„Po tiek filmavimų, įdėto darbo, jis pagaliau yra! Įspūdį paliko kolegų vaidyba – labai džiugu pamatyti draugus, bendrakursius. Galiu užtikrinti, kad filmuodamiesi visi atidavė širdį, tad pirmą kartą matydamas filmą tiesiog negalėjau atitraukti akių, o vertinti dar be galo sunku. Viena vertus, smagu, kad pagaliau žiūrovai galės patys pamatyti, įvertinti visų aktorių pastangas, kita vertus, žiūrėdamas ieškai klaidų savo žodžiuose, veiksmuose. Labai sunku atsiriboti ir tiesiog žiūrėti filmą žiūrovo akimis, turi praeiti kažkiek laiko, kol viskas susigulės, nes dabar per scenas, kuriose vaidinu Šmelingą, rodos, net kėdėje sunku nusėdėti“, – emocijos liejasi iš Arno Danuso, vaidinančio partizaną Šmelingą, lūpų.

Rūta Šmergelytė, vaidinanti gimnazistę – veterinarę Aldoną, sako, kad tik pamačiusi visą filmą realiai suvokė, kad kažkas iš tiesų taip gyveno, o ji, kaip aktorė, su kažkuo susitapatino. „Labiausiai patiko tai, kad nebuvo kažkokios fikcijos, išgalvotų istorijų, kurias žiūrėdamas pagalvoji: „O, ir aš taip norėčiau.“ Priešingai, žiūrint šį filmą supranti, kad kiekviena kova buvo tikra ir kiekvienas keliavo link vidinės ar išorinės laisvės, bet visus vienijo tikslas. Tai nėra mūsų kasdienybė dabar, bet be galo geras priminimas, kad bet kuriuo metu gali tekti naudoti išmoktas tėvų ar senelių pamokas. Žiūrint filmą kažkaip budiniesi. Jei žiūrovus įkvėps šita praeities ugnis, manau, kad daugiau drąsos ir ryžto atsiras ir kasdieniniuose veiksmuose."

Tik pamačiusi visą filmą aktorė teigia supratusi itin aukštus režisieriaus reikalavimus. „Režisierius žinojo, ko nori, matė viziją, koks turi būti filmas, kas turi įvykti, tad didžiausia pagarba jam. O įspūdingiausia scena man – Aido Jurgaičio ir Jovitos Jankelaitytės kuriamų personažų, kur jie atsitiktinai susitinka traukinių stotyje: vienas jau negali pasirinkti laisvės, nebegali pasipriešinti, yra priverstas palikti viską, ką myli, o kitas nelieka abejingas ir gali atiduoti viską iki paskutinio siūlo, kad tik padėtų, įkvėptų, motyvuotų.“

Jovita Jankelaitytė, filme įkūnijanti gimnazistę Gerdą, įtrauktą į tremtinių sąrašą, tikina, kad žiūrėdama filmą pamiršo, kad jame vaidino. „Atrodė, tarsi matyčiau šias istorijas pirmą kartą, tarsi visai nežinočiau scenarijaus. Kartu juokiausi, kartu verkiau ir žavėjausi visais, kurie dirbo prie šio filmo“, – sako Jovita.

Tuo tarpu Karolis Kasperavičius, filme vadinantis Rodrigo, liko sužavėtas operatoriaus Rolando Leonavičiaus darbu, kompozitoriaus Tito Petrikio muzika. „Labai smagu matyti didžiuliame kino ekrane visus draugus ar bendrakursius, ir dar taip puikiai vaidinančius. Vis dėlto žiūrėti į save kino ekrane – keista, tikrai galėčiau pažerti kritikos sau ir labiau pasidžiaugti kitais. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad prisidėjau prie tokio filmo kūrimo, o režisieriui Audriui Juzėnui jaučiu milžinišką pagarbą už tai, kad jis ne tik patikėjo mumis, jaunąja aktorių karta, bet ir tikėjo iki galo, patarė, padėjo“, – sako Karolis.

Rusų belaisvį vokietį Rossmanną vaidinantis aktorius Dainius Svobonas įspėją žiūrovus, kad tai – sudėtingas filmas. „Tik pažiūrėjęs galutinį montažą supranti, kiek daug siužetinių linijų, problemų iškelta. Filmas – daugiasluoksnis, daug istorijos, veiksmo, besikeičiančių siužetų, tad įtariu, kad filmą pažiūrėjus tik vieną kartą gali būti sunku perprasti visus personažus ir jų pasirinkimus iki galo. Režisierius daug ką palieka žiūrovo fantazijai“, – nuomone dalijasi D. Svobonas.

Labiausiai Dainių sužavėjęs kolegų vaidmuo – Aleksandros Metalnikovos įkūnytas rusų kapitono žmonos Lidijos personažas: „Aleksandra – tarsi filmo perlas. Nuostabus personažas, charakteris ir scenos su ja.“

„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodomas nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.

Apie filmą:

Bene laukiamiausias šių metų filmas nukelia į 1947–1952 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje.

Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas: „Laisvė – čia, širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“, – skamba partizanų vado Kovo žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.

Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.