Raganų ragana bijo vėlių ir prakeiksmų

V.Lobačiuvienė gali pasakyti tikslią žmogaus mirties datą, bet to niekada nedaro

Tai darbas, gyvenimo būdas – viskas kartu. Ir laimė, ir nelaimė, ir prakeiksmas, ir apdovanojimas. Vyriausiąja Lietuvos ragana tituluojama Vilija Lobačiuvienė, tai sakydama, prisipažįsta nežinanti, kaip vertinti šią dovaną.

– Vilija, ar nebijote užsitraukti Dievo rūstybės savo raganystėmis?

– Kodėl turėčiau? Neužsiimu būrimais. Dirbu kaip ekstrasensė su fiziniais ir energetiniais žmogaus kūnais, gydau žmones. Juokauju, kad tada, kai jau negalėsiu nieko kito daryti, atidarysiu būrimo saloną. Bet ir tai pareikalaus nemažų pastangų.

– Kodėl pasirinkote tokį netradicinį gyvenimo kelią?

– Smalsavimas man niekada nebuvo svetimas. Šiandien džiaugiuosi laiku sustojusi. Gerai, kad jausdama atsakomybę už tuo metu mažamečius vaikus neįklimpau į spiritizmo liūną. Pabandžiusi du kartus supratau, kad trečiojo gali ir nebebūti. Tuomet sau pasakiau: kai užaugs vaikai, tada galėsiu lįsti ten, kur labai pavojinga, bet ir labai smalsu. Tačiau vaikai užaugo, o gilintis į tuos pavojingus dalykus nebemačiau prasmės. Noriu gyventi normalaus žmogaus gyvenimą, o „kelio ženklai“ įdomūs ir prasmingi. Jais ir pati vadovaujuosi, ir kitiems patariu.

– Vadinasi, geriausiai vengti bet kokios magijos?

– Jei žmogus meta kortas, buria iš delno ar kavos tirščių, jis mato tik tą informaciją, kuri jam padėta po nosimi. Visokie spiritizmai net nereikalingi. Jeigu aiškiaregystė būtų naudinga kasdien, visi ja naudotumės. Žinoma, spiritizmo seansų metu galima sužinoti daugiau, tačiau už tai gausime per galvą. Galima sužinoti net ir tikslią savo mirties datą, bet ar ją sužinoję galėsime ramiai gyventi toliau? Ne gyvensime, o egzistuosime laukdami savo gyvenimo pabaigos.

– Kaip manote, kas nulemia, kad įklimpstama tarp mūsų ir anapusinio pasaulių?

– Žmonės dažnai nežino nei savo galimybių, nei to, kuris iš jų yra ryškus mediumas. Būtent todėl rizikinga leistis į žaidimus su vėlėmis. Kartais per spiritizmo seansus specialiai ieškoma aukos, per kurią vėlė galėtų ateiti. Pasibaigus tokiam vėlių vakarėliui ir visiems išsiskirsčius gali pradėti vaidentis, vadinamąjį mediumą gali apleisti ramybė labai ilgam. Tuomet gali prireikti net ir psichiatrų pagalbos. Dažnai pamirštama, kad prišaukti vėlę daug lengviau, negu ją išprašyti.

– Ar seniai burtai lydi žmogų?

– Būrimai visada buvo šalia žmogaus. Nė viena karta be to negyveno. Anksčiau daugiau dėmesio buvo kreipiama ne į žmogaus likimą, o tautos išlikimui, stichinėms nelaimėms užbėgti už akių. Tačiau žmogui tapus stipresniam, daug ką įvaldžius ateina laikas, kai racionalusis pasaulis atsako ne į visus klausimus. Kartais paprastomis priemonėmis žmogus nebegali paaiškinti to, kas su juo dedasi. Burtai – galimybė ne tik pasmalsauti, tai ir priemonė, padedanti nusiteikti, pasirengti vienai ar kitai situacijai.

– Ar nėra rizikinga pasikliauti raganų burtais?

