Pereiti į pagrindinį turinį

Proanūkio veide atgimęs M.K.Čiurlionis: tobulas vaidmuo nevaidinant

2013-06-13 21:00
Proanūkio veide atgimęs M.K.Čiurlionis: tobulas vaidmuo nevaidinant
Proanūkio veide atgimęs M.K.Čiurlionis: tobulas vaidmuo nevaidinant / Kadras iš filmo

Didžiausia šiemečių Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ staigmena pelnytai vadinamas pianistas Rokas Zubovas. Už savo debiutą kine – vaidmenį filme „Laiškai Sofijai“ – jis buvo nominuotas geriausio aktoriaus apdovanojimui.

Britų režisieriaus Roberto Mullano pasiūlymą filme suvaidinti savo prosenelį, lietuvių kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, R.Zubovas palaikė pokštu. Pokštas šįkart pavyko, tačiau pats pianistas sako, kad tai – pirmas ir paskutinis jo blykstelėjimas kine. Apie tai, apie muziką, kiną ir menininko gyvenimą – pokalbis su R.Zubovu.

– Koks jausmas filme įkūnyti ne kažkokį personažą, o savo paties prosenelį? Ką M.K.Čiurlionio vaidmuo jums asmeniškai davė?

– Kai man režisierius pasiūlė vaidinti M.K.Čiurlionį, supratau, kad turbūt pats didžiausias iššūkis ir bus įkūnyti savo prosenelį. Iš pradžių atrodė, kad bus labai sunku atsiriboti nuo asmeninio išgyvenimo, paskui susigyvenau – nuo žinios, kad teks vaidinti, iki filmavimų praėjo pusė metų. Atsiriboti – gana ilgai ta mintis manyje tūnojo. O vakarą po paskutinio filmavimo mane staiga labai stipriai sukrėtė kita mintis – jog visa ši graži, didelė žmonių kompanija su visu atsidavimu stengiasi pasauliui papasakoti mano prosenelio istoriją, jog kiti žmonės čia yra būtent dėl to, kad pristatytų M.K.Čiurlionį. Tai labai jaudina ir šildo viduje.

– Prieš „Laiškų Sofijai“ filmavimą esate sakęs, kad tai bus vienintelis jūsų filmavimasis. Nuomonė nepasikeitė?

– Manau, tikrai vienintelis. Turiu daug įvairiausių idėjų, kūrybinių planų, susijusių ir su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija, ir su mano paties grojimu, todėl visiškai nematau poreikio eiti į aktorystę. Prieš dešimtmetį televizijoje vedžiau laidą „Melomanija“, kviesdavau į susitikimus žmones, susijusius su muzika. Po tų metų pats sau pasakiau, kad vienus metus avantiūristiškai galiu pereiti – niekam nekrito į akis, kad būčiau netikęs, bet jei norėčiau tokią veiklą tęsti, reikėtų gilintis į profesinius aspektus.

Apie aktorystę galvoju taip pat. Jei nutarčiau tai tęsti, pirmiausia eičiau mokytis. „Laiškų Sofijai“ filmavimo procese išlikau organiškas vien dėl to, kad nežiūrėjau, kaip atrodau kadre, – daviau sau tokį įžadą. Nesu profesionalas ir iš visų girdėjau vienintelį patarimą – tik nevaidink. Juk visi gerai žinojo, kad vaidinti aš nemoku, o jei pabandyčiau, iškart tai būtų matyti. Jei antrą kartą pakliūčiau į filmą ir nevaidinčiau, tai jau būtų to paties personažo štampavimas.

– Filmas gavo ne tik nominacijų, bet ir kritikos kirčių. Kaip ją priimate?

– Sakau, kad manęs kritika neveikia, bet, man rodos, kiekvieną žmogų veikia. Taigi reaguoju kaip normalus gyvas žmogus – susijaudinu, susinervinu, vaikštau ir pats sau bandau pateisinti, kas toje kritikoje gal yra nepelnyta, bandau išgirsti, kodėl ta kritika yra tokia. Reaguoju dirbdamas pats su savimi – nešoku muštis.

– Už debiutą kine būti nominuotam Metų aktoriaus apdovanojimui – išties svarbus įvertinimas. Pagalvojote, kad galėtumėte būti taip pagerbtas?

