– Yra posakis: "If you’re the smartest person in the room, you’re in the wrong room." Ar jums dar pavyksta rasti kambarių, kuriuose erudicija jus kažkas aplenktų?

– Ojetau, tai kiekviename kambaryje! Ir mūsų su tavimi kambaryje. Dabar aš irgi mokausi iš tavęs, nėra taip, kad galvočiau, kad aš už tave apie ką nors už tave žinau daugiau. Aš tik galvočiau, kad matau platesnį spektrą dėl savo veiklos, dėl savo tarsi gyvenimiškos patirties matau daug įvairių detalių ir daug temų. Bet negaliu būti a priori įsitikinęs, kad už tave apie ką nors žinau daugiau. Ne tik, kad viską, bet ką nors.

– Taigi jūsų neerzina žmonės, kurie, sakykime, žino mažiau?

– Ne. Mane erzina žmonės, kurie nežino ir nenori sužinoti. Mane erzina žmonės, kurie nežino ir šaiposi iš tų, kurie nori sužinoti. Mane erzina žmonės, kurie nežinojo, dabar sužinojo ir nenori pripažinti, kad anksčiau klydo. Mane labai erzina žmonės, kurie nepripažįsta, kad klydo, kad nusišnekėjo. Viena didžiausių problemų, kad yra žmonių, kurie savo klaidoms maskuoti skiria nežmonišką energiją ir paskui iš to kyla gausybė kvailysčių. Mes ne vieną tokį procesą viešojoje erdvėje matome, pasakė kokią kvailystę, akivaizdu, kad seniai reikėjo pasakyti: "Chebra, sorry", bet ne – toliau nueis toliausius kelius, kad tik įrodytų, jog jis vis tiek teisus buvo. Kam taip vargti?

– Esate žurnalistas, laidų vedėjas, filmų įgarsintojas, prodiuseris, dėstytojas. Kuris darbas teikia jums didžiausią malonumą?

– Aš vis tiek, jeigu nekuriu televizijos laidų, tai nelaikau, kad ką nors dirbu. Man tai yra pats svarbiausias užsiėmimas. Galiu dėstyti, galiu kurti visokius projektus, galiu moderuoti diskusijas, rašyti knygas, bet jeigu nekuriu laidų, jeigu nekalbinu žmonių, tai nejaučiu, kad gyvenu. Tai tokia beveik priklausomybė.

– Kalbant apie dėstytojo darbą, kokių jaunimo pokyčių pastebite, palyginti su tais laikais, kai universiteto suole sėdėjote pats? Manote, tai yra teigiami pokyčiai?

– Jie visi yra į gera, tik mes ne visi dar juos pastebime. Vaizdžiai kalbant, jūs jau laimėjote, tiktai dar nėra tai pastebima. Šiaip pasaulio prigimtis nelabai smarkiai keičiasi, kol dauguma mūsų turi dvi rankas, dvi kojas, po dešimt pirštų ir po dvi akis, tačiau keičiasi to pasaulio formos. Jūsų kompetencijos yra kitokios ir jūsų išmanymas yra kitose vietose. Ir jūsų dėmesys yra kitose vietose, o visa kita lieka kaip buvę, tik pasislepia po naujomis formomis. Šiandien atrodo, kad žmonės suvokia viską tik fragmentiškai, kad viskas reikalinga labai greitai, kad viskas turi tilpti į "Twitter" žinutę – viena pusė yra taip, o kita pusė yra, kad jūsų karta sugeba ilgai ilgai žiūrėti kažkokius keistus dalykus ir pasinerti į juos. Man įdomiausia sužinoti, kaip tai veikia dabar, kaip tai veikia jūsų kartai. Nes pasaulis tokiu būdu atsijaunina ir jis man įdomiausias šiandienis. Man neįdomu, kas buvo pernai.

– Ką turite galvoje, sakydamas, kad mes laimėjome?

– Jūs visada laimite. Mes laimėjome prieš savo tėvus, jūs laimite prieš mus. Tą reikia suprasti kaip natūralų procesą. Čia yra dėsnis. Nes jeigu neįvyksta kokių baisių katastrofų, kaip karai, tai savaime evoliucija tokia ir yra, kad jūs vis geriau prisitaikote. Jūs vis geriau naudojatės tuo pasauliu, kurį turite. Geriau už mus. Nes mes turėjome kur kas daugiau konfliktų su juo, jūs turite mažiau. Man taip atrodo.

