Nepale su vyru ji būtinai apsilankys dar kartą. Ir pagyvens tarp vietinių kokiame nors mažame kaimelyje. Po viešnagės ją sužavėjusioje šalyje Aziją įsimylėjusi Kotryna Stankutė-Jaščemskienė nepaliauja švytėti.

Nerūkyti ir nevartoti alkoholio

Kelionę į Nepalą Kotryna, jos vyras ir sesuo su mylimuoju susiorganizavo patys.

Sostinėje Katmandu ketvertukas susitvarkė ir visus oficialius leidimus.

„Įsigyjant leidimą kopti į kalnus, perkant bilietą į nacionalinį parką reikia pateikti po dvi nuotraukas, – Kotryna patarė į Nepalą atsivežti daugiau savo nuotraukų, nes už dvi vietoje teko mokėti po 7 dolerius. – Pasirinkome 3200 metrų aukščio kalną, nes į jį galėjome kopti be gidų. Į aukštesnius, pavojingesnius, jų paslaugos privalomos.“

Vis dėlto net ir sportiškiems, dviračiais važinėjantiems miesto vaikams nėra lengva įprasti prie aukštuminių sąlygų ir reto oro.

„Kalnuose patartina ne tik nevartoti alkoholio, bet ir nerūkyti, – perspėjo Kotryna, nors jų kompanija nerūkė ir stipraus alkoholio nevartojo. – Pakilti į kalnus privaloma, Himalajuose matant tekančią saulę apima neapsakomas jausmas. O dar nuostabiosios ryžių terasos, žaluma, maži kaimeliai, asiliukai, šlaitai ir kalnų upeliai...“

Mirusieji deginami

Nepalas Kotrynai patiko labiau nei Indija. Ši šalis moterį sužavėjo savo gamta ir itin draugiškais žmonėmis.

„Nepale mažiau šiukšlių, nors ir čia matėme šiukšlynuose skendinčią upę. Gamtą teršia net ir Vakarų turistai. Labiausiai prižiūrimas Tamel rajonas, kuriame gyvena daugiausia svetimšalių, – pastebėjo Kotryna. – Nepale didesnė budizmo įtaka, turbūt todėl ir žmonės kitokie. Tiesa, čia taip pat daug induistų, jų šventyklų ir indiškais drabužiais vilkinčių žmonių.“

Lietuvė džiaugėsi, kad Nepale niekas negraibsto už rankų, prekybininkai neįkyrūs, vyrai, kaip Indijoje, seksualiai nepriekabiauja ir nefotografuoja prikišę mobiliojo ryšio telefoną prie veido.

„Indijoje juntama demografinio sprogimo ir edukacinio auklėjimo problema“, – padarė išvadą Kotryna.

Katmandu, kaip ir garsiajame Indijos Varanasyje, prie induistų šventyklų komplekso Pashupatinath taip pat vyksta tradicinės ceremonijos, deginami žmonės, o kaulų likučiai ir pelenai išbarstomi į vandenį.

„Kai kuriuos šokiruoja deginami ir apanglėję žmonių kūnai“, – Kotryna su kompanija induistų tradiciją prie šešių aukurų stebėjo iš kito upės kranto.

Į mokyklą – dvi valandas

Taupydami lietuviai rinkosi ne 100 dolerių kainuojančius skrydžius mažais lėktuvais, o keliones palyginti lėtai važiuojančiais ir dažnai stojančiais turistiniais ir net ne vietinių kompanijų autobusais.

"Važiavome pigiausiu būdu, kur į septynių vietų mikroautobusą sulipdavo 10–12 žmonių, – šyptelėjo vilnietė.

Ji džiaugėsi, kad autobuse skambėdavo vietinė muzika. 200 kilometrų atstumą kalnų keliais, kur ratai dažnai vos ne kybodavo ties praraja, nuvažiuodavo per 5–6 valandas.

