Iš aštuoniasdešimt aštuonių dienų, teisės studento Jokūbo Vasilevskio praleistų Šiaurės Norvegijoje, dvidešimt trys buvo saulėtos, o per visas kitas pylė lietus. Nepaisant to, vaikinas namo neskuba – čia jaučiasi tarsi užburtas.

Ten, kur lyja ir nesutemsta

Jau antra lietuvio Jokūbo Vasilevskio vasara bėga atšiauriausiame Europos kampelyje – Šiaurės poliariniame rate, Norvegijoje. Nepaisant, kad oras čia įšyla tik iki dešimties laipsnių ir kasdien lyja, vaikinas mėgaujasi tyla, ramybe, atostogomis, kurios jam dar ir pelningos.

Jei šiaurėje lyja, tai nuo ankstaus ryto iki pat sutemų. Tiesa, sutemos – netinkamas žodis, nes Šiaurės poliariniame rate netemsta. Birželio mėnesį prasidėjusios poliarinės naktys tęsiasi iki pat vėlyvo rugpjūčio.

Jokūbas Lietuvoje kremta teisės mokslus. Pasibaigus paskaitoms ir prasidėjus vasaros atostogoms, jau antrus metus iš eilės traukia užsidirbti į Šiaurės Norvegiją. Čia 21 metų vaikinas dirba gelbėtoju lauko baseine, prižiūri Balangeno miestelio atostogų komplekso aplinką. Džiaugiasi, kad likimas nubloškė būtent į tolimąjį Balangeną.

„Du skrydžiai lėktuvu, kiekvienas trunka šiek tiek daugiau nei dvi valandas. Po to – kelionė autobusu, o galutinė stotelė pasiekiama laivu. Taip iš Lietuvos sukoriau 2681 kilometrą ir atvykau į savo darbo vietą“, – kelionę į poliarinį ratą apibūdina Jokūbas.

Apima keistas jausmas

Ne tik turistai žavisi Šiaurės Norvegija. Šalies gyventojai pripažįsta, kad kraštovaizdis čia pats gražiausias. Ir nors viduvasarį termometras rodo vos 10 laipsnių, keliautojų po šį regioną apstu.

Norvegus, švedus, suomius, danus, rusus, lietuvius, įvairiausių tautybių žmones traukia išskirtinis kraštovaizdis ir poliarinės naktys.

„Už dešimties kilometrų nuo Balangeno pūpso nacionalinio Norvegijos kalno statusą turinti Stetindo viršūnė. Nepatingėjusieji pavažiuoti dar 800 kilometrų, atsiduria šiauriausiame Europos taške – Nordkape“, – pataria Jokūbas.

Jis matė, kad gamta poliariniame rate gana skurdi, o turistams didžiausią įspūdį palieka kalnų virtinės, fiordai ir natūralus, žmogaus rankos dar nepaliestas kraštovaizdis.

„Kur pažvelgsi, aplink kalnai, vanduo ir miškai – visiška ramybė. Galima pamanyti, kad atsidūrei negyvenamoje saloje. Pats dažnai jaučiuosi lyg įstrigęs laike. Ramybė, tyla ir nuolat į akis spiginanti dienos šviesa sukuria keistą jausmą“, – dalijosi įspūdžiais lietuvis.

Vilioja banginių safaris

Jokūbas juokauja, kad gali save vadinti Robinzonu Kruzu, kuriam didžiausia pramoga buvo pasigauti žuvų, laipioti uolomis ir tiesiog gerėtis gamta.

„Miestelyje, kuriame dirbu, pramogų ne per daugiausia. Jaunimas labiausiai mėgsta kopti į kalnus. Šiaurėje šis sportas populiariausias. Mėgstu žvejoti, juolab kad žvejyba čia visada sėkminga. Vasarą į Balangeną atvyksta daug žvejų iš Rusijos“, – pasakoja vaikinas, matęs, kaip po sėkmingos kelių valandų žvejybos iš tinklų traukiama dešimtys stambių laimikių.

Nuotykių mėgėjai į Šiaurės Norvegiją vyksta ir dėl banginių safario. Šiaurės poliarinis ratas – vieta, kur galima pamatyti didžiausius pasaulyje dantytuosius banginius.

„Didelis laivas anksti rytą išplaukia į vandenyną ir grupė smalsuolių laukia, kol iš gelmių išnirs jūrų galiūnas. Pats banginių safaryje nedalyvavau, tačiau banginį teko matyti. Jei anksti rytą sėsite į laivą ir plauksite vietomis, kuriose vyksta safaris, didelė tikimybė, kad sutiksite į jus spoksantį gražuolį“, – įspūdžiais dalijasi Jokūbas.

Šiaurės Norvegijoje uždarbiaujantis lietuvis laisvalaikį dažniausiai leidžia su knyga. Retomis dienomis, kai nelyja, skaito įsitaisęs kalnų trobelės terasoje, iš kur atsiveria nuostabūs vaizdai.

„Vietos gyventojai, o ir čia atvykstantys turistai neišrankūs. Sūpuojasi kėdėje, gurkšnoja arbatą, žvelgia į kalnus, kvėpuoja grynu miškų oru. Sako, tokios atostogos jiems patinka“, – apibendrina jaunas vaikinas.

Tyla – gera byla

„Norvegai kuklūs. Jeigu gali pasistatyti trijų aukštų namą, geriau pasistatys nedidelę trobelę kalnuose. Jeigu gali įpirkti mersedesą, pirks opelį“, – šypsosi Jokūbas.

Su šiauriečiais vaikinui daug bendrauti neteko, nes jie uždari, ramūs žmonės. Jokūbui atmintin įstrigo vienas žvejys. Atvykęs į Balangeną jis keturioms dienoms išsinuomojo trobelę. Anksti rytą išplaukdavo į jūrą žvejoti, o sugrįžęs vakare virdavo žuvienę. Taip kiekvieną dieną.

„Kas nors pasakytų, kad atsiskyrėlis, bet jiems, norvegams, taip įprasta. Tylą jie vertina labiau už bevertį tauškėjimą. Jeigu bendrauja, tai daro labai mandagiai ir maloniai. Iš jų galima pasimokyti pagarbos kitam“, – vietinius žmones perprato jaunuolis iš Lietuvos.

Samių kalba nyksta

Jokūbas susižavėjo samiais, gyvenančiais dar aukščiau į šiaurę. Jie užsiima elnių auginimu.

„Samių gentys atsirado pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tikru samiu save gali vadinti tas, kuris turi samiško kraujo ir moka šnekėti unikalia ir, deja, labai sparčiai nykstančia samių kalba“, –apgailestaudamas pasakoja Jokūbas.

Jam kartą teko akis į akį susidurti su elnių augintojais. Tai įvyko tada, kai Balangeno miestelyje vyko tradicinė samių šventė. Nors visi Norvegijos samiai moka norvegiškai, tarpusavyje jie šneka sava, samių kalba.

„Labai įdomios tradicinės samių dainos joojiijkos, kai dešimt minučių kartojamas vienas garsas. Tai šiek tiek primena mūsų sutartines“, – palygino vaikinas.

Paklaustas, ar šiauriečiai ką nors žino apie lietuvius, Jokūbas turėjo ką atsakyti.

„Čia gyvenantys norvegai stebisi lietuvių valia daug ir sunkiai dirbti, giria mūsų sąžiningumą. Kol kas bloguoju šiauriečiai mūsų nemini. Tikėkimės, ir neminės“, – nusišypsojo Jokūbas.

Pusė metų – diena, pusė – naktis

Poliarinis ratas arba poliaratis, dar vadinamas speigračiu, yra tolimiausia vieta nuo ašigalio, kurioje bent kartą per metus žiemą saulė nepakyla, o kartą vasarą nenusileidžia. Šiaurės pusrutulyje tai vyksta per vasaros saulėgrįžą, o Pietų – per žiemos saulėgrįžą. Ties poliaračiu taip nutinka tik kartą per metus, o nuo poliaračio iki ašigalio tokių dienų skaičius didėja.

Ties Šiaurės ašigaliu pusę metų būna diena, o kitą pusę – naktis (nuo pavasario lygiadienio iki rudens lygiadienio būna diena). Ties Pietų ašigaliu – atvirkščiai – nuo pavasario lygiadienio iki rudens lygiadienio būna naktis. Poliaračiai kaip ir atogrąžos yra du.

Šiaurės poliarinis ratas eina per Rusiją, Aliaską (JAV), Kanadą, Grenlandiją, Suomiją, Norvegiją, Švediją ir labai mažą salą į šiaurę nuo Islandijos. Islandijos šiaurės krantas prieina labai arti prie Šiaurės poliarinio rato.