Naktiniai Sultanahmeto žiburiai

"Google Maps" navigacija kliedi, kad 16 km iki viešbučio važiuosime beveik valandą. Buvome pamiršę vakarinius kamščius! Balti automobiliukai juda vėžlio greičiu. Vienas kitas juodas – lyg šaukštas deguto – tikrai nepagadina bendro vaizdo.

Naktinis Sultanahmeto rajonas su pagrindinėmis Stambulo įžymybėmis – Šv.Sofijos soboru, Mėlynąja mečete, Bazilikos vandens saugykla, Topkapi rūmais – pasitinka rusiška šneka. Gal ne ten nusileidome? – juokaujame. Vyro pažadas surasti čia Lietuvoje jau pamirštą vasarą kol kas irgi kelia klausimų: vakaras vėsokas, bet tingisi kulniuoti atgal į viešbutį striukės. Kadaise buvusio prabangaus viešbučio administratorius kloja ant stalo lankstinukų krūvą, nepamiršdamas kelis kartus pabrėžti, kaip mums pasisekė. Juk vietoj ekonominės klasės kambarėlio pirmame aukšte, kurį užsisakėme, gausime viršutinį su vaizdu į jūrą.

Įjungę ketvirtą savieigos pavarą pakniopstomis fotografuojame nesuskaičiuojamomis spalvomis apšviestus minaretų bokštus – ryt mėginsime patekti į mečečių vidų. Bet tai dar ne viskas šiam vakarui: sukame uosto link. Už pustrečio euro didžiulio pramoginio kelto vairininkas siūlo paplaukioti Bosforo sąsiauriu. Anot jo, tai geriausias būdas pažinti pakrantę.

Sąsiauris jungia Rytus su Vakarais, Juodąją ir Marmuro jūras. Ir šiandien jis dar nepraradęs strateginės svarbos: kasdien jį kerta ne tik daugybė miesto keltų, bet ir daugiau nei 150 skirtingų laivų. Kadaise tai buvo vienas svarbiausių jūrinių maršrutų pasaulyje.

Nors atvirame denyje žvarboka, turistų, norinčių iš arti pamatyti neoniniais žiburiais lyg smulkiais rubinais nusagstytą Bosforo tiltą, netrūksta. Valandos trukmės ekskursija po tamsiais verpetais kunkuliuojantį vandenį neprailgsta: prifotografavę pilnas atminties korteles gražiai apšviestų pakrantės pastatų, ieškome užuovėjos ir šildomės nuo vėjo suledėjusius pirštus karšta turkiška arbata. Vakaras išnaudotas prasmingai.

Įžymus: 1 510 m ilgio Bosforo tiltas – nuo laivo denio. Jis jungia europinę ir azijinę Stambulo dalis.

Klastotės toleruojamos

Rytas. Pusryčiai už plastikinės uždangos – koronaviruso prevencija. Akimirksniu susidariusi alkanųjų eilutė klusniai baksnoja pirštu į organinį stiklą, papūgiškai kartodama "this... that…". Ant staliukų pūpso ne gyvos gėlės, bet dozatoriais lyg gervių snapais pasipuošusios dezinfekcinio skysčio vazos.

Paskutinįsyk Stambule lankiausi gal prieš 30 metų. Į studentišką atmintį tuomet labiau įsirėžė ne sultoniškos architektūros šedevrai, bet skrydis krovininiu lėktuvu. Sėdėjome ant grindų tarp milžiniškų maišų – aš ir būsimas mano vyras, du pradedantys verslininkai, bandantys iš ką tik prasidėjusių komercinių kelionių išpešti vieną kitą papildomą litą (o gal vagnorkę) – priedą prie stipendijos. Keista. Mieste, pilname kultūros, archeologijos artefaktų, įstabios architektūros tuometiniai alma mater antrakursiai ieškojo posovietinės tikrovės išvargintiems žmonėms skirtų deficitų – golfų, odinių striukių, megztinių, kelnių, kostiumų.

