Viena pagrindinių pretendenčių su dramatiška daina šiemet laimėti nacionalinę "Eurovizijos" atranką Aistė Pilvelytė neslepia, kad savo gyvenime patyrė ne vieną dramą. "Bet kas nėra patyręs kritimo?" –  duodama interviu "Kauno dienai" retoriškai klausė 36 metų dainininkė.

– Tavo gyvenimas – nuolat kelyje?

– Taip, ant ratų, nuolat. Lagaminai ir ratai.

– Taip pavadintum visą savo gyvenimą ar pastaruosius mėnesius?

– Keliauju labai daug. Toks mano gyvenimas, kelias ir ratai – šou verslo dalis.

– Ar ne pernelyg skubi? Kaip sakoma, mirtis anksčiau ar vėliau pas mus visus ateis. Ir ji niekada nevėluoja, tad kam skubėti – gal reikia tik gyventi?

– Tą teoriją visi gerai suprantame ir dauguma jai pritaria. Bet kai reikia taip gyventi, kartais pasidaro sunku. Iš pradžių užsukame šį ratą, o po to jau jis suka mus.

– Bet mes renkamės savo gyvenimą, kelią ir tą ratą. Yra tokių, kurie moka skubėti lėtai ir gyventi dabar.

– Vieno garsaus žmogus paklausė: kaip jūs per gyvenimą uždirbote milijonus, tapote turtingas, žinomas? Šis atsakė: kol kiti galvojo, aš veikiau, dirbau. Aš irgi nemėgstu ilgai galvoti, esu ugnis, darau iškart. Einu, darau, bėgu, atlieku dešimt tūkstančių darbų...

– Bet kažką dėl to prarandi...

– ...Kenčia sveikata. Ir kai iš nosies pradeda bėgti kraujas, alpstu, sustoju. O pačiai sustoti, oi, pačiai sustoti... – juokiasi. – Lenk medį, kol jaunas.

– Bet  mums reikia pusiausvyros. Tokia gamta, tokia visata, tokie jos dėsniai. Ir ugniai reikia ne tik oro, bet ir vandens, nes įsiliepsnojusi ji ne tik šildys, bet taps gaisru, pavojumi.

– Suprantu, ką nori pasakyti. Bet gyvenimas banguotas, o tos bangos kartais ramios, kartais didelės. Dabar siūbuoju ant didesnių bangų. Ir tas ramesnis laikas, žinau, ateis, kai sulauksiu pensijos. Nors negalima gyventi ateitimi.

– Jos ir nėra. Yra tik dabartis?

– Praeities irgi nėra. Bet kaip pažvelgsime – yra ir dabartis, ir ateitis, ir praeitis. Be praeities nebus dabarties, o be dabarties  nebus ateities.

– Tavo dabartis – "Eurovizija". Ir tas plačiai nacionalinėje atrankoje nuskambėjęs kivirčas su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Kaip ten ji rėžė: "Pigus teatras. Kaimo melodrama. O jūsų ašaros kaip Helovinas – su tokiomis ašaromis negalima eiti į sceną, nes atrodote mažų mažiausiai juokingai."

– (Juokiasi) Smagu, o ką?

– Tuomet sureagavai jautriai ir įnoringai.

– Aš esu geras žmogus su gerais žmonėmis. Reikia mokėti kritikuoti. Ir labai moku priimti ir priimu objektyvią, pasvertą kritiką. Bet ją reikia mokėti pateikti, tai didelis menas. O kai ta moteris, kultūros, meno atstovė taip pasakė...

– Bet galime nusileisti, ramiai išklausyti, užgniaužti savo ego ir neiti tuo pačiu keliu.

– Pasikarščiuoti žmogiška ir nors turiu jau nemažai metų, bet kartais protas lieka kažkur anapus, – juokiasi. – Visko būna. Tas tiesmukumas ir gariūniškumas mane išmušė iš vėžių. Jei ji būtų tai pateikusi skaniau, kultūringiau, priimčiau tą kritiką. Bet tas stačiokiškumas išprovokavo mano reakciją.

– O kam tų kaukių, tų skanumų? Būkime atviri.

