Ieškojo motyvacijos

Kaip jau supratote, Linos avantiūra, atvėrusi duris į iki šiol nepažintą pasaulį, buvo riedučiai. Maždaug prieš trejus metus, su drauge vaikščiodamos po prekybos centrą, pamatė didelę nuolaidą riedučiams. Nors nė viena nebuvo jais važiavusi, nusprendė riedučius įsigyti.

"Dviese nuvažiavome į tuščią automobilių aikštelę, apsiavėme riedučius, atsistojome ir pradėjome kikendamos riedėti, gaudydamos vis iš po kojų pabėgančią pusiausvyrą. Su ta drauge mūsų keliai išsiskyrė, neturėjau, su kuo važinėti, todėl riedučius laikinai padėjau į šalį. Iki tol buvau išmokusi riedėti tik tiesiai: vadinasi, nemoki nei posūkių, nei stabdyti, o nuokalnė – pats baisiausias baubas", – prisimena ankstesnę patirtį mergina.

Motyvacijos nepridėjo ir Linos paskutinis pasivažinėjimas uždaromoje ledo arenoje "Akropolyje", kur mergina taip griūvo ant abiejų kelių, kad atsirado baimė atsistoti ir ant pačiūžų, ir ant riedučių.

"Pradėjau galvoti, ką turiu padaryti, kad riedėjimas nedingtų iš mano gyvenimo. Nusprendžiau nusipirkti kokybiškus, brangius riedučius. Pagalvojau, kad ši investicija ir bus kablys, tempiantis mane judėti", – prieš įsigydama tokį pirkinį, Lina norėjo gauti daugiau informacijos, todėl feisbuke parašė porą užklausų, prašydama rekomendacijų.

Sulaukė ne tik patarimų, bet ir draugiškų pasiūlymų: drauge pariedėti pamokant, kaip reikia stabdyti, o vėliau – ir kvietimo dalyvauti riedutininkų stovykloje Ignalinoje.

Rengia nemokamas treniruotes

"Kai pirkau riedučius, galvojau, kad tai tik vaikų žaidimas, gatvėse nebuvau mačiusi nė vieno suaugusiojo su riedučiais. Tačiau turbūt nematai to, kas yra neįdomu", – susipažinus su Lietuvos riedutininkų bendruomene, Linai atsivėrė akys.

Mergina juokiasi, kad dabar save net graužia, jei kur nors skrendant nepavyksta pasiimti riedučių, o kiekvieną prariedėjusį pro šalį žmogų palydi šypsena.

Ignalinoje kaunietė susipažino su sutuoktiniais treneriais Evaldu ir Raminta Norvaišais. Jų įkurta asociacija Riedėk.lt Vilniuje organizuoja naktinius riedėjimus, būrelius vaikams, grupines ir individualias treniruotes suaugusiesiems.

Pasak Linos, Kaune kol kas profesionalių instruktorių nėra, tačiau pakanka entuziastų, kurie visuomet pasiruošę pagelbėti ar pamokyti. Kiekvieną antradienį 19 val. 15 min. Santakos parko krepšinio aikštelėje vyksta vakarinės dviejų valandų nemokamos pamokos, kurių metu savanoriai Renatas ir Gediminas moko įvairių technikų: stabdyti, pasukti, saugiai griūti.

Į treniruotes susirenka apie dvidešimt žmonių. Anot Linos, vis daugiau žmonių renkasi šią aktyvią veiklą gryname ore. "Esu išbandžiusi įvairiausių sporto šakų. Tarkim, dviračiai neprilipo. Aš mėgstu aktyviai leisti laiką gamtoje, todėl riedučiai puikiai tinka", – kaip susisiekimo priemonės kaunietė riedučių nepatartų rinktis, tačiau savaitgalio išvykoms rekomenduotų.

Per dieną – 67 km

Įdomiausios trasos Linai – ilgi dviračių takai su besikeičiančiais kraštovaizdžiais. "Ąžuolyne neįdomu, ten vos keli kilometrai. Kai riedi, norisi matyti besikeičiančią aplinką, gamtą. Vienoje vietoje gali būti tik per treniruotę. Norėtume daugiau tokių ilgų trasų, tačiau, palyginti su Barselona, kur riedučiai labai populiarūs, Kaune – ne blogesnės sąlygos riedėti", – mano kaunietė.

Mėgstamiausias maršrutas – nuo verslo centro "Kauno dokas" Jonavos gatvėje iki Kleboniškio ir atgal. Grįžus iki senamiesčio, Nemuno krantine galima nuriedėti ir iki Panemunės šilo. Ilgesnis maršrutas – nuo Jonavos gatvės pro Raudondvario plentą judėti link Kačerginės.

"Suvalgom ledų – ir atgal. Per dieną esame sukorę 67 km. Kai kam pasakai tokį skaičių, netiki. Tačiau tai labai realu: pasimėgaujant, besišnekučiuojant, su ledais ir kava", – šypsosi riedučių entuziastė.

