„Galima nepamatyti nei vienos turistiniuose žemėlapiuose siūlomos lankytinos vietos, bet apsilankyk vietos turguje ir pažinsi vietovę geriau nei aprašys puikiausias miesto gidas“, – įsitikinusi „Benedikto turgaus“ vadovė Jolita Krickė.

„Man būtų sunku įsivaizduoti save lankantis užsienio mieste ir neužsukant į jo turgų. Štai visai neseniai mažo Portugalijos miestelio turguje stebėjau šviežios žuvies pardavėjo darbą: kaip jis derasi su pirkėju, kaip išrenka žuvį, ją doroja, pakuoja, paduoda klientui. Pietuose šiuos veiksmus palydi daug žodžių, šypsenų, emocijų, šiaurės šalių žuvies turguose veiksmai atliekami daug tyliau, bet su lygiai tokiu pačiu nuoširdumu, lyg pardavėjas tą žuvį būtų auginęs nuo ikriuko, o pakuotų savo geriausiam draugui į tolimą kelionę. Kiekvienas turgus atskleidžia vietos žmonių papročius, temperamentą, tradicijas“, – tikina J. Krickė.

Moteris pasakoja, kad pirmasis jos aplankytas ir galvą apsukęs turgus – senasis Barselonos turgus La Rambla gatvėje, į kurį nusivedė tame mieste gyvenanti draugė. „Ji į tą turgų dažnai eidavo tiesiog užkąsti, nes ten parduodamas gatvės maistas, o man tas didelis šurmuliuojantis turgus su egzotiniais vaisiais, jų kokteiliais, ispaniškais kumpiais ir pietietišku temperamentu paliko neišdildomą įspūdį“, – prisimena J. Krickė.

Visose tolimesnėse moters kelionėse turgūs tapo vienu svarbiausių lankytinų taškų. Beje, nebūtina ten ką nors pirkti ir neštis namo. Pietų Europoje jau nuo seno, o dabar ir kitose šalyse turgus yra ta vieta, kur vietiniai gyventojai dažnai užsuka pavalgyti, nes čia galima gauti įvairaus ir nebrangaus maisto. „Pastebiu, kad gatvės maisto kultūra apskritai labai populiarėja, o turgus tampa ta vieta, kur jo gali rasti labai daug ir įvairaus“, – pasakoja keliauti mėgstanti moteris.

Londono Borough turguje, kuris yra netoli komercinio rajono, per pietus visada sutiksi daugybę kostiumuotų žmonių, kurie į turgų užsuka papietauti, nes čia tai galima padaryti greitai ir tikrai skaniai. Pavyzdžiui, Roterdamo turgus išsiskiria savo įspūdinga architektūra, jame gausu tradicinių produktų, taip pat lankytojus traukia didelis vietinės ir kitų šalių virtuvės pasirinkimas. Štai Amsterdame specialus gatvės maisto turgus įsikūrė rekonstruotoje senoje tramvajų remonto dirbtuvėje, kur daugiausiai dėmesio skiriama būtent maistui, žinoma, įvairių gaminių galima nusipirkti ir į namus. „Šis turgus apskritai yra išskirtinis, tai ne tik turgus, bet ir pramogų erdvė, kur rengiami koncertai, vakarais groja DJ’ai“, – prisimena J. Krickė.

Pasak jos, skirtingai nei Lietuvoje, didžiojoje dalyje jos aplankytų Europos šalių turgus yra ne tik vieta apsipirkti, bet ir tam tikra socialinė erdvė. „Ispanijoje močiutės nusiperka salotų, duonos ir susėda atsigerti arbatos ar kavos, keturios pasidalina vieną gabaliuką pyrago, aptaria orą, anūkus ir kitus svarbius jų gyvenimo įvykius. Nyderlanduose, kaip ir pietuose, į turgų dažnai vyksta visa šeima, visi kartu ragauja, renkasi, apsiperka, o paskui tame pačiame turguje prisėda ir draugiškai papietauja“, – pasakoja J. Krickė.

Įsimintini Ispanijos ir Portugalijos pakrančių miestelių turgūs, kurie iki siestos veikia kaip maisto prekyvietės vietiniams nusipirkti šviežios žuvies, daržovių, mėsos, sūrių, o po siestos erdvę užpildo turistai, kurie degustuoja vynus ir vietinius delikatesus. Gana dažnai tokiuose turguose ši fiesta užsitęsia iki vidurnakčio ar net ilgiau. Galima apsilankyti tiek Barselonos, tiek ir viename iš seniausių San Miguel turguje. Pastarasis įsikūręs pačiame Madrido cente, ten ypač populiaru maistą valgyti vietoje, degustuoti vynus ir vakaroti su draugais.

„Pietų šalyse turgaus tradicijos labai senos ir gyvos, tik ten teko lankytis turguose, kur visi pardavėjai dėvi vienodą uniformą. Tiesa, pietiečiai prekeiviai disciplina nepasižymi, panorėję, darbo dieną gali pabaigti gerokai anksčiau, tad garantijų, kad visada rasi savo pamėgtą pardavėją ten nėra. Vakarų ir Šiaurės Europoje galioja griežtesnės taisyklės tiek higienos, tiek darbo laiko prasme, bet pati atmosfera, kaip ir visur, neįpareigojanti. Nyderlandų turgų vizitinė kortelė – gėlės. Savaitgalį iš turgaus kas antras žmogus išeina su gėlių puokštėmis. Beje, pastebiu, kad Vakarų šalyse turgus irgi vis labiau tampa vieta, skirta ne tik apsipirkti, bet ir leisti laiką, valgyti. O kas svarbiausia keliaujantiems, turgus turbūt vienintelė vieta kur visuose miestuose gali susikalbėti nemokėdamas kalbos“, – entuziastingai kalba J. Krickė.

Išmaišiusi daugybę Europos turgaviečių, J. Krickė – viena iš laimingųjų pasaulio žmonių, kuriems savo pomėgį ir patirtį pavyko susieti su darbu. Šiuo metu tai, ką pamatė kelionėse ir tai, kas jose labiausiai patiko, moteris stengiasi pritaikyti Lietuvoje aktyviai prisidėdama prie spalvingo, kvapnaus ir pilno emocijų turgaus įkūrimo mūsų šalyje. „Benedikto turgus“ metų pabaigoje duris atvers ne vienam sostinės gyventojui žinomo jau nebeveikiančio Centrinio ūkininkų turgaus Ukmergės gatvėje vietoje. „Pažadu, kad jame, kaip geriausiose Europos turgavietėse, bus galima ne tik visko paragauti bei nusipirkti, bet ir atvykti pasimėgauti puikiu gatvės maistu“, – žada J. Krickė.