– Taip, bet gerbkime kitus žmones. Gerbkime žmones, kurie lipa ant scenos, jų darbą. Mes kiekvieną kartą ruošiamės, stengiamės nustebinti, daug dirbame ir nesunku tą kritiką pateikti gražesniame popierėlyje. O kai tave pastato po dušu? Nors kartais gal ir reikia to dušo... Vis dėlto esu už objektyvią, kultūringą, o ne gariūnišką kritiką.

– Gariūnuose apsilanko tūkstančiai žmonių. Jie įsižeis?

– Gariūniškumas – ne žmogus, o jo vidinės vertybės ar poelgiai. Myliu žmones. Ypač intelektualius, kultūringus.

– Kam tau reikėjo tos "Eurovizijos"? Kaip rašė komentatoriai, ką tos "senutės" Aistė, Rūta, Erica čia veikia? Duokit kelią jaunimui!

– Scenoje reikia ir patirties. Be to, turiu neužbaigtų darbų, kurie guli stalčiuje.

– Nebaigti darbai – pirmoji vieta?

– Taip, taip.

– O kas bus, jei vėl liksi antra? Susitaikysi ar uždarysi tą stalčių?

– Hm... O kas bus, jei tau kalbant ant galvos užkris gabalas betono arba man važiuojant įvyks avarija? Procesas yra malonus dalykas. Dainuoju nuo šešerių metų ir darau tai, ką geriausiai moku. Muzika – atgaiva mano kūnui, sielai. Gimiau su muzika. Jau seniai tėvams sakė, kad jų vaikas – talentingas. Nuo mažens dainuodavau ir dalyvaudavau įvairiuose renginiuose. Klausydavau Alos Pugačiovos, užsimaudavau ant galvos pėdkelnes, it mikrofoną į rankas pasiimdavau šukas. Taip prasidėjo mano dainavimas.

– Tavo eurovizinė daina "You bet" labai dramatiška. O tokias dainas geriausiai gali atlikti tik pats išgyvenęs dramą.

– Na, buvo, buvo dramų mano gyvenime. Bet kas nepatyrė dramatizmo, nuosmukio, pakilimo?

– Kiekvienas dramą suvokia skirtingai – kažkam tai nulūžęs nagas, negauta geidžiamos spalvos suknelė ar automobilis, o kažkam tai palaidoti vaikai, mylimas žmogus, mirtina liga. Ką įvardytum dramatiškiausiu įvykiu? Skyrybas  2010 m. su verslininku Vladu Motieka, asmeninį bankrotą, dar ką nors, ko nežinome?

– Man sunkiausia buvo vienai auginti vaiką. Skyrybos – irgi sunkus dalykas.

– Hm, skamba tarsi priekaištas? Ugnės tėtis Vladas nenorėjo auginti dukters?

– Ne, ne. Toks sprendimas buvo mano. Ir šio sprendimo nesigailiu. Nemėgstu kalbėti apie asmeninį gyvenimą. Nemėgstu, kaip kiti, versti patalų į viešumą. Auginti dukrą buvo tik mano, mano, mano sprendimas!

– Sakei, kad skyrybos buvo tavo vienas geriausių sprendimų.

– O ką? Taip ir buvo.

– Kažkur nuskambėjo, kad jis susirado meilužę? Bet gal Pilvelytė buvo dėl to kalta?

– Oi, ne, čia ne mano stilius. Esu ištikimas ir patikimas žmogus. Niekada negalėčiau meluoti į akis, veidmainiauti.

– Turiu galvoje meilužę, kurią neva, bent jau taip kalbėta, susirado jis.

– Ai... Neturiu ką apie tai komentuoti. Skyrybos buvo mano sprendimas.

– Šaltasis karas baigtas ir karo kirviai užkasti?

– Ne, jų net nebuvo. Mes labai gražiai išsiskyrėme, sudėliojome taškus ant "i", nebuvo draskymosi, žmogiškai bendraujame.

– Neseniai buvo kalbų apie Aistės Pilvelytės planuojamas vestuves su "Pikaso" grupės nariu Dovydu Šamrajumi...

– Niekada taip nesakiau. Tai buvo pateikta televizijos laidos reklamoje – kad Aistė neatsisako ištekėti.

– Bet dramas išgyvenusi ir it gulbė po jų pakilusi Aistė dabar nevieniša?

– Apie tai kalbėti nenoriu. Tai labai asmeniška.

– Dažniausiai, deja, mokomės iš savo klaidų. Ko išmokai iš jų? Kokį virsmą išgyvenai?