Ir nors vyras aiškina, kad kartu spėjome aplėkti ir visas centrines Stambulo įžymybes, mano atmintis visiškai tuščia. Užtat puikiai prisimenu miklius komercinio rajono pardavėjus, lakstančius su mažų stiklinėlių pritrombuotais padėklais. Taip šlakeliu tradicinės turkiškos arbatos būdavo sutvirtinami pelningi verslo sandoriai. Pelningi? Cha! Už didžiulėmis pastangomis susiskolintus kelis šimtus dolerių mes, studentai, pirkdavome keletą maišų abejotinos kokybės golfų, kuriuos priduodavome į buvusį "Merkurijų". Ir tais laikais tai buvo klasė! Nepriklausomybė nuo tėvų.

Kodėl nepirkdavome firminių treningų ar kedų – juk čia jų nors vežimu vežk – klausiu vyro, žiopsodama į spindinčiose vitrinose garsiais vardais ir neįtikėtinai žemomis kainomis viliojančias klastotes. Adidai, naikai, gučiai, gabanos, diorai ir kiti prabangūs prekiniai ženklai – visi bevardžiai ir drauge oho kokie iškalbūs. Tik vietoj kokybės čia kalba kaina, mat "Nike" sportinius batelius Stambule gali įsigyti ir už dešimt eurų. Įdomu, kad klastotės čia toleruojamos šalies mastu: niekas nieko už tai net nesiruošia paduoti į teismą. Net tikrieji "Nike" prekės ženklo atstovai, kurių parduotuves atskirsi iš karto. 100 ir daugiau eurų kainuojantys naujausi (tikrai ne piratiniai) sportinių batelių modeliai riogso vitrinoje vieniši – prekybos salėje tuščia lyg Mėnulyje.

Vyras nostalgiškai dairosi senųjų Stambulo gatvelių, skersai išilgai išvaikščiotų studentiškais laikais. Deja, po 30 metų viskas pasikeitę. Vietoj apšniaukštų kišenės didumo krautuvėlių neoniniais užrašais mirksi stilingo dizaino parduotuvės, kuriose viskas tik optom. Noriu įsigyti madingus odinius batus traktoriniais padais. Ką? Turiu pirkti visą seriją – aštuonis dydžius! Tiek to, – sakau, gailėdama, kaip suvargęs jaunas turkas net įsiręžęs stumia į kalną už save penkissyk didesnį optom prekių padėklą, kuris tik pluuumpt! Neišlaikęs pusiausvyros nuvirsta tiesiai ant iš tolo varpeliu tilindžiuojančio tramvajaus bėgių. Praeiviai reaguoja skirtingai. Vieni juokiasi, kiti paslaugiai skuba į pagalbą ir renka ant bėgių pabirusius maišus.

Tikiuosi pamatyti judria gatve plaukiančias juodas moteris su siauručiais plyšeliais akims čadrose – deja. Tokių vos viena kita.

Gatvės pavilioti

Kadangi pusryčiai buvo kukloki, nusprendžiame paragauti gatvės maisto – ant griliaus keptų kukurūzų burbuolių, kurios čia be galo sultingos ir traškios. "Ja iz Tadžikiji, a vy at kuda?" – laužyta rusų kalba užkalbina senyvas pardavėjas, už savo prekę prašantis penkių turkiškų lirų (tik 50 euro centų).

Sėdamės ant pirmų pasitaikiusių laiptų ir tarsi alkani žiurkėnai godžiai grauždami apskrudusius kukurūzus stebime visą turkiško veiksmo ir vidurdienio garsų kakofoniją. Tikiuosi pamatyti judria gatve plaukiančias juodas moteris su siauručiais plyšeliais akims čadrose – deja. Tokių vos viena kita. Dauguma – jaunos juodbruvos turkaitės migdolinėmis akimis, stilingai prisidengusios plaukus lengvomis, prie bendro apdaro priderintomis skarelėmis. Daug čia ir europietiškai atrodančių praeivių, rusakalbių porų bei šeimų su mažais vaikučiais.

"Kad tu žinotum, kaip aš bijodavau, jog turkai, vaišindami mane arbata, ko nors į ją neįbertų", – juokiasi vyras, anais laikais girdėjęs ne vieną istoriją, kai atsibudęs pirkėjas po tokių vaišių neberasdavo nieko – nei prekių, nei pinigų. Ta proga, kad šiandien nebereikia drebėti dėl savo kailio ir Stambulan atsivežto kapitalo, paimame dar 100 g gatvės maisto – šįsyk keptų kaštainių. Skonis primena miltingą nesaldų sausainį, pagardintą druska. Niam...

