Kasdieniai atradimai

"Gana – tik geros naujienos! Išvaliau tris tūlikus, vonią, kriaukles, sutvarkiau spintą, pakeičiau patalynę, prikepiau stirtą blynų, ėjau palesinti ančių. Tada dar išviriau puodą kopūstienės ir jautienos troškinuką. Užmigdžiau sūnų. Pagal indų skaičių ir nuolat pildomą indaplovę imu galvoti, kad esu ne dviejų vaikų , o motina didvyrė... Nesuprantu, iš kur tiek tų indų atsiranda??? Nežinau, kaip jūs, bet aš jaučiuosi beveik atradusi save iš naujo. Ai, dar tris kartus telefonu kalbėjausi su tėvais – per dieną! Vieną kartą klausiau mamos, kaip pasidaryti krakmolo – kiek tą bulvių sunką reik laikyti? Kopūstus raugti – laikas geras ar be ryšio? Na, ok, viena prastesnė žinutė – dabar sėdžiu su gudobelės ekstraktu... po tokio maratono 30 lašų..." – neseniai apie savo karantininę dieną rašė Rūta savo feisbuko paskyroje.

Aš į save pasižiūriu ir matau – mano plaukai blizga, nes nedažyti jau tris ar keturias savaites, stori, atsigavę, nes nešukuoti specialiomis priemonėmis, nepurkšti laku.

"Kauno dienos" pakalbinta žurnalistė teigė karantinui galinti padėkoti, nes jis ją pristabdė ir leido nebesidraskyti, visų pirma, kaip mamai tarp namų ir darbo, nesikankinti dėl amžinos savigraužos. Mat būdama darbe vis išgyvendavo, kodėl ne namuose, kodėl ne su vaikais, o kai likdavo namie – priešingai, nepaleisdavo mintys apie darbą.

R.Mikelkevičiūtė teigia esanti ta moteris, kuriai lengviau įgyvendinti keletą projektų, parašyti knygą ar padaryti kažkokius su karjera susijusius žingsnius, nei sėdėti namuose ir kepti blynus. Tad, įvedus šalyje karantiną, galvojo, kad tai jai bus didelis iššūkis. Ir kaip jūs manote? Paaiškėjo, kad nieko panašaus.

"Esu moteris, kuri nemėgsta virtuvės, – nežinau, ką joje veikti. Bet dabar atradau, kad nesu visai beviltiška. Gal net turiu talentą gaminti, – šmaikštauja Rūta. – Štai, susiradau net savo amžinatilsį močiutės receptus. Pasiryžau ir iškepėme bulvines bandas – visai ne tuo sezonu, nes dabar kopūstams ne laikas. Močiutė turėjo krosnį – aš jos neturiu, tai kepėme orkaitėje. Na, ne tokios geros bandos išėjo, kaip būdavo mano močiutės, bet vis tiek man tai pasiekimas."

Pasaulį mato naujai

Rūta teigia mintyse dėkojanti savo namų tvarkytojai, mat dabar labai gerai supranta, koks sunkus jos darbas. Pajuto tai, kai viską teko daryti pačiai. "Laimė, kad dukra ir vyras padeda, – tvarkomės visi kartu. Bet apsisuki ir galvoji: Viešpatie, juk ką tik išploviau, ir vėl viskas iš naujo", – stebisi moteris.

Dabar ji itin džiaugiasi tuo, kad kažkada pasiryžo apsigyventi užmiestyje. Šeima turi savo kiemą, beržų alėją, kurioje – apie 20 inkilų, jau visuose juose apsigyveno varnėnai. Gali matyti bundančią gamtą, to seniau per darbus ir bėgimą paprasčiausiai nepastebėdavo. Dabar mato, kaip flirtuoja varnėnai, kaip aiškinasi santykius ar kuris namelis yra geresnis, kuris prastesnis. Turi vištų ir ančių, o neseniai namuose įvyko didelė šventė – antys pagaliau pradėjo dėti kiaušinius. Tas antis Rūtos šeimai padovanojo draugai, bet, pervežus jas iš kito ūkio, keletą mėnesių paukščiai buvo ištikti streso ir nepadėjo nė vieno kiaušinio, tad visi jau buvo ėmę nerimauti. Kai prasidėjo karantinas, nurimo ne tik žmonės, bet ir antys.

Namie: R.Mikelkevičiūtė visiems linki karantino metu neprarasti geros nuotaikos ir išmokti kasdienybėje atrasti gerų dalykų. Asmeninio archyvo nuotr.

"Visi pastebi, kad, prasidėjus karantinui, gamta pradėjo atsigauti, oro užterštumas mažėja. Aš į save pasižiūriu ir matau – mano plaukai blizga, nes nedažyti jau tris ar keturias savaites, stori, atsigavę, nes nešukuoti specialiomis priemonėmis, nepurkšti laku. Tiesa, šaknys ataugusios kokius tris centimetrus, bet draugės mane guodžia, kad dabar tokia mada, ir aš per daug nesijaudinu. Galvoju – gal visai neblogai. Dar kažkur dingo rūpesčio raukšlės nuo veido. Tad galima, esant šiai sudėtingai situacijai, pabandyti atrasti ir gerų momentų. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera", – sako R.Mikelkevičiūtė.