– Galbūt šiandien dažnesni jauniems žmonėms vidiniai konfliktai?

– Intuityviai sakyčiau, kad neturėtų taip būti, nors gal tu ir teisi. Be to, tai sunkiausia pamatuoti. Manau, kad čia yra individualu, kita vertus, taip, vis daugiau svorio tenka mąstymui, gebėjimui apibendrinti, intelektualinei veiklai visose srityse. Gal ir visai tiesa, kad mes ar jūs turite šiandien daugiau vidinių konfliktų už jaunąjį Verterį ar lordą Baironą.

– Ar esate ieškojęs informacijos apie save internete?

– Nuolat. Aš turiu pasitikrinti, kaip veikia mano darbas. Mano darbas labai susijęs su viešąja erdve, tad tikrinu tą viešąją erdvę ir man rūpi žinoti, ką ji apie mane mano. Tai normalus dalykas – būčiau blogas profesionalas, jeigu nesidomėčiau savo darbo rezultatais. Ir mano buvimas viešojoje erdvėje išreikštas kai kada ir kiekybiškai, tai yra skaičiais, kiek ko ir kur paskelbta. Tiksliau sakant, man ne taip svarbu, kiek informacijos apie mano asmenį, o daug svarbiau – apie tai, ką darau, ką daro kartu dirbantys žmonės, apie darbus, kurie su manimi susiję. Tai man rūpi, aš turiu nuolatos tai sekti, nes taip sužinai, kaip judėti toliau.

– Jautriai priimate kritiką? O gal kaip tik bandote iš jos mokytis?

– Anksčiau priimdavau labai jautriai, dabar dažniausiai ji man patinka. Ir aš dabar mokausi, aš persiskaitau kartais komentarus po savo kokiu nors paskelbtu straipsniu ir pasižiūriu. Dažniausiai būna koks nors vienas, kuris mane ko nors pamoko. Pavyzdžiui, pamoko vietoj "aš" nesakyti nuolat "mes". Aš mėgstu sakyti: mes taip, mes anaip. Ir komentatorius rašo: "Kodėl tu nuolat sakai "mes"? Aš tai kitoks negu tu… – teigia tas komentatorius. – Ir nepradėk čia už visus kalbėti!" Ir žinai, jis teisus. Ir ko gero, man reikės tą keisti. Nes man atrodydavo, kad sakyti "mes" yra mandagiau, maždaug "aš" tai egoistiška truputį, "aš manau" – čia nuo aukšto arklio. Bet pasirodo, kad gal ir ne visai teisus buvau.

– Esate kalbinęs daugybę žinomų, įdomių žmonių. Galbūt jums dėl kokių nors asmeninių priežasčių kažkuris vienas ar keletas jų yra įstrigę į širdį ir atmintį labiau negu kiti?

– Aš turiu taisyklę niekada nekomentuoti pašnekovų, tai neetiška. Tik galiu pasakyti, kad, be abejo, tokių buvo. Tokių visada būna ir būna kartais dėl tokių priežasčių, kurių žiūrovas net nežino ir nepastebi. Yra labai įvairūs mūsų pokalbio lygmenys: vienas išeina į viešumą, kitas yra labai artimas, intymus lygmuo, trečias yra mūsų abiejų procesai, kurie vyksta mūsų galvose ir mūsų požiūris vieno į kitą. Tai labai daug tokių vietų susikerta ir ten įdomūs dalykai dedasi.

– O su kokiu žmogumi, nebūtinai net dabar esančiu gyvu, šiandien, taip elegantiškai sningant, labiausiai norėtumėte pasivaikščioti?