„Šis būdas pats pavojingiausias ir apie tai mus iš anksto perspėjo. Iš pradžių kūnas šiurpdavo nuo įtampos, vėliau atsipalaidavome. Bet išvydę didelę avariją supratome, kad šiais mikroautobusais važiuoti išties pavojinga“, – patyrė turistė.

Kalnuose lietuviai keldavosi penktą valandą ryto, guldavosi septintą vakare. Vietiniai gyventojai nuoširdžiai patardavo ir padėdavo.

Egzotiškai atrodė su didelėmis kuprinėmis ant pečių 2 valandas kalnų keliais į mokyklą einantys 5-7 metų pypliai: pradinis išsilavinimas Nepale privalomas.

Lietuvius sužavėjo vietos maistas, ypač tradicinis patiekalas momo – nedideli koldūnai su aviena, veršiena, daržovėmis, tibetietiška duona iš kukurūzų – pun.

„Skanus, – gyrė ir vietinį, apie dolerį kainuojantį, alų Kotryna, o ypač jai patiko arbata. – Išbandėme įvairiausių. Ir iš gydomųjų žolelių, ir tibetietišką, sviestinę arbatą.“

Maistas brangesnis aukštai kalnuose, kur gali pavalgyti jau ne už tris, o mažiausiai už septynis dolerius. Už vištienos patiekalą – didelę prabangą aukštybėse, tenka mokėti ir 20 dolerių.

Išgąsdino beždžionės

Keliautojai adrenalino patyrė ne tik važiuodami, bet ir eidami pėsčiomis. Katmandu, po stebėtos mirusiųjų laidojimo ceremonijos eidami kalnų keliu, pateko į senas kapines.

„Daug antkapių ir beždžionių. Ne tik patelių su vaikais, bet ir didelių, grėsmingai atrodančių beždžionių patinų, – įtampos minutes pamena Kotryna. – Su kiekvienu žingsniu jų daugėjo, jos artėjo, jų buvo koks šimtas. Lengviau atsikvėpėme tik išėję pro kapinių vartus.“

Kraują stingdė ir „beždžionių“ tiltai, kai po kojomis tarp įlūžusių lentų žiojėjo skylės ir šniokštė sraunių kalnų upių vanduo. Vis dėlto įtampą atpirkdavo fantastiški gamtos vaizdai.

Kotryną liūdino kai kurie išpaikinti jauni vakariečiai. Jie vaikščiojo nešini nedidelėmis kuprinėmis, o už kelis dolerius per dieną pasamdyti nešikai tampė jų milžiniškas kuprines.

"Kai keliauji į kalnus keliems mėnesiams, pagalbos reikia, bet neretai turistai prisikrauna daug nereikalingų daiktų, – pasakojo turistė iš Lietuvos.

Ji ir jos artimieji apsiribojo svarbiausiais reikmenimis. Katmandu nusipirko po šiltą, 15 dolerių kainavusį megztinį iš jako vilnos. Lietuviai žinojo, kad sostinėje klesti padirbtų garsių prekės ženklų prekyba.

„Į kalnus nepaliečiai neša ne tik maistą, bet ir visus reikalingus daiktus, dujų balionus ir net senus žmones“, – pastebėjo Kotryna.

Vis dėlto net ir apsipratę prie tokių vaizdų lietuviai apstulbo, kai trijų kilometrų aukštyje išvydo pulo stalą.

Dar nebrangu

Nakvynė dviem žmonėms kukliame kambarėlyje, kur patalynė gali būti jau naudota, kainuoja 5 dolerius. Taupant ir miegant miegmaišyje, tai nėra labai svarbu. Keliautojai rado minimalistinį, tačiau švarų dvivietį kambarį už 7 dolerius per parą.

Kalnuose galima apsistoti ir už 3 dolerius per parą, tačiau dažniausiai šeimininkai pageidauja, kad pas juos turistai maitintųsi. Tuomet nakvynė su pusryčiais ir vakariene kainuoja apie 10–12 dolerių.

Apie 100–200 km kelionė mikroautobusu ar autobusu kainuoja apie 7–10, taksi – 20 dolerių.