Pirmąkart į Lietuvą atvykusi prieš dešimtmetį, Čikagos Lojolos universiteto socialinio darbo profesorė Katherine Tyson McCrea dažnai sugrįžta į jos širdžiai mielą Kauną, susitinka su pamiltais bičiuliais, studentais. Moteris prisipažįsta: Lietuva pakeitė jos gyvenimą negrįžtamai.
– Kauną ir Lietuvą atradote prieš dešimtmetį ir nuo to laiko dažnai lankotės čia. Kas jus sudomino mūsų šalyje?
– Pirmąkart į Lietuvą atvykau dėstyti kursą Vytauto Didžiojo universitete. Lietuviai man daug pasakojo apie šalies istoriją, Baltijos kelią, tremtį. Neįtikima, kokia stipri ir didinga jūsų tauta. Visi šie išgyvenimai labai jautrūs. Supratau, kad po kelionės į Lietuvą mano gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo iki tol.
– Lietuva nuo Amerikos skiriasi ne tik istorija. Kas sudomino jus, socialinio darbo profesorę?
– Turime prisiminti, kad Lietuvos ir JAV istorijos yra labai skirtingos. Amerikoje socialinio darbo mokslas gyvuoja jau daugiau nei 120 metų ir čia jis labai subiurokratintas. Lietuvoje to nebuvo. Juk Sovietų Sąjungoje nebuvo socialinių problemų. Nereikėjo ir tokių darbuotojų.
Dabar lietuviai ištroškę naujų idėjų, atviri iššūkiams, naujovėms. Mielai pritaiko kitų šalių modelius, praktiką.
– Tokios sritys, kaip psichologija, medicina ir sociologija, reikalauja ne tik žinių, išsilavinimo, bet ir pašaukimo. Ar lengva buvo apsispręsti, renkantis sociologiją?
– Jei atvirai, net ir tapusi socialine darbuotoja nebuvau tikra, kad tai yra mano kelias. Mano pirmasis klientas buvo mažas afroamerikietis berniukas, kėlęs daug problemų savo mokytojai.
Buvau išmokyta, kad reikia kasdien paklausti savo klientų, kokia yra jų problema ir kiek kartų per dieną su ja susiduria. Dėstytoja paaiškino, kad, teisingai dirbant, žmogus su savo problema turi susidurti vis rečiau ir rečiau.
Kai uždaviau šį klausimą mažajam savo klientui, jis man atkirto, kad neturi jokių problemų. Sutrikau. Grįžau pas dėstytoją ir pasakiau, kad nežinau, ką daryti. Dėstytoja liepė dirbti toliau. Buvau gera auklė, todėl atsinešiau su savimi žaislų. Mes žaidėme, šokome, dainavome. Man tikrai patiko dirbti su tuo berniuku, bet nepanaudojau jokių mokslinių teorijų ir metodų. Kartą berniukas prasitarė, kad kartkartėmis nekenčia savęs. Tai buvo pažanga: nors jis ir neįvardijo to kaip problemos, tačiau tapo atviras man. Dėstytoja sutiko, kad žaidimo terapija taip pat veikia.
– Socialinis darbas gali būti pavojingas? Jums tenka dirbti kalėjimuose, padėti problemiškiems paaugliams, gaujų nariams, psichikos ligoniams ir aibei kitų žmonių, galinčių sukelti pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams?
– Turi suvokti, kokios situacijos kelia pavojų ir kokie žmonės gali būti pavojingi. Reikia rasti išeitį iš sudėtingiausių situacijų. Jei žmogus jaučia nuoširdų rūpestį ir pagarbą, nustoja smurtauti.
– Kaip jautėtės dirbdama su nusikaltėliais, serijiniais žudikais?
– Jaučiausi tikrai nedrąsiai. Kai atsiduri vienas prieš vieną su serijiniu žudiku, kuris dvigubai didesnis už tave, yra raumeningas vyras, drąsiai jaustis sunku. Toks kartą man tyliai pasakė: būsiu tau geras tol, kol tu su manimi elgsiesi gerai. Vėliau paaiškėjo, kad jis geras klientas. Padėti pavyko.
– Sudėtingose situacijose rasti tinkamų žodžių sunku. Kaip jums pavyksta tai padaryti? Ar visada žinote, ką sakyti?
– Ne. Bet tai nėra blogai. Supratingumas ir palaikymas tikrai gydo. Daugelis žmonių jaučiasi išduoti visuomenės, kuri mano, kad jie blogesni, nes jų oda kitokios spalvos ar jie tiesiog neturtingi. Daug metų dirbdama socialine darbuotoja supratau, kad nėra blogai darbe panaudoti ir savo asmeninę patirtį.
Čikagoje mes kuriame programas ir dirbame itin pavojinguose rajonuose. Daugelis studentų yra baltaodžiai, o tuose rajonuose gyvena juodaodžiai. Klientai palydi studentus iki automobilio ar autobuso, kad jiems nieko nenutiktų. Net ir pavojingi nusikaltėliai ar problemiški paaugliai tampa rūpestingais žmonėmis, jei pamato, kad kažkam jie nuoširdžiai rūpi.
– Kaip tapti nuoširdžiu ir geru žmogumi, augant nusikaltėlių aplinkoje, girdint susišaudymus ir matant, kaip žūva artimieji?
– Tai opi socialinė problema. Vaikai tikrai girdi kulkas zvimbiant virš galvos, mato muštynes, žudynes, beprasmį smurtą. Tai – realybė, o ne kino filmas. Valstybinėse mokyklose vaikai neturi knygų, jaučiasi atskirti nuo visuomenės. Tokioje aplinkoje augdami nuolat galvoja apie savigyną. Jie žino: jei nieko nedarys ir nesigins, liks nuskriausti. Socialinis darbas yra mokslas, tačiau jo neišmoksi vien sėdint bibliotekoje ir skaitant knygas. Daugelis teorijų neveikia realiame gyvenime.
– Kaip dirbate su tokiais žmonėmis? Ar visada šis darbas duoda rezultatų?
– Lietuvoje įsitikinau, kad paramos grupės – išties veiksmingas būdas, nes panašaus likimo žmonės gali pasidalyti patirtimi, kartu ieškoti išeities. Tai nebūtinai priklausomybės problemos. Taip dirbti galima ir su tėvais. Jie gali padėti vieni kitiems. Aš ir pati ne visada žinau, kaip elgtis su savo vaikais. Tai natūralu. Tėvystė – labai sudėtingas darbas.
– Šiandien visame pasaulyje itin aktuali tampa rasizmo problema. Žmonės nekenčia vieni kitų dėl odos spalvos, akių formos ar kitokios kalbos. Kokią įtaką ši problema daro vis didėjančiai socialinei atskirčiai?
– Amerikos istorijoje būta ir vergovės, ir genocido. Mano dukrelė atrodo kaip tikra afroamerikietė. Mums viešint Lietuvoje, kavinėje į ją įsistebeilijo žmonės. Ji jiems plačiai nusišypsojo ir pamojavo. Rasizmas šiandien yra aktuali problema. Jai užkirsti kelią reikia dar mokykloje. Reikia ugdyti supratimą, kad ne rasės ar tautybės daro mus skirtingus, unikalius. Švietimo sistema čia vaidina itin svarbų vaidmenį.
Iš kur lietuviai gali žinoti apie afroamerikiečius, jei jų nemato ir nepažįsta? Kai skirtingų tautybių žmonės gyvena kaimynystėje, jie susidraugauja, kalbasi, dalijasi buities rūpesčiais. Tuomet niekam nebesvarbu odos spalva ar tautybė. Randama bendrų interesų ir dingsta neapykanta.
– Jūs su klientais daug bendraujate, pramogaujate ir taip priverčiate juos pasitikėti. Kaip pavyksta išlaikyti ribą tarp darbo ir artimų santykių?
– Ties ta riba neretai balansuoja kiekvienas socialinis darbuotojas. Baigę darbą jie savo klientams pasako asmeninius telefono numerius ir padrąsina skambinti kada tik nori. Vos tik prireiks pagalbos. Mes juk visi žmonės. Visi bendraujame.
– Vadinasi, klientų problemos nesibaigia po darbo dienos. Nejaugi nesinori pailsėti nuo svetimų bėdų?
– Kartais reikia tik paskambinti ir pasakyti, kad žmogus jums vis dar rūpi. Tai darbo dalis. Mes išmokstame suderinti darbą. Žmonės išmoksta rūpintis savimi, kai pamato, kaip jie rūpi jums. Tai nėra begalinis darbas. Po kiek laiko jie patys paskambina, kad praneštų, kaip jiems sekasi.
– Kaip jums pavyksta atsiriboti ir neišgyventi dėl visų jūsų klientų problemų?
– Iš pradžių dirbau su klientais, kurie buvo labai neturtingi, gyveno ypač sunkiai, neturėjo namų. Aš išgyvenau dėl jų ir po darbo. Nuolat galvojau, ar jie turės ką valgyti, kur miegoti.
– Ką socialinio darbo pirmakursiams sakote pirmąją mokslo metų dieną?
– Sveiki atvykę, pasirinkę pačią nuostabiausią specialybę pasaulyje. Ji suteiks prasmę jūsų gyvenime. Tai pirmieji metai ir jūs turite progą patikrinti save, ar ši specialybė yra tai, ko norite. Mano darbas yra padėti jums tapti puikiais socialiniais darbuotojais.
– Kaip tik šiuo metu daug jaunų žmonių, ką tik baigusių gimnazijas, renkasi profesiją. Ką patartumėte ketinantiesiems studijuoti socialinius mokslus?
– Išbandykite save savanorystėje. Lietuvoje tam suteikiamos puikios galimybės. Jei tapsite savanoriais, padėsite ligoninėje, dirbsite su neįgaliais vaikais, benamiais žmonėmis, tikrai pamatysite, ar ši specialybė yra jums skirta. Darbas ir studijos turi būti mieli širdžiai.
Naujausi komentarai