– Tai galėtų būti kad ir Martinas Scorsesse, kuris kaip tik dabar dirba su nauju savo filmu, kurį beveik visą gyvenimą norėjo padaryti. Man įdomus šis režisierius, kuris turi neįtikėtiną dovaną kurti didelius kino paveikslus ir turi absoliučią klausą dramai. Jis gali ir moka kurti intelektualųjį kiną, bet dažniausiai stengiasi vis tik dirbti plačiai auditorijai, jis yra tas, kuris moka kurti pačią kino esmę, tą žiūroviškumą ir tą elegantišką netikrumą, nes didžiajame kine viskas yra netikra, nėra jokios dokumentikos, viskas yra dirbtinai ir tyčia sukurta: nuo dekoracijų iki kiekvieno judesio ar herojės lūpų. Tai M.Scorsesse yra toks didelių kino paveikslų piešėjas. Tai man būtų įdomu su juo pasišnekėti taip elegantiškai sningant ir žinant, kad jis yra nenustygstantis senukas, turintis nežmonišką energiją ir šnekantis nesustodamas Niujorko akcentu.

– Jei prieš mirtį turėtumėte galimybę pažiūrėti vieną filmą paskutinį kartą, koks filmas tai būtų? Kodėl?

– Jeigu tai paskutinis, kurį aš žiūrėčiau, tai tegul tai būna tas, kurį aš pats sukursiu (juokiasi).

– Planuose toks yra?

– O kodėl gi ne?

– Kokia aktuali problema, galbūt emigracija, neprižiūrimi vaikai, skriaudžiami gyvūnai ar kažkas kito, kelia jums daugiausia emocijų? Kam savo 2 proc. mokesčių skirtų R.Zemkauskas?

– Aš skirčiau juos, jeigu būtų įmanoma, išminčių tarybai įkurti. Išminčių tarybai, šioje šalyje, ES ir galiausiai visame pasaulyje. Mums reikia išmintingų vyrų ir moterų, kuriais galėtume pasikliauti, kurie neturėtų ambicijos žaisti mačistinių žaidimų, bet kurie žiūrėtų į pasaulį per amžinybės prizmę. Ir tokių yra ir netgi ES buvo bandymas tai daryti. Ten įėjo tada į tą nedidelę tarybą tokie žmonės kaip Suomijos prezidentas Martti Ahtisaari, ir aš buvau labai apsidžiaugęs, nes maniau, kad einama teisingu aristotelišku keliu, kad filosofai gali padaryti įtaką. Tokios išminčių tarybos man atrodo reikalingos. Tada išvengtume nepribrendusių berniukų siautėjimo, kaip kad vienas berniukas yra Rytuose ir jis vis nori parodyti mums, kad turi didelį...

– Kalbant apie emigraciją, kuri yra labai eskaluojama viešajame diskurse, kaip manote, ko reikėtų Lietuvai, kad iš jos pabėgusieji anksčiau ar vėliau sugrįžtų?

– Pirmas mano pasiūlymas – pasakyti visiems tiems žmonėms, kad Lietuva jus myli ir Lietuvai jūs brangūs, net jeigu negrįšite, net jeigu blogai kalbėjote, net jeigu pykstate ant Lietuvos, ji jus myli ir jūs vis tiek jai brangūs. Reikia sugrąžinti tą mamos santykį su vaikais, besąlygišką meilę. Liautis tuos žmones niekinus ir liautis apie juos kalbėjus kaip apie suklydusius, blogus, netinkamus, ne mūsiškius. Nesąmonė! Pabrėžiu, net jeigu jie spjauna į veidą Lietuvai, juos reikia suprasti – jiems nelengva, jiems net labai nelengva. Aš kviesčiau visus susitaikyti. Ir kviesčiau kiekvieną lietuvį branginti, ne tik lietuvį, bet kiekvieną Lietuvos žmogų. Nes jis gali būti visai ir ne lietuvis, jis gali būti somalietis, nutaręs, kad dabar yra lietuvis. Ir jei jis laikosi šalies įstatymų ir turi pilietybę, jis man toks pat brangus žmogus. Man atrodo, kad tai būtų labai vertingas dalykas, nes mes turime milijonus saviškių visame pasaulyje, su kuriais galima daug ką nuveikti. Mokykimės iš žydų. Kiek galiu aš tai kartoti? Reikia mokytis.

– Galbūt prisimenate, kokia moteris ar mergina buvo pirmasis jūsų fictional crush?

