Žodžiai žeidžia ir gydo

Anot psichoterapeutės, Paramos vaikams centro steigėjos Aušros Kurienės, suaugusiųjų pareiga – rūpintis vaikais ir kurti su jais saugų santykį. Jei vaikas yra liūdnas, sutrikęs, jaučiasi vienišas ar pateko į sudėtingą situaciją, suaugusieji, kaip ir visais kitais atvejais, turi itin atidžiai rinktis žodžius, kuriais kalba, nes žodžiai tiesiogine prasme gali sužeisti, netgi nužudyti, bet taip pat – pagydyti ir įkvėpti. Psichoterapeutė akcentavo, kad kuriant santykį visada reikia laiko.

„Santykis kuriamas per kasdienius, mažus dalykus. Neužtenka kartą per mėnesį kažkur kartu išeiti ar kartą per pusmetį drauge išvykti į kelionę, kad sukurtum santykį. Tėvai turi planuoti savo laiką taip, kad dienos metu rastų valandą ar bent jau 20 minučių pabendrauti su vaiku“, – sakė A. Kurienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad svarbu, jog tas laikas būtų skirtas ne nuolatinei kritikai, barimui, pamokymams. Su vaiku leidžiamas laikas turi būti jam saugus, kad vaikas žinotų, jog suaugusiuoju gali pasikliauti net ir tada, kai ištinka negandos, kai jam nesiseka.

„Vaikas turi jausti, kad jis yra priimamas ne tik tada, kai jam sekasi, gerai mokosi, bet ir kai nesiseka, kai yra „prisidirbęs“. Galbūt jis susipešė mokykloje, gal jam nuobodu, jaučiasi apatiškas. Suaugusieji turi padėti išjausti tą liūdesį, baimę, kitus sudėtingus jausmus“, – aiškino psichoterapeutė.

Jos teigimu, tik tada, kai vaikas jausis girdimas ir matomas, bus galima kalbėti apie saugų, gydantį, ugdantį santykį. Specialistė pridūrė, kad suaugusieji turi prisiimti dar vieną atsakomybę – jei pasakė skaudinančių žodžių, jie privalo paaiškinti vaikui, kad tuo metu buvo labai supykę, susijaudinę, bet iš tiesų jiems rūpi vaikas ir jo savijauta. 

Svarbu ir drauge patylėti

Kelmėje veikia maltiečių Kelmės vaikų dienos centras, kurį lanko 24 įvairaus amžiaus vaikai. Centro socialinis darbuotojas Martynas Čiapas pasakojo, kad kurti santykį su vaikais pradeda nuo pirmųjų dienų – kartais pirmokus reikia atsivesti už rankos, kad jie jaustųsi drąsiai.

Kalbėdamas apie tai, ko reikia, kad vaikai jaustųsi saugiai, specialistas sakė, kad labai svarbu užtikrinti stabilumą, nuoseklumą. Į centrą atėję vaikai žino, kada pietaus, kada eis į užsiėmimus, o kada laukia edukacija. M. Čiapas dirba ir mokykloje, jį džiugina, kad per pertraukas centrą lankantys vaikai prieina, pasidalija teigiamomis arba neigiamomis emocijomis, teiraujasi, ką šiandien veiks centre. Specialistas pažymi, kad centrą lanko vaikai iš skirtingų šeimų, tiek kalbant apie finansinę situaciją, tiek ir apie socialinius įgūdžius, todėl vaikai vieni kitiems tampa mokytojais. Negana to, centro darbuotojai patys turi ko pasimokyti iš vaikų.

M. Čiapas neslepė, kad dirbant su vaikais pasitaiko sudėtingų situacijų – vaikai būna blogos nuotaikos, nuliūdę, užsisklendę, todėl darbuotojai turi turėti gebėjimų suprasti vaiką.

„Tarkime, einame į sporto salę ar lauką žaisti futbolo, krepšinio ar kvadrato. Beveik visad vienas ar keli vaikai lieka užribyje. Tenka imtis staigių veiksmų – aš pats suburiu komandą ir pakviečiu tuos vaikus prisijungti. Jeigu tai nepadeda, atsisėdu šalia vaiko, pasikalbame. Jeigu ir tai nepadeda, tiesiog pabūnu šalia ir patyliu – dešimt, penkiolika minučių, kad vaikas pasijustų saugus ir žinotų, jog net tada, kai jam blogai, jis neliks vienas“, – pavyzdžiais iš praktikos dalijosi M. Čiapas. 