Ji teigia suprantanti, kad kažkas gali supykti dėl tokio požiūrio, tačiau yra įsitikinusi, kad, esant tokioms sudėtingoms situacijoms, reikia daugiau pozityvumo, gero humoro. Net iš kažkokios mažytės mažytės teigiamos detalės šį kartą vertėtų – ir net reikėtų – išpūsti dramblį. Todėl savo sekėjų ir draugų prašo dalytis tuo, kas juos džiugina, net jei jiems tai atrodo visiška smulkmena. Dabar tikrai yra tas laikas, kai tą reikia daryti.

Šeima suartėjo

Pačios Rūtos gyvenime humoro netrūksta. Prie to nemenkai prisideda ir gerą humoro jausmą turintis jos vyras Rolandas Remeikis.

"Iki šiol visas grožio procedūras darydavausi grožio salone – grįžusi namo neturėdavau laiko užsileplint ant veido visokias marmaliūzes. Tad dabar sėdėdama namuose išsitraukiau savo stalčiuką su sukauptu arsenalu, o ten – įvairiausių spalvų kaukių. Pagalvojau, kad aš leisiu pagaliau savo odai pailsėti nuo visų tų dažų, grimo, šviesos liuksų, įtampos, – pasakoja garsi moteris. – Išsitepiau veidą kauke. Grįžta vyras iš kiemo ir mato mane su tokia vilnone bumbuluota kepure ant plaukų, suteptų specialiu plaukų SPA aliejumi, o ant veido – juoda su geltonomis sėklytėmis, kažkada iš Kinijos parsivežta kaukė. Ir jis labai nuoširdžiai klausia: "Kas ta pusamžė moteris mano lovoje, kur mano gražuolė žmona dingusi?" Jeigu neturėtum gero humoro jausmo, galėtum įsižeisti. Bet kadangi Dievas mane apdovanojo kantrybe ir geru humoro jausmu, tai aš į tą išpuolį pažiūrėjau atlaidžiai."

Ar galim pasėdėt namie? Galim! Pabendrausim su vyrais, žmonomis, vaikais – na, ilgiau nei tas septynias minutes. Gal, žiūrėkit, kažkas mūsų santykiams naujo nutiks? Nėra to blogo, kas neišeitų į gera!

Jų poros tas nuolatinis buvimas kartu tikrai neveikia neigiamai. R.Mikelkevičiūtės manymu, buvimas nuolat kartu – iššūkis tiems, kurie turi santykių problemų. O tuos, kurių santykiai stabilūs, tai tik dar labiau suartina.

Buvimas kartu suartino Rūtos šeimą. Ji nuoširdžiai teigia iki šiol nemačiusi tokio laimingo savo ketverių sūnaus Jono. Jis pabunda – nereikia eiti į darželį, o dar tėveliai visą dieną kartu su juo. Tad mažylis jos jau ne kartą klausė: "Mes niekada daugiau neisime į darželį? Pasakyk: niekada daugiau?"

Jono darželio auklėtojo pareigas dabar perėmęs senelis – Rūtos tėtis, tiesa, internetu.

"Paskambiname seneliui ir jis online užsiima su vaiku, – pasakoja R.Mikelkevičiūtė. – Senelis yra griežtas žmogus. Aš vis dar atsimenu, kaip jis mane mokė matematikos, – iki šiol jaučiau šiurpuliuką išgirdusi tą žodį. Senelis turi lentą pasidaręs, su kreidelėmis rašo, jis turi senus medinius skaitliukus, ir jie mokosi skaičiuoti. Dar ir darželio auklėtojos, ir muzikos mokyklos mokytojos siunčia Jonui užduotėles – tikrai yra ką veikti. Beveik visą kitą laiką jis praleidžia kieme – laimė, kad jį turime."

Namie – ir dukra

Dėl susiklosčiusių aplinkybių namuose šias dienas leidžia ir aštuoniolikmetė R.Mikelkevičiūtės dukra Dominyka. Pastaruosius porą metų ji gyveno Kinijoje, kur išvažiavo mokytis laimėjusi konkursą. Per žiemos atostogas ji grįžo namo ir nebeišvažiavo.

Pamokos dabar vyksta online, taip pat – ir bandomieji egzaminai. Šiuo metu sprendžiama, kaip vyks pagrindiniai baigiamieji egzaminai – tos pačios problemos, kaip ir Lietuvoje.

"Mokslai Kinijoje tikrai nebuvo mūsų idėja – ji pati sugalvojo, pati pasiruošė konkursui, jį laimėjo ir išvažiavo mokytis, – pasakoja Rūta. – Vaikystėje manęs nestabdydavo, jei norėdavau kažką daryti, tad ir aš visada maniau, kad reikia palaikyti savo vaiko siekius. Tiesą pasakius, negalvojau, kad ji laimės tą stipendiją. Bet laimėjo."

Moteris atvirauja – išleisti šešiolikos dukrą į Kiniją nebuvo lengva: "Nors aš ją visada palaikiau ir sakiau: taip, Dominyka, daryk, bet kai visa tai įvyko, pastebėjau, kad pradėjau naktimis atsibusti ir nebeužmigti. Vis galvojau – kas čia vyksta? Ir po to supratau, kad tai milžiniškas stresas. Mamai paleisti vaiką yra sudėtinga, o dar verkiančios močiutės... Bet po to savęs paklausiau: o ką aš daryčiau, jeigu būčiau laimėjusi? Žinoma, važiuočiau ir norėčiau, kad niekas man netrukdytų. Tad ar aš turiu teisę, nepaisant to, kad man taip patogiau, trukdyti vaikui siekti savo svajonės? Ji yra visiškai kitokia nei aš. Mano svajonė buvo valdyti automobilį, jos svajonė – valdyti robotą. Ji domisi IT, dalyvavo Pekine olimpiadoje, su savo chebra laimėjo antrą vietą. Ji šaunuolė, visiškai kitoks žmogus nei aš. Aš esu visiškai beraštė IT srityje, ji iš manęs juokiasi. Bet man smagu, kad ji aplenkė mane. Tai kaip aš galiu dabar trukdyti savo vaikui kelti sparnus? Tai būtų labai savanaudiška."

LNK nuotr.

Pasigenda lyderio

R.Mikelkevičiūtė neslepia, kad, net ir pasinėrus į buities rūpesčius, jai nepavyksta visiškai atsiriboti nuo darbo. Juk darbas, anot jos, yra ir gyvenimo dalis, ir pragyvenimo šaltinis.

Šiuo metu visi jos laidų filmavimai sustabdyti, paliktos tik aktualijų laidos.

"Mes dar prieš paskelbiant karantiną nufilmavome laidą apie koronavirusą, o kas bus toliau – žiūrėsime, – sako žurnalistė. – Visa laimė, kad mes esame labai daug nufilmavę laidų – jų tikrai turėtų pakakti. Jei ne – galvosime, kaip filmuoti ateityje, kaip apsaugoti žmones. Jau prieš paskelbiant karantiną filmuodami žiūrėjome ir toliau žiūrėsime labai atsakingai, nes juk nežinai, kur buvo tavo pašnekovas. Studijoje, kai filmavome laidą apie koronavirusą, visi mūsų darbuotojai buvo su pirštinėmis ir su kaukėmis, nuolat buvo dezinfekuojami daiktai, rankos, buvo išlaikomi atstumai tarp žmonių, kad nebūtų kontaktų, gausybė interviu buvo daroma internetu. Filmuojant nedalyvavo ir žiūrovai, pašnekovų skaičius buvo minimalizuotas. Saugojome ir save, ir kitus."

Pati R.Mikelkevičiūtė į susiklosčiusią situaciją žiūri labai sąmoningai. O kad šalyje bus bėdų dėl sąmoningumo, suprato daugiau nei prieš mėnesį, kai su šeima grįžusi iš kelionės oro uoste pamatė pašaipius žvilgsnius į save, mat buvo su respiratoriumi.

"Iki šiol niekas iš mūsų nebuvome patekę į tokią force majeure situaciją. Dabar yra visi labai gudrūs sakyti, kad tu tą ar aną darei ne taip, visi gudrūs rėkti. Tačiau, kaip pasakė mano dukra – gal šiek tiek naiviai, bet iš tiesų taip yra: mes kuriame istoriją dabar. Jei kažką kuri, vadinasi, tu mokaisi, ir faktas, kad bus klaidų", – sako žurnalistė.

Ji teigia dabar labiausiai pasigendanti lyderio – tokio, kurio pasakytas žodis yra šventas, viskas daroma taip, kaip jis pasakė. "Toks mėtymasis, blaškymasis sukelia chaosą, situacija nėra tinkamai valdoma. Kodėl? Todėl, kad nėra lyderio. O elgtis chaotiškai – pavojinga. Aš ne krizių valdymo specialistė, bet kai namuose – chaosas, kiekvienas kažką rėkia ir neįmanoma susitvarkyti, ką tada darai? Trinkteli kumščiu į stalą ir visi nurimsta. Mano galva, taip pat ir valstybėje, esant tokiai situacijai, turėtų būti. Tik problema, kad nėra to, kuris trinktelėtų kumščiu į stalą. Turi būti tvarka, nes susidariusi situacija – ne kokios nors atostogos."

R.Mikelkevičiūtė įsitikinusi – panikuoti nereikia. Reikia sveiko, blaivaus proto, sąmoningumo ir atsakomybės už save ir kitą.

"Ar galim pasėdėt namie? Galim! Pabendrausim su vyrais, žmonomis, vaikais – na, ilgiau nei tas septynias minutes. Gal, žiūrėkit, kažkas mūsų santykiams naujo nutiks? Nėra to blogo, kas neišeitų į gera!" – moteris nusiteikusi optimistiškai.