– Nominacija man buvo ir netikėtumas, kuris, be jokios abejonės, labai paglostė širdį. Juolab kad ji buvo paskelbta po kritikos. Tai lyg išgirsti antrą daktaro nuomonę ir suprasti, kad tos ligos gal ir nėra.

O dėl to, kad „Gervės“ negavau, labai džiaugiuosi. Juk buvau nominuotas kartu su Andriumi Bialobžeskiu ir Mariumi Jampolskiu, ir man apdovanojimas būtų netikėta dovana, o bet kuriam iš jų tai yra meistrystės ir gyvenimo tikslą formuojantis įvykis. Pagalvojau apie paralelę: įsivaizduokime pianistų konkursą, kuriame groja Petras Geniušas, Rokas Zubovas ir Aidas Giniotis. Mes su Petru grotume sudėtingiausius kūrinius, o A.Giniotis pagrotų Vytauto Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, ir visi laimingi apsiverktų bei skirtų jam pirmą vietą.

Žinoma, sveikintume, pasidžiaugtume, kad jis įlindo į tokią „aferą“ ir laimėjo, bet giliai širdy suprastume, jog toks rezultatas neteisingas. Nes būtų įvertinta ne meistrystė, profesionalumas, o momento sėkmė. Tad „Sidabrinėje gervėje“ labai teisingai nuspręsta. Nemačiau nei Andriaus, nei Mariaus vaidmenų, bet abu labai gerbiu kaip aktorius ir žinau, kad jie nusipelnę būti apdovanoti.

– Kokius filmus renkatės žiūrėti jūs pats?

– Prieš kelias dienas pasižiūrėjau „Debesų žemėlapį“. Nors jis labai išgirtas, vadinamas nepriklausomu, išskirtiniu, sudėtingu, man jis vis dėlto per daug holivudiškas. Nepamačiau aš to sudėtingumo. Koks nors Pedro Almodóvaro ar senas Ingmaro Bergmano filmas man daug artimesnis.

Renkuosi filmus apie gyvenimą, tokius, kuriuose sukuriama šiek tiek dirbtinė realybė, nebūtinai gražesnė. Man P.Almodóvaro filmai patinka tuo, kad juose santykis su realybe artimas, bet simboliškas, jie be galo gražūs vizualiai, režisieriaus spalvos, jo kadrų pojūtis man atrodo magiškas, hipnotizuojantis.

– Muzika kine – girdite ją? Kuri yra palikusi įspūdį?

– Muziką kine išgirstu. Net turiu keletą filmų, kuriuose būtent muzika padarė didį stebuklą, pavyzdžiui, Giuseppe Tornatore režisuota juosta „1900-ųjų legenda“, sukurta pagal Alessandro Baricco romaną „Novečentas“. Manau, Ennio Morricone muzika yra šio filmo stuburas, filmą galima mylėti net nežiūrint, tik klausant jame skambančios muzikos. Žinoma, ta muzika tiksliai pataiko į emocinį lauką, paraleliai pasakoja siužetą, kuria savo naratyvus ir diskursus. Muzika iš tiesų gali labai praturtinti filmą, tai – vienas jo sėkmės elementų.

– Niekada nesvarstėte galimybių kurti muziką kinui?

– Ne. Buvau „Laiškų Sofijai“ muzikos konsultantas, norėjau labiau prisidėti kuriant filmo muziką, bet kai prasidėjo postprodukcija, režisierius nusprendė, kad viską padarys pats. Šis filmas yra būtent R.Mullano vizijos įgyvendinimas. Bandžiau su juo diskutuoti, šiek tiek labiau daryti įtaką muzikai, bet jis sakė, kad labai gerai jaučia ją ir gerai žino, ką daryti. Dėl to esu šiek tiek nuliūdintas, nes įdėjau daug darbo. Mudu su kompozitoriumi Arvydu Malciu sukūrėme trijų M.K.Čiurlionio preliudų orkestruotę, su merginų choru į ją įterpėme undinių balsus, įrašėme su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO), diriguojamu Roberto Šerveniko. Man atrodo, labai gražiai viskas pavyko. O režisierius nutarė, kad filme to nepanaudos.

