Kadaise pirtis buvo prausimosi pastatas, neišsiskiriantis nei dydžiu, nei puošnia architektūra. Šiandien pirtis yra poilsio vieta, tad jau statoma ir modernių statinių. Architektams patariama nepamiršti pačios pirties patalpos.

Šiandien paskirtis kitokia

Dar visai neseniai lietuviams vienintelė galimybė kokybiškai nusiprausti buvo garinėje patalpoje, prišildytoje akmenų krūsnimi. Kadaise pirtyse būdavo ir gimdoma, gydoma, atliekami įvairūs ritualai, dirbami kai kurie darbai. Nors pirties statinį naudodavo taip universaliai, tai būdavo itin paprastas, kuklaus dydžio namelis. Iki šių dienų yra išlikusių kaimiškų dūminių pirtelių, kurios net neturi kamino.

Šiandien žmonių poreikiai kiti. Daugelis įpratę kasdien praustis duše ar vonioje, o į pirtį eina pailsėti, atsipalaiduoti, išsivalyti, pasimėgauti įvairiomis pirties procedūromis, pabendrauti su šeima, draugais, paminėti kokios nors progos. Tad ir pats pirties statinys yra pakitęs.

Nesvarbu, kokia pirtis: sausa, garinė ar drėgna, daugeliui būtinai reikia erdvaus poilsio kambario, vadinamo priepirčiu. Pirties statinys neišvengiamai didėja, palyginti su senosiomis kaimo pirtelėmis. Kai kam pirtis tampa antruoju namu, nes kai atvyksta būrys draugų, reikia jiems suteikti nakvynę. Neretai pirties pastate įrengiama ir miegamųjų, dušas, tualetas, virtuvėlė.

Išaugus funkciniams poreikiams, išaugo ir reikalavimai pirties architektūrai. Vieni linkę pirtelę derinti prie pagrindinio gyvenamojo statinio architektūros, kiti, priešingai, renkasi kontrasto principą.

Kol kas įprasta ręsti didesnius rąstinius namelius, kurių funkcijos įvairios. Kai kurie užsakovai prašo architektų sukurti patogų, komfortišką, šiuolaikiškos architektūros statinį, išraiškos kokybe nenusileidžiantį gyvenamajam namui.

Kaitra "surūdijusiame kibire"

Netradiciniais sprendimais garsėjantis kaunietis architektas Gintautas Natkevičius su kolegomis Eriku Spūdžiu ir Tomu Kuleša prieš šešerius metus vilniečių šeimai suprojektavo pirtelę, kurią esant išduoda nebent nedidelis kaminas.

Architektas pasakojo, kad užsakovas, nusipirkęs jau pastatytą namą, įsigeidė pirties, tačiau įrengti ją namo viduje nebuvo kur. Juk statant naują namą užsakovų pageidavimu pirtis dažniausiai būna įkurdinama tame pačiame pastate.

"Pasiūlėme labai kontrastingą variantą – pastatyti šalia namo surūdijusio metalo kibirą", – architektūrinį sprendimą trumpai nusakė G.Natkevičius. Ovalo formos pastatas iš priekinės pusės turi vitrinines duris, pro kurias galima grožėtis gamta, o užnugaryje yra vadinamasis juodasis išėjimas, kuriuo galima per kelias sekundes įsprukti į namo vidų ir nusiprausti duše.

Kompaktiškos pirtelės viduje, be krosnies ir plautų, telpa medinis kubilas su vandeniu, kuriame galima atsigaivinti. Su namu pirtelė sujungta kelių metrų ilgio tilteliu.

Užapvalintas pirties pastatas yra karkasinis. Išorės apdaila – iš rūdijančios skardos, sienos apšiltinos vata, vidus iškaltas medinėmis dailylentėmis. Pasak architekto, pirties interjere medinė apdaila būtina tuo atveju, jei pirtis yra karšta, – medis ne taip įkaista, todėl nebus per karšta ant jo sėdėti ir glaustis.

Itin drėgnose, bet ne tokiose karštose turkiško tipo pirtyse dažniausiai apdaila daroma iš akmens ar plytelių. Tiesa, vieno iš užsakovų namuose, kur įrengta drėgna pirtis, G.Natkevičius nusprendė atlikti eksperimentą – vietoj keraminių plytelių pasiūlė naudoti specialiai apdorotą medieną. "Įdomu, kaip ji atlaikys daug drėgmės", – svarstė G.Natkevičius.

Naujovės neišstumia tradicijų

Pirtys – plati kūrybos erdvė ir pasaulio architektams. G.Natkevičius pasakojo neseniai buvęs Vokietijos Štutgarto mieste vykusioje specializuotoje parodoje, pristačiusioje SPA, pirčių produktus. Joje ryškios dvi pirčių architektūros tendencijos.

Viena kryptis ypač būdinga suomiams. Jų pirčių pastatuose tobulinamos tradicinių pirčių technologijos, vyraujanti statybinė medžiaga – medis. Pasak lietuvio, visame pasaulyje pirtys įrengiamos gyvenamuosiuose namuose ar net butuose, tačiau nemažai statoma ir atskirų pastatų, menančių senovines pirtis. Tai nedideli rąstiniai nameliai šlaitiniais stogais. "Kai kurie jų netgi statomi iš senų, jau naudotų, rąstų", – parodos pavyzdžius prisiminė architektas.

Kiti pirčių gamintojai, pasak G.Natkevičiaus, demonstruoja naujoves, nes pirtis žmonėms reikalinga gyvenant ne tik kaime ar užmiestyje, bet ir didmiesčiuose. Todėl bandoma sukurti universalių, kompaktiškų, modernios architektūros pirčių, jas integruoti į labai mažas erdves.

"Pavyzdžiui, baseinėlis, jei juo nesinaudojama, uždengiamas ir tampa nedidele poilsio erdve", – vaizdą iš parodos prisiminė pašnekovas.

Iš priepirčio – peizažai

Į pirčių projektavimą nespjauna ir kiti lietuvių architektai. Vilniečiai Rolandas Liola, Saulė Liolienė, Arūnas Liola, Edgaras Neniškis, gavę užsakymą suprojektuoti pirtį ant ežero kranto, erdvės kūrybai nepristigo.

"Ramybė, gamta, atsiverianti ežero vandens erdvė, noras būti nepastebimam ir drauge stebėti aplinką – tai svarbiausi pojūčiai, inspiravę šį sprendinį", – darbo rezultatą apibūdino autoriai, kuriems norėjosi ramaus, taikaus, žemo statimio, ištirpstančio gamtoje.

Jų suprojektuotas statinys – pailgas, horizontaliu stogu. Jis uždaras iš sodybos pusės ir maksimaliai atsiveriantis į ežero platybę. Projekto autorių teigimu, pirties ir priepirčio samprata transformuojama ir išplečiama į poilsio, atsipalaidavimo, meditavimo vietą.

Architektų įsitikinimu, šiais laikais pirtis nebūtinai turi būti dūminė, su mažais langeliais. Kaip ir namuose, būnant pirtyje norisi ilsėtis, matyti supančią gamtą, todėl projekto autoriai panaudojo daug stiklo.

"Mūsų supratimu, šiandien pirtis neapsiriboja tik buvimu pačioje pirtyje. Tai įvairių poilsio formų visuma. Priepirtis, arba poilsio erdvė, ne mažiau svarbi nei karštoji pastato dalis, čia turi justi šviesą, erdvę, gamtą", – paaiškino R.Liola.

Pastato dalyje, kurioje yra pirtis, didelių langų atsisakyta. "Siekėme kontrasto. Be to, pirtyje taupoma šiluma, kuriama intymumo atmosfera", – pridūrė jis. Karkasinės pirties korpusas dekoruotas medžio tašais.

Projektuodami nuskriaudžia garinę

Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininkas Valdas Rimavičius džiaugiasi, kad kai kurie architektai, projektuodami pirtis, jau kreipiasi patarimų į profesionalius pirtininkus ir išvengia tam tikrų klaidų. Juk pirtis nėra šiaip patalpa, ji atlieka specifinę funkciją.

Viena pagrindinių klaidų, pasak V.Rimavičiaus, yra ta, kad projektuojant pirties pastatą numatoma didelė poilsio patalpa, dušai, kitos patalpos, o pačiai garinei, saunai ar drėgnai patalpai skiriama mažiausiai erdvės, ji nugrūdama kur nors į kampą.

"Tai turėtų būti pagrindinė pirties patalpa ir sudaryti visumą su prausimosi ir poilsio patalpomis", – priminė pirčių žinovas.

Jei ketinama įrengti tradicinę lietuvišką garinę, idealu, kai dar prieš projektuojant pastatą numatoma vieta krosniai. V.Rimavičius perspėja, kad, suprojektavus labai mažą garinę, mūrinė krosnis, kuri užima nemažai vietos, joje gali nebetilpti – tada belieka rinktis metalinę malkinę arba elektrinę krosnį. Taigi, dar prieš projektuojant pastatą reikėtų žinoti, kokia krosnis bus pasirinkta, kokio mikroklimato norima pirtyje.

Kitas būtinas pirties elementas – plautai. Tradicinėje lietuviškoje pirtyje jie yra tokie, kad būtų patogu ant jų vanoti žmogų. Plautai turi būti gana platūs ir patogiame aukštyje.

"Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad vėdinimo principas, kuris naudojamas saunoje, netinka lietuviškai garinei pirčiai. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad atidarius garinės duris į gretimą patalpą plūstelės garas. Todėl greta garinės esanti patalpa taip pat turėtų būti vėdinama, poilsio kambaryje garo neturėtų būti", – subtilybes atskleidė pašnekovas.

Garinėse būna ir televizorių

Garinės pirties apdailai tinka įvairios medžiagos, tačiau norint, kad ant jų nesikondensuotų drėgmė, Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininko teigimu, sienos turi būti šiltos.

Pirties sienos gali būti iš įvairių medžiagų – įtaka pirties mikroklimatui yra, bet nedidelė. Jei siena iš storos medienos – rąstų ar storų lentų, ji sukaupia daugiau šilumos, todėl patalpos mikroklimatas stabilesnis. Plonos dailylentės, pasak V.Rimavičiaus, greičiau įkaista, bet ir greičiau atvėsta.

Yra pirčių, kurių bent dvi sienos būna mūrinės. "Plytos kaip medžiaga labiau tinka saunai, kur temperatūra 80–100 laipsnių, o tradicinėje garinėje pirtyje temperatūra pakyla iki 50–60 laipsnių. Drėgnose, vadinamosiose turkiškose, pirtyse naudojamos šiuolaikinės medžiagos. Pavyzdžiui, sienos dengiamos putų polistirenu, po to nutinkuojamos ir apklijuojamos plytelėmis. Tada sienos lėčiau įšyla, bet ilgiau išlieka šiltos", – aiškino pirtininkas.

V.Rimavičiaus nuomone, pirties interjeras turėtų atpalaiduoti, nereikėtų naudoti ryškių spalvų, aštrių kampų. Garinėje, saunoje ar drėgnoje pirtyje nebūtini šviesos ir garso efektai. Apšvietimas turėtų būti ne per ryškus, užtenka jaukios prieblandos.

"Apskritai, manau, architektai galėtų skirti daugiau dėmesio pirties funkcijai nei dekorui ar kokioms nors įmantrybėms. Girdėjau, kad kai kurie naujieji rusai garinėse įrengia ekranus ir gali žiūrėti televiziją ar kitą vaizdinę medžiagą. Šie įrenginiai turi papildomą – dujų analizavimo – funkciją. Ekrane galima pamatyti ne tik deguonies, azoto kiekį, bet ir sužinoti apie viduje esančių žmonių suvartotą alkoholį", – kraštutinį pavyzdį pateikė Lietuviškos pirties bičiulių draugijos vadovas.

Lietuvos liaudies buities muziejaus Architektūros skyriaus vedėjas Ruslanas Aranauskas

XX a. pirmoje pusėje kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Aukštaitijoje ar Dzūkijoje, pirtis buvo bemaž kiekvienoje sodyboje. Kai kur pirtimi dalydavosi kelios šeimos. Tradicinėse lietuvių sodybose pirtis stovi gerokai atokiau nuo likusių statinių. Taip būdavo dėl kelių priežasčių. Pirtis žmonės stengėsi statyti arti kokio nors vandens telkinio – ežero, upės ar kūdros. Esminė priežastis, kodėl pirtis toli, – gaisro pavojus. Dūminė pirtis yra didesnės rizikos pastatas, kaip ir duonos kepimo pastatai (ubladės), – Žemaitijoje jie buvo statomi atokiau sodybos. Kad gali sudegti dūminė pirtis, tikimybė didelė, ją iškūrenti reikia didelio supratimo, negalima per daug užkaitinti. Viskas priklauso nuo kūriko profesionalumo.

Anuomet pirtis statė iš rąstų, tačiau ne pačios geriausios kokybės. Panaudodavo senų pastatų medieną ar naujai pastatytų likučius. Naudodavo kad ir malkoms skirtą medieną – ir spygliuočių, ir lapuočių. Iš medienos statyti lengva ir palyginti pigu. Be to, medinės pirties mikroklimatas visai kitoks, nei, pavyzdžiui, mūro. Pirties pastatai sąmoningai labai maži, žemomis lubomis. Visų pirma, tai ekonomiška, nes mažą pirtį ir pastatyti, ir prišildyti pigiau. Pirties pastatas – be jokios puošybos.

Anksčiau pirtis nebuvo skirta pasilinksminimams, pobūviams, todėl nereikėjo didelių erdvių, pagrindinė jos funkcija buvo prausimasis. Dar jose būdavo atliekami kai kurie darbai, pavyzdžiui, kaitinami drabužiai. Kartais pirtys buvo ir mišrių funkcijų, jose gamindavo alų ar apdirbdavo linus. Erdvūs priepirčiai su dideliais stalais galėjo būti kur nors dvaruose, bet ne kaimo pirtelėse.

Dabar žmonių poreikiai pasikeitė, pirtyje laikas praleidžiamas kitaip. Statomos kur kas didesnės pirtys, kurios yra tarsi modifikuotos tradicinės architektūros pavyzdžiai. Statybinė medžiaga išlieka rąstai. Pastato forma – stačiakampis tūris dvišlaičiu stogu. Kai kur stengiamasi sukurti tradicinis garinės patalpos mikroklimatą, tam statomos malkinės krosnys, kurios kaitina akmenis. Ant akmenų pilant vandenį išgaunamas garas.