„Dabar tikrai jaučiu įsipareigojimą būti geru žonglieriumi. Cirkas man visada buvo „faina“, o po „Lietuvos talentų“ pamačiau, kad žmonės vertina tai, ką darau, nelaiko nesąmonėmis, ir dar labiau norisi tai tęsti. Stengsiuosi toliau tobulėti“, – „TV dienai“ sakė K. Bujanauskas, kurio talentu nesuabejojusi D. Ibelhauptaitė dar atrankose paspaudė „auksinį“ mygtuką.
– Kas buvo jūsų paties favoritai superfinale?
– Fausta. Aš pats antri metai groju būgnais, o ji, būdama tokio amžiaus, taip nuostabiai groja – buvau už ją. Ji buvo verta laimėjimo, kiti iš superfinalo – taip pat, bet visiems prizų nebuvo numatyta.
– O kam skirsite savąjį?
– Cirko studijoms Kanadoje, Monrealio cirko mokykloje, arba kitoje, Europoje. Tikiuosi prizą tinkamai investuoti į ateitį.
Cirkas man svarbiausias – gyvensiu juo, tad kitų mokslų ne taip ir prireiks.
– Kaip į cirką atėjote?
– Mano tėvai – cirko žmonės, čia ir susipažino, taip ir aš visą gyvenimą cirke praleidau. Mano tėtė buvo fakyras, laipiodavo ant stiklų, kardų, dabar jis gyvūnų – ponių, žirgų – dresuotojas. Mama buvo oro gimnastė, o dabar vadovauja cirko studijai „Dzūkija“. Toks ir mano likimas – pamilau šį meną.
– Kuo jus žavi cirkas?
– Visapusiškumu. Tai muzika, šokis, aktorystė viename.
– Ar dėl cirko nenukentėjo mokslai?
– Dėl projekto teko praleisti pamokų. Mokslai svarbu, be išsilavinimo niekur nesidėsi, bet cirkas man svarbiausias – gyvensiu juo, tad kitų mokslų ne taip ir prireiks.
– Susiduriate su nuomone, kad cirko artisto darbas – nerimtas?
– Darbas tikrai rimtas, jaučiu palaikymą, o nepatenkintų visada buvo ir bus, kaip ir manančių, kad ne aš turėjau laimėti. Ką darysi – visiems neįtiksi.
– Kiek laiko skiriate žongliravimui?
– Daug, nes reikia palaikyti turimus įgūdžius, jau išmoktų triukų techniką ir mokytis naujų. Visa tai užima didžiąją dienos dalį.
– Kokie jūsų pomėgiai be cirko?
– Groju roko grupėje mušamaisiais, dėl to ir panaudojau tai superfinalui. Bet tai mano hobis, nesirengiu su muzika sieti savo ateities.
– Kokie yra cirko artisto darbo pranašumai ir trūkumai?
– Atrodo, dirbi pusvalandį per dieną, žiūrovams gražu, atrodo paprasta, bet realus ir didelis darbas vyksta ne arenoje, o už jos. Bet man tai patinka ir aš savo darbu mėgaujuosi. Aš visada save įsivaizdavau keliaujantį su cirku, nes visada taip buvo. Ir niekada nebuvo nusibodę. Tos kelionės galėtų atrodyti ir trūkumas – nepastovumas išvargina, bet keliaudamas pamatai daug įdomių vietų, susipažįsti su įvairiais žmonėmis.
– Ateitį siejate su Lietuva?
– Taip, neketinu pamiršti Lietuvos, rengsiu čia pasirodymus. Be to, cirko sezonas būna vasarą arba žiemą, o po kelionių, rudenį ar pavasarį, matyt, grįšiu į Lietuvą, taigi tikrai reikės turėti čia trobelę.
– Kas cirko pasaulyje jums yra pavyzdys?
– Visad pavyzdžiu laikiau ir lygiuojuosi į dabar jau baigusį karjerą žonglierių Anthony Gatto. Man jis atrodo tiesiog genialus.
Naujausi komentarai