Artėja dvidešimtosios "Neįmanomos misijos" metinės, kurias pasitinkame penktuoju filmu apie Iteno Hanto nuotykius. Amerikiečiams šis superagentas ne mažiau svarbus nei britams Džeimsas Bondas.

Amžius – ne kliūtis

Pirmą kartą I.Hantą Tomas Cruise‘as suvaidino būdamas 34 metų. Liepos 3-iąją aktorius atšventė 53-ąjį gimtadienį ir padovanojo sau bei jo talento gerbėjams puikią dovaną. Filmas "Neįmanoma misija: slaptoji tauta" įtikinamai įrodo, kad T.Cruise‘as vis dar jaunatviškai žavus ir yra puikios sportinės formos, leidžiančios pačiam atlikti visus kvapą gniaužiančius kaskadinius triukus. Abi šios savybės vienodai svarbios veiksmo kino aktoriui, kuris dar ilgai šiame žanre tikisi džiuginti gerbėjus.

Misijų kronika

Pirmajame filme (1996 m., rež. Brianas De Palma) pavojinga misija prasidėjo Prahoje, kurioje norėdamas demaskuoti išdaviką, I.Hantas pats tapo gudriai suplanuoto sąmokslo auka. Antrajame filme (2000 m., rež. Johnas Woo) drauge su ištikimais pagalbininkais Hantas galynėjosi su piktadariu, pagrobusiu pavojingo viruso atsargas ir ketinusiu suduoti žmonijai mirtiną smūgį.

Trečiajame filme (2006 m., rež. Jeffrey Jacobas Abramsas) superagentas nusprendė pailsėti nuo pavojingų misijų ir net susiruošė vesti simpatišką merginą Džiuliją. Tačiau CŽV vadovybė paprašė Hantą išgelbėti jauną merginą Lindsę Feris, pakliuvusią į fanatiško ginklų prekybos magnato Oveno Deviano pinkles.

Pagaliau ketvirtajame filme "Šmėklos protokolas" (2011 m., rež. Bradas Birdas) specialaus būrio agentas Hantas ir keli jo bendražygiai rusų valdžios apkaltinami sprogimais pačiame Kremliuje. JAV prezidentas tuoj pat liepė diversinės veiklos būrį likviduoti, todėl amerikiečiams kovoje už išlikimą tenka pasikliauti tik savo jėgomis.

Kaip kompiuterinis žaidimas

Jau nuo trečiojo filmo ėmė aiškėti "Neįmanomoms misijoms" (beje, kaip ir visiems veiksmo kino tęsiniams) būdinga savybė. Vis mažiau dėmesio skiriama siužetui, o visa autorių energija nukreipiama tradicine tokiam kinui linkme: kur kas svarbiau prigalvoti kuo daugiau mirtinai pavojingų situacijų, kaskadinių triukų ir pirotechninių sprogimų, kuriais būtų galima užkaišioti visas dramaturgijos spragas. Dar svarbu, kad šio kino serialo gerbėjai daugelyje situacijų atpažintų ankstesnių filmų citatas ir kiekvieną naują dalį priimtų kaip dar vieną tos pačios mozaikos fragmentą. Taip pat būtina nepamiršti apie veiksmo geografiją – žiūrovams patinka, kai gaudynių maršrutai nusidriekia per kelias egzotiškas šalis.

Susidaro įspūdis, kad kiekvieną naują "Neįmanomą misiją" perdirbti į kompiuterinį žaidimą yra vienas juokas. Autoriai laikosi panašioms "šaudyklėms" įprastų proporcijų – kuo daugiau veiksmo ir kuo mažiau tarpinių jungiamųjų grandžių. Yra kur akis paganyti, ir veiksmas bei kaskadiniai triukai lyg kompiuteriniame žaidime surikiuoti atskirais lygiais.

Blogio pusė galinga

Panašiu keliu eina ir filmo "Neįmanoma misija: slaptoji tauta" kūrėjai. Vašingtono biurokratai nusprendžia, kad Specialiųjų misijų padalinys yra nebereikalingas ir nusprendžia jį išformuoti. Kaip tik tada į Iteno gyvybę pasikėsina slaptos organizacijos Sindikatas smogikai. Vėl per stebuklą ištrūkęs iš mirtino pavojaus Hantas išsiaiškina, kad Sindikatas yra itin gerai savo veiklą maskuojanti organizacija, kurioje prieglobstį rado visi anksčiau prasikaltę ir dėl to diskvalifikuoti specialieji agentai. Dabar jie tarsi puolę angelai stoja į Blogio pusę. Šios pavojingos slaptosios tautos atstovus užvaldžiusi naujos pasaulinės tvarkos idėja. Savo tikslą fanatikai nori pasiekti baisiais teroro aktais. Ir, atrodo, kad ši organizacija turi labai galingų užtarėjų valdžios koridoriuose.

Vienam prieš tokią galybę kautis būtų beprasmiška. Bet Hantas turi keturis patikimus ir kovose užgrūdintus padėjėjus. O tai jau rimta komanda, kuri tiesiog privalo laimėti.

"Neįmanoma misija: slaptoji tauta" ("Mission: Impossible – Rogue Nation") ***