– Tapau labai stipri ir į smulkmenas visiškai nekreipiu dėmesio. Jaučiuosi tokia stipri, kaip niekada gyvenime. Nebent kas nors atsitiktų su mano vaiku, tuomet mane palaužtų. Taip, tuomet būčiau silpna. O visi kiti dalykai – kaip pažvelgsi, visi kiti dalykai sutvarkomi ir tai yra dalis gyvenimo.

– Kokia turėtų būti tavo dukra? Yra daugybė  auklėjimo teorijų. Vieni nori, kad vaikų raida tekėtų kaip upė ir stengiasi beveik nesikišti į jų auklėjimą, kiti vaiką formuoja pagal savo neišsipildžiusius lūkesčius. Kas svarbu tau?

– Kad būtų sąžiningas, nuoširdus žmogus. Nemeluotų, neveidmainiautų. Dėl to labai ieškau neposovietinio auklėjimo mokyklos, kur vaikai buvo skriaudžiami morališkai ir fiziškai. Ir, tikiuosi, jau radau. Sakiau ir sakysiu, kad pats gražiausias dalykas pasaulyje –  dalytis šiluma, suprasti kitą žmogų, gražiai bendrauti, žmoniškumas, tarpusavio santykiai. Kas dar gali būti gražiau? Noriu, kad dukra gerbtų ir mylėtų kitus žmones, kad mes gražiai bendrautume.

Labai nemėgstu suktų žmonių. Tikiuosi, kad ją auklėju teisingai, bet tas motiniškas nuolankumas ir meilė kartais pakiša koją. Ir neretai jai nusileidžiu, ko kartais nederėtų. Sunku būti griežta mama.

Man nepatinka, ką dabar bruka vaikams, kas demonstruojama per televiziją. Mes turime yra griežtų susitarimų, ko negalima,  nežiūrime piktų animacinių filmukų, kur vienas kitą muša, tranko. Ugnė žino, kurie yra geri, kurie – blogi multikai. Nesuprantu, kodėl animaciniuose filmuose tiek daug smurto? Kas tai valdo? Kodėl jie nori, kad mūsų vaikai būtų žiaurūs? Ar jie nori, kad užaugtų smurtaujanti, pikta, žiauri visuomenė?

– Mums trūksta meilės vienas kitam, užuojautos, žmoniškumo?

– Be abejonės! Kodėl žmones patraukia sektos? Jiems trūksta žmoniškumo, dėmesio, užuojautos, meilės. Gyvenime mums visiems labai svarbu rasti harmoniją. Ir laimė – tai ne daiktai. Ar, nusipirkusi naujus auskarus, būsiu laimingesnė? Visada sakiau ir sakysiu, kad didžiausias turtas yra šeima. Laimė būti geresniam kitam, nebūti egoistu, padėti vienas kitam. Laimė – dažniausiai ne tai, ką turime, bet tai, ką išgyvename.

– Ar Aistei Pilvelytei trūksta meilės?

– (Juokiasi, po pauzės susimąsčiusi tęsia) Meno žmonės yra mylimi, sulaukia daug gražių žodžių, plojimų, bet jų realus gyvenimas neretai kitoks. Daugelis meno žmonių jaučiasi vieniši.

– Mes matome išvaizdžią moterį, vilkinčią juoda suknele, ryškiai raudonai dažytomis lūpomis, o ji grįžta namo, apsikabina dukrą, bet jaučiasi vieniša?

– Ne, kodėl tai skiri man? Kalbu apie dalį kolegų. Kiek meno žmonių iš vienatvės griebiasi alkoholio, kiek jų išėjo į kitą pasaulį? Mes jį mylime, atmename, bet jis buvo vienišas. Kalbu apie a.a. Vytautą Šapranauską. Tas blizgesys, išorė gali būti tik kaukė, o kaip jis jautėsi iš tiesų?

– Mes nesame sąžiningi su savimi?

– Mes skubame, skubame, nepasidalijame su kitais savo laiku, stokojame meilės kitiems, esame pernelyg egoistiški, nemokame suprasti ir mylėti.

– Pradėkime pasaulį keisti nuo savęs. Aiste, ar sutramdei savo ego, puikybę, padedi kitiems?

–  Oi, užspaudei mane. Negaliu teigti, kad esu šventoji Marija. Taip, man to irgi trūksta, dabartiniu laikotarpiu energiją atiduodu kitiems dalykams.