– (Juokiasi). Vienas iš tokių personažų buvo "Modern Talking" dainininkas Thomas Andersas, kurį aš visą laiką maniau esant moterimi (juokiasi). Negana to, kad kai aš buvau vaikas ir atsirado ta grupė, klausydavau tų dainų ir galvodavau, koks gražus moteriškas balsas. Bet juokingiausia, kad kai pamačiau klipą ir jis ten buvo ilgais plaukais ir moteriškų bruožų, aš toliau sau maniau, kad tai yra moteris ir "ji" man labai patiko (juokiasi).

– Kaip jautėtės, kai pagaliau sužinojote, kad tai nėra moteris?

– Aš buvau mokinys, man buvo viduje kažkaip gėda, o dabar tai labai faina. Tokia transgenderinė (juokiasi).

– Apskritai kokios moters savybės jus žavi kaip vyrą?

– Mano močiutė buvo siuvėja. Kaimo siuvėja, negana to. Aš užaugau tarp pusnuogių moterų su apatiniais drabužiais. O kaip supranti, tos moterys, kurios ateidavo ten siūtis, buvo labai moteriškos, atitinkamai ir formos, ir viskas. Jei nori sužinoti, kaip man yra, tai F.Fellini filme "8 1/2" yra scena, kurioje mano vaikystė pavaizduota.

– O kalbant apie charakterio savybes?

– Na, gebėjimas atleisti, žinoma, vyrui svarbiausias yra (juokiasi).

– Kokie jums yra idealus pusryčiai?

– Visada tokie patys jau 40 metų. Tai yra duonos riekė su sviestu ir su rūkyta dešra, su kava. Kartais gali būti kiaušinienė. Žmonės, kurie mane pažįsta, negali atsistebėti, kad žmogus 40 metų valgo tą patį. Negana to, duona turi būti ne bet kokia ir dešra ne bet kokia. Aš realiai kartais vežiojuosi su savimi savo dešrą bagažinėje ir savo duoną, nes man taip skanu ir aš noriu taip pradėti dieną. Mano gyvenimas yra labai įvairus, aš intensyviai ir daug gyvenu, mes daug filmuojame, daug važinėjame, beveik nieko nėra pastovaus, tai šitie pusryčiai yra bent kažkas, kas lieka visada taip pat (juokiasi).

– Auginate dvi dukteris. Koks esate tėvas? Ar stengiatės auklėti griežtai, o gal kaip tik esate iš žmonių, nemokančių supykti ant savo vaikų?

– Nieko aš neauginu: viena dukra jau suaugusi ir gyvena Vilniuje. Jaunesnioji mane, tiesa, mato, bet retai ir mano, kad aš amžinai rėkauju. Man atrodo esu labai prastas tėvas, nes dažnai pasakau ką nors ir negalvoju apie tai, kaip tai atsilieps mano vaikams. Žodžiu, atrodo, turiu pasakyti, kad aš jas kiek galėjau, tiek ir traumavau, daugiau neįmanoma. Tikiuosi, kad tai išvirs į kažkokią kūrybą, jeigu ne, tai blogai.

– Ko šiandien, jūsų manymu, trūksta pasauliui, kad jaustumėtės laimingesnis dėl to, kad čia gyvens jūsų vaikai?

– Nieko tam pasauliui netrūksta, mums trūksta, asmeniškai kiekvienam. Kiekvienas asmeniškai turime skirti po penkias minutes per dieną pagalvoti ir užduoti sau tokius klausimus: kas aš toks, ką galiu aš pats padaryti, kaip galiu save pataisyti, kur aš einu ir kaip ten patekti? Ir būtinai pasidžiaugti pasauliu, jausti dėkingumą, labai patarčiau. Pasakyti "ačiū" vien už gyvybę, o paskui už tą šviesą, kuri suteikia šitokį grožį visiems daiktams aplink mus, už medžių mirgėjimą važiuojant mašina, kai mirga saulės spinduliai pro juos, už vandenį… Čia stebuklai. Mes gyvename tokiame nuostabiame pasaulyje! Save tik reikia reguliuoti, jo galima nejudinti.

– O už ką jūs pats esate labiausiai dėkingas?