Reikia derėtis

Susizgribę, kad laikas tirpsta greičiau, nei norėtųsi, "Google Maps" navigaciją kreipiame Didžiojo turgaus (Grand Bazar) kryptimi. Tiesa, nepraeiname ir pro granatų sultis spaudžiantį linksmuolį, dovanojantį porą stiklinių šio dieviško nektaro vos už tris eurus.

Didysis Stambulo turgus turi net 61 uždengtą gatvę ir daugiau nei 4 tūkst. parduotuvių! Čia daugybė įeigų ir kaip du vandens lašai panašių prekių krautuvėlių. Jei neapdairiai sutarsi atsiimti savo pirkinį už valandos – gali išsyk su juo atsisveikinti: patekti antrąsyk į tą pačią vietą jokių šansų.

Pro akis bėga šilko, kašmyro šaliai ir skaros, vitražinės Aladino lempos, prieskoniai, saldieji turkiški saldumynai, auksai ir papuošalai, o kur dar visokie firminiai drabužiai ir avalynė. Nieko nesiruošiame pirkti, nebent sprindį saldžios pistacijų ir chalvos mišinio dešros, nusagstytos smulkintais riešutais. Turkas rodo fiksuotą kainą. Nesiderame. Be reikalo. Paėję kelis šimtus metrų net aiktelime iš apmaudo – 1 kg mūsų ką tik įsigytos dešrytės kainuoja triskart pigiau. "Štai ką reiškia 30 metų nebūti Stambule, – dejuoja vyras. – Visiškai praradau derybininko įgūdžius."

Užsisaldinę sukame Mėlynosios mečetės link, kol dar nepasigirdo penkissyk per dieną musulmonus maldai kviečiantis šaižus muedzino šauksmas.

Istorijos ir legendos

Tenka išsisukti savo afrikietišką tiurbaną ir pasidaryti iš jo skarą, nusiauti batus. Tokios įėjimo į Mėlynąją mečetę taisyklės. Kodėl ji pavadinta Mėlynąja? Nes lubos išklotos 20 tūkst. mėlynų keraminių plytelių. Deja, šiuo metu ji rekonstruojama, tad visos grožybės paslėptos po murzinomis statybinėmis drobulėmis.

Skaitome, kad Mėlynoji mečetė Sultono Ahmedo paliepimu pradėta statyti 1609 m., kai sultonui tebuvo devyniolika. Vienas ryškiausių Mėlynosios mečetės bruožų – šeši minaretai. Mat dauguma tokio pobūdžio pastatų turi tik keturis, du arba vieną.

Pasakojama, kad Sultonas Ahmedas labai norėjo auksinio minareto, turkiškai vadinamo "altin", bet architektas žodį "altin" supainiojo su kitu panašiai skambančiu žodžiu "alti", reiškiančiu skaičių šeši. Sultonui statinys patiko, bet netikėtai pakvipo skandalu, nes švenčiausia pasaulyje Haramo mečetė, esanti Mekoje, taip pat garsėjo šešiais minaretais. Tuomet gudrusis Ahmedas išsiuntė savo architektą į Meką, kad šis pastatytų Haramo mečetei septintąjį minaretą. Štai ir visos problemos.

Atviras: nors Šv.Sofijos soboras daugiau nei prieš metus pripažintas mečete, jo durys atviros visiems. Tik nereikėtų čia užklysti, kai vyksta musulmonų pamaldos.

Kur kas labiau mus sužavi tiesiai prieš Mėlynąją mečetę pūpsantis Šv.Sofijos soboras, VI a. tapęs pirmąja krikščionių katedra Romos imperijoje. Pastatyti šią bažnyčią užsakė Rytų Romos imperatorius Justinianas I. Kai 1453 m. Bizantijos imperiją užkariavo turkai osmanai, bažnyčią jie pavertė mečete ir pašalino krikščionišką simboliką. Vis dėlto 1934 m. Turkijos Respublikos pirmasis prezidentas Mustafa Kemalis Ataturkas mečetę paskelbė muziejumi ir atvėrė lankytojams iš viso pasaulio. "2020 m. liepos 10 d., – skaitau Vikipedijoje, – Turkijos teismas pripažino Sofijos soboro pavertimą muziejumi neteisėtu ir grąžino pastatui mečetės statusą."

Akyliau turime stebėti laikrodį ir į Dievo Šventos Išminties bažnyčią (graikiškai Sofija – išmintis) neateiti tuomet, kai joje vyks musulmonų pamaldos.

Vėl gaubiuosi savo šilkine skara, vienoje iš tūkstančio tvarkingai prie įeigų surikiuotų spintelių palieku batus ir kojos nugrimzta į minkštus gėlėtus kilimus. Ant jų jau sėdi, guli, klupi, raitosi mėgindami pagauti ypatingą kampą instagramų specialistai, Bizantijos architektūros ir UNESCO pasaulio paveldo objektų gerbėjai, tikintieji ir šiaip turistai.

Dėmesį patraukia ypatingo grožio šviestuvai, puikiai derantys prie vieno didžiausių kupolų pasaulyje. Sakoma, kad jį tik po 1 000 metų pranoko Šv.Petro bažnyčios kupolas Romoje, o besimeldžiantiems tikintiesiems atrodydavo tarsi jis sklando ore. Nusprendžiu ir aš patirti tą nesvarumo jausmą.

Kadangi saulė tuoj leisis, skubame pamatyti 62 m aukščio Galatos bokštą, statytą Genujos pirklių XIV a. Išmanioji navigacija veda kažkokiais pirmyn ir atgal zigzagais, tad nubaudžiame ją išjungdami ir kelio klausdami vietinių. Šie mosuoja Galatos tilto link. Ant jo – daugybė meškeres sumerkusių žvejų.

Aistringai: jau nuo pietų prie šio tilto turėklų nerasi nė vieno laisvo plyšelio – iki pat vidurnakčio jį užėmę žvejai.

Niekada nemiegantis miestas

Apie Galatos bokštą pasakojama legenda, kad pirmasis žmogus, pasigaminęs medinius sparnus, bandė nuo jo skristi į Azijos pusę ir jam pavyko. Tačiau tuometis sultonas, sužinojęs apie drąsuolio bandymą, užsirūstino, sakydamas, kad žmogus privalo vaikščioti, o ne skraidyti. Taigi, sparnų išradėjui šis bandymas baigėsi liūdnokai.

Laimei, mums skristi nereikia. Tik atstovėti netrumpą eilutę prie bilietų ir dar vieną – prie įeigos į patį bokštą. Paskui – greitaeigis liftas ir niekada nemiegančio Stambulo žiburiai. Saulės palydėti, tiesa, nespėjame, užtai ligi pat vidurnakčio galime sukti ratus aplink po kojomis siūbuojančią (gal čia tik mano liguista vaizduotė?) Galatos bokšto viršūnę. Grįždami į viešbutį pakeliui dar aplankome daugybę jaukių suvenyrų parduotuvių.

Jau visai netikėtai naktinį Stambulo dangų perskrodžia akinanti žaibo pašvaistė. Kažkur tolumoje pasigirsta griaustinis. Negi lietus? Po kelių minučių esame šlapi kaip didžiuliai benamiai šunys, kurių čia pilnos gatvės. Negi pirksi – nors ir labai nebrangų – skėtį, kai ryt turėsi palikti jį viešbutyje. Batumyje "Gismeteo" žada saulę!

Nuo ledinės nosies kriokliuku kapsi lietaus lašai, o batai smagiai sau šlepsi klumpakojį akimirksniu slidžiomis čiuožyklomis virtusiose gatvėse. "Čiūūūžu čiūžu be pačiūžų čiuožia kiškiai per pusnynus", – deklamuoju vaikystės eiles, o galvoje kirba vienas vienintelis klausimas – kaip per keturias valandas, likusias iki skrydžio į Batumį, spėsiu išsidžiovinti kiaurai permirkusią pūkinę striukę ir sportinius batelius? Et, Sakartvele tikrai bus saulėta – tyliai buriu gerą orą prieš užmigdama.