– Sakoma, kad skaitome tūkstančius knygų, bet neskaitome savęs, einame į šventyklas, bet niekada nebuvome savo širdyje. Ar jau perskaitei save, ar buvai savo širdies gilumose, ar pažįsti tikrąją save?

– Taip, tikiuosi, taip. Formuojamės nuo vaikystės. Beprotiškai mylėjau savo senelius, eidavau pas juos į svečius, visada jaučiu gailestį žmonėms, kurie negali sau padėti, kurie sunkiai gyvena. Bet kartais gyvenimas mus priverčia užsidėti kaukę. Juk, kai atveri savo tikrąjį "aš", parodai, kad esi pažeidžiamas, nuoširdus, švelnus, silpnas, tave sutryps, užlips ant galvos.

– Netiki, kad viskas sukasi ratu? Kad tie, kurie elgiasi blogai, sulauks atoveiksmio, o tas, kuris nuoširdus, atviras, žmoniškas, sulauks gero atpildo?

– Tikiu. Ir man taip neseniai įvyko. Pasakiau vienam žmogui – lazda turi du galus. Ir taip įvyko. Ir dar blogiau. Kaip mes pasielgiame su kitu, tai mums sugrįžta dvigubai. Todėl galvokime, ką sakome, kaip elgiamės, nepamirškime širdies.

– Kartais atrodo, kad savo širdies kampelyje slepi neišverktus dalykus, kažkokį didelį skaudų gumulą. Santykiai su tėčiu, skausminga meilė?

– Yra, yra. Dalykas, apie kurį niekada nesakiau. Ir turbūt niekada nekalbėsiu.

– Tai tėtis?

– Neįvardysiu to.

– Pernai persikėlei gyventi į Klaipėdą, dabar dažnai būni Vilniuje. Kur gyveni?

– (Juokiasi) Tarp Vilniaus ir Klaipėdos.

– Kaune, kur gimei? Kas tau šis miestas? Ar, kaip ironizuoja, degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos?

– Kaunas yra miestas, kurį labai myliu. Ten gyvenau, ten vaikščiojau basomis Laisvės alėja ir dar turiu gražių nuotraukų. Kauniečiai – labai teisingi žmonės. Gyvenime taip viskas pasisuko, kad Kaune turiu mažai darbų ir reikalų, nors pro šį miestą pravažiuoju labai dažnai ir jis visą laiką bus mano širdyje.

Beje, neseniai skambinau į gimdymo namus norėdama sužinoti tikslų savo gimimo laiką. Mama sakydavo, kad gimiau po pietų. Bet norėjau sužinoti tikslų laiką. Ir Kaune labai greitai pasakė: gimiau Klinikose 1979 m. liepos 27 d. 15.50 val.

– Bet dabar gyveni Klaipėdoje. Tai ramus, be galo gražus, ošiantis miestas – taip kalbi apie uostamiestį.

– Aha. Jie ten visi atsipūtę, niekur neskuba. Turbūt vėjas, jūra prapučia smegenis. Labai graži gamta, jūra daro stebuklus.

– Mes esame gamtos dalis, tik gyvendami dabartiniu ritmu bėgame nuo jos. O gamta juk daro stebuklus.

– Gamta išties daro stebuklus, Klaipėdoje – labai gera ir ramu.

– Ar tiesa, kad po Eurovizijos iškart vyksi į Indiją, Maldyvus ar kažkur pabūti su savimi, užsiimti joga, pamedituoti, gilintis į dvasinius dalykus, apraminti ugnį savyje?

– Labai noriu, labai. Turbūt dar savęs ieškau. Labai daug skaitau. Dabar – psichologinę knygą "Nepramintuoju taku". Klausei, ar pažįstu save. Pažįstu, bet dar ieškau tos tikrosios Aistės.

– Ir ta Aistė kužda, kad reikia eiti kitu keliu?

– Mąstau, kodėl darau daug dalykų, kurių nenoriu daryti. Taip, mes visi esam marionetės ir sukame ratą. Svarbu turėti bent mylimą darbą. Stengiuosi atsisakyti tam tikrų dalykų, kurių nenoriu daryti. Tam reikia daug žinių, daug skaityti, tobulėti. Ir ta rato spyna bus atrakinta.