– Už tai, ką išvardijau. Už tas akimirkas, kurios kiekvieną dieną būna. Atsikeli – saulė šviečia, naktį nubundi, tau nemiga ir lyja į langą. Ir tas lietus yra nepaprastai stebuklingas ir ten debesys greitai plaukia dangumi, tu gali matyti pro stoglangį... Už grožį. Šitiek grožio yra aplinkui. Ir tu neįsivaizduoji, kad kažkoks vabalėlis skrenda. Kaip jis skrenda? Taigi čia stebuklas. Toks mažas ir skrenda, ir dar žino kur! Aš ką tik mačiau vieną čia ant stiklo. Dabar lauke minusinė temperatūra. Jis ropoja stiklu. Jis gyvas, jis nori gyventi – kokia drama iš tikrųjų. Nežinia, kaip jam baigsis.

– Gimėte, augote Kaune, ir dabar čia praleidžiate nemažai laiko. Ką labiausiai mylite šiame mieste?

– Aš dabar pradėjau mylėti tai, kad Kaunas veriasi tik atidžiam žiūrovui. Kaunas yra vieta, kur reikalingas neskubėjimas. Kaunas yra balkonų puošyboje, Kaunas yra mažytėse detalėse, aišku, labai daug jų sovietmečiu buvo sunaikinta. Mieste buvo gausybė detalių, puošybos elementų, kurie buvo visi nušluoti. Nepamenu, kelintais metais buvo įvykdytas kultūrinis nusikaltimas, bet jį galima mažu masteliu palyginti su maoistų siautėjimu Kinijoje. Bet yra kai kas likę, Kaunas yra labai mažuose dalykuose ir reikia labai atidaus žiūrovo. Kaunui reikia laiko, tu turi turėti laiko pasivaikščioti po šį miestą, pakelti galvą į antrą aukštą. Žinokite, antri aukštai yra visai kitas miestas, jis visada visur skiriasi nuo pirmo aukšto. Jeigu tu pakelsi galvą Paryžiuje, bus kitas Paryžius, ir kitas Vilnius, ir Kaunas. Tai štai Kaunas veriasi atidžiam žmogui ir tai yra labai gražu. Jis niekada nerėkia, neturi rėkiančio puošnumo kaip Venecija, kuri tave stabdo, tiesiog tau reikia laiko suvokti tą antplūdį, o čia ne – mažyčiai dalykai. Pastebėjai – gerai, nepastebėjai – ką padarysi…

– Gal turite vietą ar maršrutą, kur einate, kai norite pabėgti ar pabūti su savimi?

– Man patinka šis centrinis maršrutas Laisvės alėja–Vilniaus gatvė, nes pamatau Naujamiestį ir Senamiestį. Aš mėgstu miestus, aš ne gamtos, aš kultūros žmogus. Aš skrendu kur nors pasižiūrėti paveikslo ar parodos – to, ką sukūrė žmogus. Man žmogus yra įdomiausias, žmogus, kaip miestų gyventojas, nes miestas yra žmogaus kūrybos koncentratas, jis saugo ir parodo, koks žmogus yra visoks – nuo barbaro iki kūrėjo.

– Koks prizas, nesvarbu, ar materialus, ar ne, įtikintų jus sužaisti rusišką ruletę?

– Būtų gerai nežaisti jokių rusiškų žaidimų... Kitos gyvybės gelbėjimas – jeigu man pasakytų, kad tai yra vienintelis šansas išsaugoti kito gyvybę. Aš iš viso netikiu gyvybės aukojimu, man atrodo, kad kiekvieną kartą vieno karto per daug. Nėra tokios idėjos pasaulyje, už kurią verta atiduoti patį didžiausią unikalumą – žmogų, gyvybę. Nėra tokios idėjos, nėra tokio tikslo, nėra tokio klausimo. Tai neįmanoma. Tai yra brangiausia, dėl to, kad unikalu, kad mes – vaikščiojantys stebuklai, kiekvienas iš mūsų. Vadinasi, rizikuoti paaukoti šį stebuklą savyje galima nebent dėl kito stebuklo išgelbėjimo. Visa kita yra neverta šio žaidimo, žaisti su gyvybe negalima ir tai turi žinoti kiekvienas tironas. Aš laikau save humanistu ir iš humanizmo kyla mano tikėjimas.