Visgi suprantu, kad kine tai – normalu. Pavyzdžiui, nedidelį, bet įdomų vaidmenį filme atliko Gediminas Storpirštis, o paskutiniame filmo variante teliko vienas kadras, kur jis matomas gal tris sekundes. Niekada negali žinoti, kaip bus viską galutinai sumontavus. Aš, kaip nepatyręs to, dar šiek tiek jaučiu širdgėlą, o aktoriai gerai žino, kad gali filmuotis ir penkias dienas, o filme visai nepasirodyti.

– Negi į „Laiškus Sofijai“ nepatekusiai muzikai nelemta skambėti?

– Tie trys preliudai jau skambėjo koncertuose ne tik Lietuvoje, bet ir Pietų Amerikoje. Kai ten gastroliuoti vyko LNSO, vienas organizatorių prašymų buvo būtent ši muzika kaip lietuviškas programos akcentas. Taigi į filmą nepatekęs kūrinys yra aktyviame LNSO repertuare, grojamas ir mėgstamas publikos. Geri darbai, pastangos paprastai nenueina veltui.

– Apie gyvenimą su menininku sklando įvairiausių mitų – apie savotišką požiūrį į šeimą, dramas, dvasines kančias, kurias tenka atlaikyti antrajai pusei, laisvės pojūtį ir t. t. Kokių ypatumų pastebite jūs pats? O gal girdite priekaištų iš žmonos?

– Mes su Sonata jau 24-erius metus kartu. Manau, 10 metų Amerikoje išgyvenome dėl to, kad visą laiką vienas kitą palaikėme, daug projektų, sumanymų įgyvendinome kartu. Pastaraisiais metais mūsų kūrybos keliai tapo individualesni, bet po truputį vėl grįžtame prie grojimo kartu. Šią vasarą važiuosime į festivalį Suomijoje, rudenį esame numatę keletą bendrų koncertų.

Nesureikšminčiau specifinių gyvenimo su menininku ypatybių. Man atrodo, kad tas keistas jausmas – meilė – padeda nepastebėti smulkmenų, kurios bendrą gyvenimą paverčia pragaru.

– Kokia veikla, be grojimo kartu, vienija jūsų šeimą? Turite tradicijų?

– Vienos tradicijos gimsta, kitos nunyksta. Nežinau, pavadinti tradicija ar tiesiog gyvenimo būdu, bet atostogas visada leidžiame kartu. Blogoji tradicijos pusė ar įprotis – keletas pasikartojančių vakarienės patiekalų, lyg daugiau nieko pasaulyje nebūtų. Apskritai mėgstame keliauti, leisti laiką aktyviai.

Pernai įdomus patyrimas buvo piligriminė kelionė Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Abu esame vaikščiotojai. Į darbą Kaune nuo stoties iki Aleksoto einu 45 minutes į vieną pusę ir būtinai užlipu tuos 285 laiptelius šalia funikulieriaus. Keliaudami Norvegijoje daug vaikščiojome, šią vasarą po festivalio Suomijoje planuojame pasilikti 10 dienų ir pakeliauti pasiėmę kuprines ir palapinę. Toks noras arčiau prisiliesti prie gamtos, pajusti ne virtualų, o fizinį laiką, pajusti pasaulį kaip fizinę terpę, mums jau tampa tradicija.

– „Sidabrinėje gervėje“ triumfavusi režisierė Kristina Buožytė prasitarė jaučianti, kad Lietuvai nereikia jos kūrybos. O jūs jaučiatės čia reikalingas?

– Kartais prisimenu JAV prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy žodžius: „Neklausk tėvynės, ką ji gali tau duoti. Klausk savęs, ką tu gali duoti tėvynei.“ Matau juose šiokį tokį savęs ir tėvynės supriešinimą. Aš pats sakau: „Aš – tai Lietuva.“ Sakyti, kad kūrybos nereikia Lietuvai... Kam nereikia? Daug žmonių pamatė filmą, tai ar jie – ne Lietuva? Jei turiu vieną mokinį, kuris stengiasi kuo geriau pagroti, o aš jam galiu duoti gerą patarimą, tai – Lietuva. Nežinau, kokia mano veikla būtų prasmingesnė kitur.

Iš Amerikos mes grįžome būtent todėl, kad jautėme prasmę. Ten – tik darbas, geri pinigai, žmonių pagarbos pojūtis, bet Lietuva man suteikia upės pojūtį – kiekvienas lašelis yra upės dalis, ir upė yra tokia tik dėl tų lašelių. Man svarbu perduoti lašelio estafetę kitam. Tai – natūralu, paprasta, o ne herojiška.