Freepik.com nuotr.

Mokosi pasitikėti žmonėmis

Psichoterapeutė A. Kurienė pritarė, kad kuriant saugų santykį labai svarbu stabilumas, nuspėjamumas – kad vaikas žinotų, ko gali tikėtis. Ji pažymi, kad ne mažiau svarbu į vaiko liūdesį, pyktį nežiūrėti kaip į problemą sau, vietoj to – paklausti savęs, kaip galiu padėti vaikui.

„Jei bandymai prašnekinti neveikia, jei jis nenori kalbėti arba nežino žodžių, tada galima pabandyti spėti, kas nutiko. Jei ir tuomet vaikas tyli, labai svarbu priimti jo dabartinį nenorėjimą, negalėjimą atsiskleisti ir duoti žinią, kad esu ir būsiu šalia, kai reikės. Toks santykis padeda vaikui išbūti. Tuomet jis nebejaučia nerimo, kad suaugęs žmogus jį atstums ir pyks“, – paaiškino psichoterapeutė.

Pasak jos, tokiu elgesiu suaugusysis parodo pavyzdį ne tik konkrečiam vaikui, bet ir kitiems, esantiems šalia, – juk vaikai visada mokosi iš suaugusiųjų. A. Kurienė akcentavo, kad per saugų santykį vaikai mokosi pasitikėti suaugusiaisiais.

„Kai jis gauna tokį santykį, jis yra pajėgus pats tokį santykį sukurti. Sukūręs santykį su tėvais, socialiniais darbuotojais, mokytojais, kitais žmonėmis, užaugęs tokį santykį jis mokės kurti savo šeimoje“, – įsitikinusi A. Kurienė.

M. Čiapas patvirtino, kad geras pavyzdys veikia. Jį itin džiugina tai, kad ne vienas vaikas, baigęs lankyti maltiečių Kelmės vaikų dienos centrą, grįžta čia savanoriauti, padėti kitiems. 

Neklijuoti etikečių

Psichoterapeutė A. Kurienė apgailestavo, kad mūsų visuomenė labai linkusi klijuoti etiketes – tą daro ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Tačiau vaikai, pastebėjo ji, yra kur kas mažiau atsparūs, jie nemoka suaugusiojo mestos frazės „iš tavęs nieko nebus“ vertinti kritiškai, priima tai kaip faktą.

Kad vaikas pajėgtų nusikratyti etiketės, sako ji, labai svarbu su kiekvienu vaiku bendrauti kaip su individualia asmenybe, turinčia individualių poreikių ir individualių gabumų.

„Jeigu šalia yra suaugusiųjų, kurie skatina, motyvuoja, kiekvienas vaikas turi šansą kažko pasiekti“, – neabejojo psichoterapeutė. Kad galėtume su kiekvienu vaiku bendrauti kaip su individualia asmenybe, sakė ji, labai svarbu apie jį kuo daugiau žinoti – ką jis mėgsta, ko ne, kas kelia liūdesį, o kas džiugina, praverčia net tokios žinios, ar vaikui labiau patinka katės, ar šunys.

M. Čiapo teigimu, etiketės iš tiesų skaudina ir sužeidžia vaikus. „Kaip minėjau, į mūsų centrą ateina vaikų iš labai įvairių šeimų, kai kurie jų – iš pažeidžiamų šeimų. Tokie vaikai jaučiasi nevisaverčiai, nepasitiki savimi. Mes daug dirbame, kad jų požiūris į save pasikeistų“, – pasakojo socialinis darbuotojas.

Šiuo metu vyksta maltiečių kampanija „Drąsiau į gyvenimą“, jos metu renkamos lėšos, kad vaikams dienos centruose būtų galima suteikti psichologinių konsultacijų ir kurti saugią emocinę aplinką. Prisidėti galima trumpuoju numeriu 1495 (auka – 5 Eur).

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: