Nuo 1983-ųjų laikrodininku dirbantis Romualdas Sprangauskas su ilgesiu prisimena laikus, kai kas antrą dieną lipdavo į Katedros aikštės varpinės bokštą prisukti seniausio Lietuvoje laikrodžio. Dabar į bokštą vyras užlipa retai – laikrodis veikia automatiškai.

Su varpine susijęs visas Romualdo gyvenimas. Čia jis ne kartą minėjo artimų žmonių gimtadienius, kadaise sutiko Naujuosius metus, per mokyklos išleistuves – tekančią saulę, o dabar į bokštą atsiveda sūnų.

Varpinės priežiūrą paveldėjo

Iki šiol tik pusę dienos nuosavoje laikrodžių taisykloje dirbdavęs vyras sakė, kad po Naujųjų metų gyvens kitu ritmu. R.Sprangauskas ketina pakeisti prie laikrodžių mechanizmų palinkusį tėvą Juozą. "Senatvė daro savo... Tėtis mato dar gerai, bet rankoms miklumo jau trūksta", – apgailestavo 44 metų Romualdas. Jis svarstė, kad jo sūnus laikrodininkų dinastijos veikiausiai nepratęs. "Ši profesija nebereikalinga", – atsiduso vyras.

– Kaip seniai domitės laikrodžiais?

– Domėtis laikrodžiais pradėjau tik baigęs mokyklą, iki tol jie nelabai viliojo. Vis matydavau, kaip tėtis prie jų palinkęs sėdi. Iš šalies man tai neatrodydavo labai įdomu. Tik baigęs pedagogikos mokslus persilaužiau. Tada ir nusprendžiau pasidomėti tėvo darbu. Kurį laiką buvau jo mokinys. Atsimenu, kad pašauktas į kariuomenę jau turėjau laikrodžiams taisyti būtinus įrankius.

– Arkikatedros varpinės laikrodžio prižiūrėtoju tapote atsitiktinai?

– Prieš pusšimtį metų bokšto laikrodį prižiūrėjo toks žydas, vėliau į Izraelį išvažiavo. Prieš išvykdamas jis šias pareigas perdavė mano tėvui. Nuo vaikystės lipdavau su tėvu į bokštą, žiūrėjau, kaip jis prisuka laikrodį. Paaugęs ir vienas ateidavau. Nuo aštuntos klasės tėvas leisdavo jį man paleisti.

Gaila, kad prieš keletą metų laikrodis buvo modernizuotas – dabar prisukamas tik automatiškai. Neliečiamas žmogaus rankų jis prarado gyvybę. Beje, elektroninę įrangą montavę vokiečiai labai stebėjosi, kodėl mes, iki šių dienų išlaikę tokią gražią tradiciją, nusprendėme jos atsisakyti.

– Vadinasi, retai į varpinę beužlipate?

– Retai. Juk dabar viską, ką anksčiau darydavo laikrodžio mechanizmas, valdo kompiuteris.

– Tai anksčiau varpinės laikrodį prižiūrėdavote pakaitomis su tėvu?

– Kai jis negalėdavo, lipdavau aš. Keisdavomės. Tokią gražią tradiciją mudu susikūrėme (juokiasi). Mano tėvas savamokslis, jokių specialių mokslų nebaigęs. Anksčiau laikrodininkais dirbdavo tik neįgalūs žmonės arba žydai. Pašalinius iš gatvės labai retai priimdavo.

Laikrodžio istorija

– Kelintus metus skaičiuoja Vilniaus varpinės laikrodis?

– Jo gimtadienis – spalio 12-oji. Dabar jam 343 metai. Tačiau į bokštą buvo įkeltas ne iš karto, kai buvo pagamintas. Beje, anksčiau šalia Arkikatedros stovėjo du bokšteliai, kuriuose beveik prieš 350 metų veikė laikrodžiai. Bokšteliams per gaisrą sudegus, XVII a. laikrodis buvo įtaisytas į varpinę. Jį lietuviams padovanojo lenkų vienuolis.

– Smalsu, kaip laikrodininkai gyvena šiandien?

– Na, dabar šios profesijos niekas nebemoko. Esame paskutinieji laikrodininkai. Anksčiau Vilniaus gatvėje buvo mokykla, bet atgavus Nepriklausomybę ir ši dingo. Dabar senuosius meistrus galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Civilizacija daro savo... Brangūs laikrodžiai vis rečiau genda, todėl išsilaikyti pavieniams meistrams sunku. Tik prieš didžiąsias metų šventes žmonės senus laikrodžius iš palėpių ištraukia ir neša taisyti.

Nepaaiškinami dalykai

– Sakoma, kad laikrodžio negalima dovanoti.

– Galima, bet būtina už tai gauti simbolinį atlygį. Čia kaip su būrimu (šypsosi). Pagailėjęs lito ar dviejų su laiku gali netekti mylimo žmogaus. Nesvarbu, kad dovanojama iš visos širdies. Mainai čia būtini.

Laikas visus veikia, egzistuoja ir tam tikra energetika. Kartais būna, kad žmogui mirus sieninis laikrodis sustoja, o praėjus metams vėl pradeda tiksėti. Man pačiam yra tokių atvejų buvę. Vyresnei seseriai buvau padaręs laikrodį, bet jai mirus šis sustojo. Minint sesers metines vėl mušti pradėjo. Vis dėlto egzistuoja kažkokie nepaaiškinami dalykai..

Dažnai būna, kad atneša žmonės pataisyti laikrodį ir tą pačią dieną jo niekaip "įveikti" negaliu. Atidedu į šalį, o kitą dieną jis lengvai pasiduoda. Būna, kad ir taisyti nereikia: nei iš šio, nei iš to pats ima tiksėti. Dažniausiai žmonės laikrodžius taiso po vasaros atostogų – žadintuvus rudeniui ruošia.

– Jūs pats, matyt, esate kaip koks laikrodukas?

– Mėgstu punktualumą ir tikslumą, stengiuosi nevėluoti.

– Kas jums labiausiai patinka laikrodininko darbe?

– Man smagu, kai sutaisytame mechanizme pradeda sroventi gyvybė ir ilgus metus tylėjęs laikrodis tarsi atgyja.

– O kaip vertinate šiuolaikines laikrodžių madas?

– Yra labai gerų, brangių ir sudėtingų šedevrų. Kai kurie jų rodo ne tik laiką, bet ir mėnulio fazes. Nors ir senoviniai laikrodžiai tą rodydavo. Juk anksčiau ir Arkikatedros bokšto laikrodžio rodyklė su pusmėnuliais rodė mėnulio fazes. Dabar jie tokios funkcijos neatlieka. Daug kas, matyt, taip pat pamiršo, kad pirmieji laikrodžiai teturėdavo vieną rodyklę.