– M.K.Čiurlionio gyvenimas apipintas klaustukais, spėlionėmis, hipotezėmis, ypač dėl jo paskutiniųjų metų. Svarstoma, jog iš M.K.Čiurlionio laiškų matyti, kad jis mylėjo, o kažin, ar pats jautėsi mylimas?

– Kontroversija, kurią ir filosofas Arvydas Juozaitis stipriai išryškino savo pjesėje „Čiurlionis. Juodoji saulė“, – kad gal Sofija nemylėjo M.K.Čiurlionio, gal ta meilė buvo labiau vienpusiška, – manau, yra visiškai išlaužta iš piršto. Kodėl taip kai kurie mano, nežinau, bet tai su manimi asmeniškai susiję, nes pats esu tos meilės palikimas. Jei žiūrėtume į gyvenimo faktus, po M.K.Čiurlionio mirties Sofija 50 metų gyveno viena, niekada nebeįsimylėjo, taigi suprantu, kad jos širdis buvo visiškai sudeginta. Įtarinėti, kad ji kitaip buvo nusiteikusi M.K.Čiurlioniui esant gyvam, man būtų sunku.

Kitas dalykas – Sofijai tuo metu buvo 22 metai, M.K.Čiurlioniui – 34-eri, juodu tikrai negalvojo apie mirtį ir manė, kad liga – kažkoks bjaurus įvykis, kuris praeis, ir vėl viskas bus gerai. Sofija rašė draugėms, kad viskas gerai, kad rado gerus globos namus ir finansavimą, kad jam reikia tik poilsio, kad dabar reikia laukti, melstis ir nieko nesakyti. Visais įmanomais būdais ji stengėsi slėpti vyro bėdą, pati atsakinėdavo į renginių organizatorių laiškus, stengėsi sudaryti įspūdį, kad viskas gerai. O pasirodo, gerai nebuvo. Šitos Sofijos pastangos lieka neįvertintos, tad atsiranda kalbų, kad ji nebuvo šalia vyro, nelankė, neraudojo. O ko jai raudoti? Jos vyras jaunas, jo sugrįžtant laukia ir ji, ir daugybė pradėtų darbų. Vėlgi tai – mano interpretacija. Bet nematau jokios užuominos, kad kas nors būtų buvę ne taip. Gal dėl pavydo tokios kalbos – kai matai mylinčius žmones, o pačiam gyvenime nesiseka, bandai surasti kokį krislą ir kituose.

– 2011-ieji UNESCO buvo įvardyti M.K.Čiurlionio metais, bet juos užgožė kiti įvykiai – nuo Europos krepšinio čempionato iki Czesławo Miłoszo gimimo šimtmečio minėjimo. Neskaudu?

– Man guostis dėl M.K.Čiurlionio nėra kaip. Darau viską, ką galiu, kad jį pristatyčiau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jei koks nors tuometis valdžios žmogus nutarė, kad turi būti kitaip… Nesumenkinčiau M.K.Čiurlioniui skirtų renginių, kurie vyko mokyklose, bet kokiame mažame miestelyje – kultūros namuose, bažnyčiose. Jie nėra mažesni, blogesni už ministerijos programas. Žmonių širdys dažniausiai pavergiamos ne ministerijos programų, o žmogiškų susitikimų. Pavyzdžiui, man susitikti su dešimtokais ar vienuoliktokais M.K.Čiurlionio muziejuje, su jais pakalbėti, jiems pagroti, išklausyti jų minčių yra, ko gero, svarbiau nei Operos ir baleto teatre pagroti tūkstančiui žmonių. Fasadinė kultūra gal ir nelabai nori propaguoti M.K.Čiurlionį, bet šalies viduje, mažuose miesteliuose, jis yra brangus.

– Kuo M.K.Čiurlionis galėtų patraukti Lietuvos jaunimą?

– Iš mokinių pirmiausia išgirstu susižavėjimo gaideles. Ir bandau M.K.Čiurlionį pateikti kaip jiems artimą žmogų – kaip jauną kūrėją, jauną žmogų, kuris ieškojo savęs ir visą gyvenimą praleido atiduodamas save kitiems. Stengiuosi, kad tai jiems būtų gyvenimo pamoka, ne tik muzikos ar tapybos pristatymas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų