, – po koncerto kalbėjo jauna kaunietė Laura. – Nežinau, ar įmanoma priaugti iki tokio gilaus išgyvenimo.“