Rickas Goldsmithas "Oskarui" nominuotą savo filmą į Kauną atlydėjo pats. Žymiam JAV dokumentikos meistrui rūpėjo pamatyti šalį, iš kurios kilę jo proseneliai.

Žmogaus teisių kino festivalio "Ad Hoc: nepatogus kinas" organizatoriams pavyko atvežti į Kauną ypatingą svečią – JAV ir daugelį Europos šalių sukrėtusį dokumentinio filmo "Pavojingiausias žmogus Amerikoje: Danielis Ellsbergas ir Pentagono dokumentai" režisierių Ricką Goldsmithą. Pripažinimą pelnęs 59-erių režisierius nė iš tolo nepriminė išpuikusios garsenybės, atvirkščiai – kūrėjas pakerėjo nuoširdumu, atvirumu ir draugiškumu.

– Kas jus paskatino imtis dokumentikos apie Danielį Ellsbergą ir Pentagono dokumentus? – pasiteiravome režisieriaus prieš filmo pristatymą Kaune.

– Kaip filmų kūrėjas negalėjau likti abejingas mano perskaitytai dramatiškai istorijai apie žmogų, kuris, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, visiškai pasikeičia: šaltas kareivis tampa jautriu visuomenės interesų gynėju. Didžiausios mūsų laikų problemos – karas Vietname, karas ir taika, demokratija – susipina šioje gražioje kino novelėje. Tuo metu, kai pradėjome kurti šį dokumentinį filmą, 2004-aisiais, Amerika dalyvavo dviejuose kariniuose konfliktuose – Irake ir Afganistane. Vietnamo karas ir šiedu konfliktai turėjo akivaizdžių kontrastų ir paralelių. Herojus pasipriešino karui, išdrįso rizikuoti, nes taip elgtis jį skatino sąžinė. Ar daug tokių žmonių pažįstate? Ko gero, kiekvienas mūsų yra atsidūręs tokioje situacijoje, kai nepritarė tam, kas vyksta, tačiau nesipriešino. Išsiskirti iš minios, pasielgti taip, kaip liepia sąžinė ir surizikuoti, išdrįsta vienetai. Būtent apie tokią drąsą šiame filme ir kalbama.

– Kam kilo idėja kurti šį filmą – jums ar kolegei režisierei Judith Ehrlick?

– Pirmąkart į Danielį kreipiausi 2002 m., kai perskaičiau jo knygą. Tada parašiau jam laišką, tačiau atsakymo nesulaukiau. Žinote, filmų kūrėjai visuomet dairosi naujų idėjų. Tada nesulaukęs atsakymo tarsi išmečiau jo istoriją iš galvos, bet po kelerių metų pas mane atėjo Judith ir paklausė, ar norėčiau sukurti filmą apie D.Ellsbergą. Nusišypsojau jai ir pakviečiau į savo biblioteką, kurioje saugojau šio žmogaus bylą – savo faktus, surinktus anksčiau. Šį kartą mums pavyko susisiekti su Danieliu ir jo žmona. Pradėjome kalbėtis ir po kelių mėnesių jis sutiko bendradarbiauti su mumis.

– Ar esate patenkintas rezultatais?

– Taip, labai patenkintas. Pastebėjau, kad filmu domisi įvairaus amžiaus žmonės. Mano bendraamžiai ir vyresni prisimena tuos įvykius Amerikoje, kai slapti dokumentai buvo išspausdinti "New York Times" žurnale. O jauni žmonės ateina dėl visai kitų priežasčių, daugelis jų nė nežino apie Vietnamo karą. Įdomu tai, kad jie į šį filmą žvelgia iš šiandienos perspektyvų ir įsivaizduoja, kad tai filmas apie dabartį – jie mato Vietnamo ir Afganistano konfliktų paraleles. Iš tiesų filmas sulaukė didelio pasisekimo ir užsienio šalyse. Dalyvavome įvairiuose festivaliuose Australijoje, Honkonge, Meksikoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje kitų šalių. Kitataučiai, netgi jeigu jie ir nežino istorijos, filmą puikiai priima. Galbūt mums pavyko sukurti kažką, ką galėčiau pavadinti universalumu ir žmonės randa savų paralelių, nepaisant gyvenamosios vietos. Jūs turite savo istoriją, savo nepriklausomybės kovas, ir atrodytų, kodėl turėtų lietuviams rūpėti Danielio Ellsbergo istorija? Bet rūpi.

– Kino kritikų esate apibūdinamas kaip kūrėjas, gebantis priversti jaunus protus kelti egzistencinius klausimus, o jūsų misija – didinti visuomenės socialinį jautrumą, įtraukti žmones į bendruomenės veiklą ir demokratijos procesus. Ar tai tiesa?