– Yra žmonių, kurie nuo būrimo tampa priklausomi, menkiausiam klausimui iškilus bėga burtis. Kiekvienam iš mūsų norisi būti saugiam, mažiau atsakingam, ypač už negeroves. Bet nereikėtų pamiršti, kad į šį pasaulį ateiname po vieną, todėl ir sprendimus turime išmokti priimti patys. Smalsumas turi turėti ribas. Jei žmogus lengvai žaidžia, nieko blogo neįvyks, bet jei pagalbos kreipiamasi į aną pasaulį, peržengiamos žaidimo ribos, rizikuojama labai smarkiai.

– Meilės magija taip pat rizikinga?

– Meilės magija yra viena iš prievartos formų. Žaisti ginklais, kurie nepažįstami mano priešininkui, nėra iki galo garbinga. Kur galima, geriau apsieiti be jos.

– Dažnai sulaukiate aplinkinių pastabų dėl pasirinkto gyvenimo būdo?

– Apie tokius žmones, kaip aš, visais laikais daug šnekėjo. Taip buvo ir taip visada bus. Aš dėl to nenusimenu. Priešingai, galiu sau daugiau leisti. Tie, kurie bijo raganų, pirmiausia bijo savęs. Bijoma to, kas nežinoma, neatrasta. Tai natūralu, įsijungia apsauginė reakcija.

– Vilija, kaip manote, kodėl būtent moterys lyginamos su raganomis?

– Moterys dažnai vadinamos raganomis dėl įgimtos intuicijos. Joms gyvenime tenka daugiau atsakomybės: jos gimdo, augina ir prižiūri vaikus, rūpinasi šeimos gerove.

– O kodėl ne visi žmonės apdovanoti ypatinga nuojauta ar intuicija?

– Gyvūnų, šunų ir kačių, pojūčiai dar stipresni. Žmonės juos ignoruoja. Visi turime intuiciją, bet ja netikime. Dažnai netgi slopiname manydami, kad tai kažkoks prietaras. Viduramžiškai tebemąsto tie, kurie neigia tokius dalykus, o ne tie, kurie saikingai jais naudojasi.

– Sulaukiate žmonių prašymų pagelbėti nuo prakeiksmų ir apkerėjimų?

– Apkerėtųjų sulaukiu ne itin dažnai. Kur kas daugiau prakeiktųjų. Tardami žodžius žmonės retai susimąsto apie jų galią. Prakeiksmas – labai rimtas ir baisus dalykas. Aš ir pati baiminuosi prie to nagus kišti. Tačiau, jei ateina žmogus pagalbos prašydamas, padedu. Prakeiksmai dažnai liečia kelias kartas, bet dažniausiai – ketvirtąją. Nuo prakeiksmo kenčiančius žmones vargina nelaimės, mirtys, avarijos. Per metus laiko giltinė gali išguldyti dešimtis žmonių. Žinoma, laiku susigriebus sustabdyti karminę nesėkmių liniją įmanoma.

– Pagal kokius požymius galima atskirti apkerėtą asmenį?

– Pirmiausiai pastebima, kad žmogui nesiseka. Jį lydi nesėkmių virtinė. Kerus galima atsekti ir suprojektuoti įvykių grandį.

– Gal atsimenate senų būrimo būdų, tinkamų Kūčių vakarui?

– Vienas seniausių būrimų – šešėlių žaismas. Jis buvo atliekamas prie ugnies pasodinus ligonį. Ligonio šešėliui krentant ant sienos buvo sprendžiama, ar šis pasveiks, ar mirs. Dar ir šiandien būriama su šešėlių virsmais ant sienos, deginant suglamžytą popierių. Deginamo šešėlio virsmas ant sienos panašėja į savotišką spektaklį, padedantį nuspėti ateitį.

– Kaip patartumėte pasitikti šventes?

– Žmonėms labai dažnai primenu, koks svarbus energetinis apsivalymas. Prieš šventes reikėtų daugiau aukoti, būti geresniems, linksmesniems, mokėti pašaukti šventę į savus namus. Kitaip ji į jūsų duris nepasibels.