Netradicinėje erdvėje – Klaipėdos muzikinio teatro fojė – pirmąsyk parodytas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF) studentės Gražinos Jonušaitės baigiamasis režisūros studijų spektaklis – pirmoji jaunos menininkės kūrybinė paraiška.
Tai tragikomiška inscenizacija pagal Franzo Kafkos novelę "Badautojas". Sausio mėnesį spektaklis vėl bus rodomas KU MF Mokomajame teatre.
Muzikinio teatro režisieriaus padėjėja dirbanti G.Jonušaitė savo diplominio spektaklio leitmotyvu pasirinko mintį, kad viena varomųjų gyvenimo jėgų yra sielos badas. Anot Gražinos, tokios jėgos vedamas žmogus priima vienokius ar kitokius sprendimus.
Ar režisierė savo spektaklyje pati išlaikė "bado" testą, paklausiau G.Jonušaitės diplominio darbo vadovo KU MF Režisūros katedros docento Lino Zubės.
"Vaizduotė – lyg laukinis žirgas. Profesionalas turi mokėti jį pažaboti. Ir joti ne ten, kur neša žirgas, o ten, kur reikia raiteliui. Raitelis turi žinoti, kur jo kelio galas. Jei nežino, tai ir jodinėja šen bei ten. Iš bandymo pačiam išsiaiškinti, apie ką kalbi, ką nori pasakyti, ko sieki savo kūriniu, ir atsiranda daugiažodžiavimas kūryboje. Jei tvirtai žinai, supranti, apie ką kalbi, rasi pačius reikalingiausius žodžius minčiai išreikšti. Gražina visada žinodavo "adresą", kur reikia nujoti užsisėdus ant vaizduotės žirgo. Jos vertybės jau pirmame kurse skyrėsi nuo daugelio mums šandien masiškai brukamų vertybėlių. Manau, "Badautojas" yra dėsninga Gražinos vidinio konflikto su visuotine tuštybe išraiška. Kalbama juk ne apie badavimo reiškinį. Kalbama apie principų laikymąsi, neparsidavinėjimą. Niekam neįrodysi, kad neparsidavinėji, net jeigu iš tikro neparsidavinėji? Juk kartais valgai pasislėpęs? Kai niekas nemato, juk tyliai vagi? Juk ir duodi, ir imi. Neimi? Aaaa, niekas neduoda! Dar ir kitą nuodėmę juk darai? Visi daro ir tu darai, nes jei nedarysi – liksi kvailas. O kvailiu niekas nenori būti. Juk žodžiai apie dorybę tėra tik dar vienas bandymas apgauti. Argi ne?..
Džiugu, kad Muzikinis teatras priglaudė Gražiną po savo sparnu, kad atsirado žmonių, kurie padėjo jai įgyvendinti šį projektą", – sakė L.Zubė.
– Gražina, ar spektaklyje pasakėte viską taip, kaip norėjote? – pasiteiravau režisierę.
– Be abejo, dar ketinu šį tą koreguoti – klaidas ir tas vietas, kurios mažiau pasisekė. Tas pirmasis viešas variantas gali būti ir ne pats geriausias. Kiekvienas rodymas yra dar vienas spektaklio variantas. Mane tai džiugina, nes manau, kaip tik tada ir vyksta tikrasis kūrybinis procesas. Kaip tik tada jis yra gyvas. Žinoma, spektaklį visada galima keisti, tobulinti, bet tas darbas – jau su esama, "gyvenančia" jo dalimi. Esu toks žmogus, kuris ką bedarytų visada turi ir viškai priešingą variantą. Tai ne visada gerai, nes tos "dvi pusės" tampo kiekviena į save dar darbui neįgavus vientisos formos. "Badautojo" tema man labai svarbi. Tiesiog vis dažniau man pačiai norisi grynos, juodos duonos, neįpakuotos į nieką, skonio. Čia sakau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Todėl spektaklyje vengiau psichologizavimo. Tai tiesiog mažos scenelės. Spektaklio trukmė, struktūra ir priemonės tiesiogiai susijusios su jo tema. Laiko atžvilgiu jis neilgas – tik apie 40 minučių, bet man tai nesvarbu, nes nemanau, kad prailginus (tai nesunkiai galima padaryti) iš esmės kas nors pasikeistų ir atrodytų rimčiau. Nebent tik tiems, kas mėgsta daug kalbėti. Nesakau, kad taip turi būti visur ir visada, bet reikia mylėti mintį, o ne savo išmonę.
– Ar premjeros metu buvo improvizacijų?
– Nebent tik viduryje spektaklio kelioms sekundėms iškilusios techninės kliūtys. Manau, niekas nepastebėjo. Matyt, Dievas padėjo, nes tuo metu kaip tik buvo scena be muzikos ir tik prožektoriuko apšviesta... O šiaip, sakau atvirai, – negalėjau ramiai žiūrėti. Vienu metu ir džiaugiausi aktoriais, ir nervinausi dėl to, kas ne iki galo pavyko.
– Kas vaidina spektaklyje?
– Pirmiausia du Muzikinio teatro artistai: dainuojančią mergaitę – smuikininkė Sandra Dirgėlaitė ir pagrindinį – impresarijaus vaidmenį atlikęs baleto šokėjas ir choreografas Aurelijus Liškauskas. Kiti aktoriai – KU MF režisūros specialybės studentai: Vaida Čiuželytė (šventės dalyvė, lėlininkė, valdanti badautoją, impresarijaus palydovė), Violeta Skuodaitė (šventės dalyvė, žurnalistė, impresarijaus palydovė), Marius Drakšas (meras, valgytojas, sugėrovas), Donatas Savickis (šventės dalyvis, sugėrovas), Donatas Žilinskas (šventės organizatorius, lankytojas su prožektoriumi, taip pat jis ir lėlės marionetės, kuri "vaidino" badautoją, balsas) ir KU Humanitarinio fakulteto filologijos ir režisūros specialybės studentė Dovilė Puskepalytė (šventės dalyvė, valkata, naujojo šou žvaigždė).
– Kodėl badautojo vaidmenį atlieka lėlė? Kaip ją pagaminote?
– Nenorėjau, kad badautojas sureikšmintų save kaip žmogus. Todėl lėlė tiko. Ir jos išvaizda kelia tam tikras asociacijas, kurių ir norėjau. Lėlę dariau pati – ji pagaminta iš putoplasto. Jos formas išpjausčiau peiliuku, nupoliravau švitriniu popieriumi, apklijavau tam tikra medžiaga ir nudažiau, prieš tai įmontavusi lėlės valdymo mechanizmą.
–Jūs pati kūrėte spektakliui ir muziką? Kai kurie fragmentai tarsi artimi mūsų folklorui?
– Lopšinę ir folkloro motyvus priminė tik personažo – dainuojančios mergaitės – dainavimas. Ji irgi simbolis. Jis man reiškia pradžią, gyvastį, grynuolį, nuo kurio viskas pradeda augti. O muzikinis fonas, šventinė muzika ir kita gimė iš mano galvoje dūzgusių minčių apie spektaklį ir įsivaizduojamo jo vyksmo.
Naujausi komentarai