– Taip, visiškai teisingai. Jaučiu, kad kuriu filmus visiems, o ypač jauniems žmonėms, nes mano amžiaus žmonės, pasižiūrėję filmą, gali pasakyti, kokį įspūdį jis paliko, patiko ar ne, bet tai ir viskas: mes turime savų reikalų, auginame vaikus, galvojame apie pensiją, mes jau priėmėme didžiausius savo gyvenimo sprendimus. Tačiau jauni žmonės, kuriems tik šešiolika ar dvidešimt, dar viską aiškinasi, neturi aiškaus supratimo apie gyvenimą ir kokį jį gali pasirinkti. Jie nežino, kas atsitiks, jeigu eis vienu ar kitu keliu, kaip elgtis konfliktinėje situacijoje, kai sąžinė prieštarauja tam, kas vyksta. Taigi jauni žmonės yra svarbiausia mano auditorija.

– Siekiate pakeisti jaunų žmonių pasaulėžiūrą? Kokių pasikeitimų tikitės?

– Nesiekiu kategoriškų pasikeitimų, bet noriu pasėti sėklas, kurios padėtų jiems tapti asmenybėmis. Trokštu, kad žmonės padarytų daugiau, negu jie dabar daro, kad jie keistų supantį pasaulį ir suprastų, jog pasaulis nepriklauso vien išrinktiesiems vadovams. Mes visi galime daryti įtaką politikai, socialiniams bendruomenės procesams. Noriu parodyti žmonėms, kokių galimybių jie turi, ir, jeigu įkvepiu jaunus žmones mąstyti truputį kitaip apie jų vietą pasaulyje, tuomet jaučiuosi atlikęs savo pareigą.

– Ar tiesa, kad asmeniškai pristatyti filmo į Kauną atvykote todėl, kad čia yra jūsų šaknys?

– Taip, tiesa. Suprantama, visur pats nuvažiuoti neturiu galimybių. Sužinojęs, kad festivalio organizatoriai domisi mano filmu, supratau, kad tai yra galimybė pagaliau atvykti į šalį, iš kurios mano protėviai emigravo į JAV prieš 120 metų. Mano tėvo tėvas į Ameriką atvyko 1898 m., o mamos tėvai emigravo tą patį dešimtmetį truputį anksčiau. Girdėjau, kad jie bėgo, nes nenorėjo tarnauti caro kariuomenėje.

– Ar jums žinoma, koks buvo jų gyvenimas Lietuvoje?

– Iš tikrųjų žinių neturiu daug, mat jie emigravo būdami paaugliais. Vėliau, jau gyvendamas Amerikoje, tėvo tėtis dirbo laikrodininku, tačiau susipažinti su juo neteko, nes jis mirė dar prieš man gimstant. Mamos tėvus pažinojau geriau. Senelis turėjo čiužinių gamyklą Vakarų Masačusetse. Beje, tarpusavyje seneliai kalbėjo jidiš kalba, o su vaikais ir anūkais – angliškai. Taip jie galėdavo turėtų paslapčių nuo mūsų. Taigi iš Lietuvos emigravo trys mano seneliai: tėvo tėvas (iš Jonavos), mamos tėvai (iš Kupiškio), o mano tėvo mama buvo gimusi Amerikoje, bet jos tėvai buvo kilę taip pat iš Lietuvos.

Šis mano vizitas – malonus ir kartu liūdnas, nes, aplankęs Kauną, Kupiškį ir Jonavą, pastebėjau, kad žydų belikę mažuma, o apie jų buvimą byloja memorialinės lentos, skirtos genocido aukoms. Lietuvos istoriją žinojau ir anksčiau, bet dabar, tiesiogiai susidūrus, man sunku visa tai išgyventi. Emigravę mano proseneliai čia paliko plačią giminę, kurios atstovai, deja, tapo genocido aukomis.

– Gimėte ir užaugote Niujorko priemiesčiuose, o kas esantis jaučiatės širdyje?

– Ir jaučiuosi esąs amerikietis. Širdyje nesu lietuvis, bet visuomet jaučiau ryšį su šia šalimi, kitais litvakais – Lietuvos žydais, o dabar, po šio vizito, užmezgiau ryšį ir su kitais lietuviais. Jaučiu, kad turiu kažką bendro su žmonėmis, vaikštančiais Kauno, Vilniaus, Jonavos gatvėmis. Džiaugiuosi užmezgęs naujų ryšių, nutiesęs naujų tiltų. Deja, Lietuvoje nebegyvena nė vienas mano artimasis.

– Kokį įspūdį jums paliko Kaunas?

– Miesto pamačiau nedaug, nes atvykau tik vakar ir jau spėjau aplankyti Jonavą, Kupiškį. Miestas atrodo labai gyvas ir mielas. Toks mano pirmas įspūdis.

– Dėkoju už pokalbį.