Kaunietiška riedutininkų kompanija vis didėja – Lina yra sukūrusi feisbuko grupę "Riedėk smagiai, gyvenk linksmai!" Joje skelbiami įvairūs renginiai, prie kurių kauniečiai noriai jungiasi.

"Smagu, kai žmones vienija bendras pomėgis. Vieni filmus žiūri, kiti susitinka alaus pagerti, dar kiti – pabėdoti apie varganą gyvenimą. O mes kartu riedame – aktyviai judame, bendraujame, dalijamės, kas kokį taką atrado", – pasakoja Lina.

Svarbiausia – saugumas

Prieš daugiau nei dvejus metus senuosius pigius riedučius iškeitusi į profesionalesnius, moteris įsigijo ir visus reikalingus apsaugus.

"Turbūt, kaip ir dauguma, pradėjau važinėti be apsaugų ir šalmo. Kai nusipirkau naujus riedučius, pasikeitė požiūris. Supratau, kad saugumas priklauso ne tik nuo manęs pačios, mano riedėjimo įgūdžių, bet ir nuo dviratininkų, bobučių su šuniukais, kurių pavadėlis gali apsivyti tau aplink kojas, ir kitų aplinkybių", – nors Lina skaudžių traumų išvengė, rieda atsakingai.

Visur reikia praktikos. Ant lovos drybsant ji neatsiranda. Tik su laiku auga pasitikėjimas, išsivysto didesnis greitis, nes tu žinai, kad jį gali suvaldyti.

"Mąstau ir valdau greitį. Jei matau, kad jis per didelis, mieliau pristabdau, kol dar ne vėlu. Juk patirta trauma gali pakeisti visą gyvenimą", – anot merginos, vidutinis ramiai riedančio riedutininko išvystytas greitis siekia apie 15 km/val.

Kai norima paskrosti vėją, išvystomas ir 25 km/val. Ar nebaisu? Lina šypsosi: "Kai pirmą kartą atsisėdi prie mašinos vairo ir reikia galvoti, kada tą sankabą įminti, kada ir kokį bėgį perjungti, kur vairą sukti, dar posūkį įjungti ir duobes apvažiuoti, ir dar žiūrėti, ar į nieką neatsitrenksi, – labai baisu. Bet kai tai nuolat darai, viskas galiausiai automatiškai pavyksta. Taip pat – su riedučiais. Kai pirmą kartą atsistoji, visko bijai. Visur reikia praktikos. Ant lovos drybsant ji neatsiranda. Tik su laiku auga pasitikėjimas, išsivysto didesnis greitis, nes tu žinai, kad jį gali suvaldyti."

Anot kaunietės, daugiausia Kaune rieda vaikinai. Jie paprastai nori didesnio greičio, užšokti ant šaligatvių bortelių, nušokti, o merginos renkasi ramiau riedėti. Kauniečiai vyrai propaguoja ir gatvės ritulį, tarpusavyje vadinamą hokiu. Nuo ledo ritulio jis skiriasi tik tuo, kad vietoj pačiūžų dėvimi riedučiai, o žaidžiama tuščiose automobilių stovėjimo aikštelėse. Jų, beje, šiems entuziastams Kaune labai trūksta, nes po darbo visos  apstatytomis mašinų.

Barselonoje – ekstremalus riedėjimas

Neseniai Linai teko patirti didesnį riedėjimo adrenalino kiekį. Liepos pabaigoje mergina kartu su trylika riedutininkų iš visos Lietuvos išvyko į Barseloną stebėti Pasaulinių riedėjimo žaidynių. Be kiekvieną dieną vykstančių įvairiausių rungčių ir varžybų, kuriose dalyvavo profesionalūs riedučių sporto atstovai, kaunietei teko naktinį kartu su beveik 400 entuziastų perlėkti ir per Barselonos senamiestį.

"Važiuoji siauromis gatvelėmis ir matai – po priešais tave riedančio riedutininko kojomis atšoka plytelė. Ir tu galvoji: ajajai, ar tu į ją atsitrenksi ir krisi ant nosies, ar ji spės grįžti į savo pradinę padėtį ir tu ant jos sėkmingai užvažiuosi. Vienur – šokinėjančios plytelės, kitur turi šokinėti nuo bortelio ant bortelio, dar kitur – grublėta danga. Arba važiuoja priešais tave daugybė žmonių ir tu nematai, kas yra priekyje. Vienas riedutininkas padaro netikėtą manevrą, o ten atsiveria aukšta metalinė struktūra. Turi staigiai stabdyti ar greitai išvinguriuoti, nes teks atsitenkti į ją", – apie esktremalius potyrius Barselonoje pasakoja Lina.

Anot jos, tokie naktiniai riedėjimai – ispanų kasdienybė, Barselonoje jie vyksta kiekvieną savaitę. Saugumu taip pat pasirūpinta: prie kiekvienos sankryžos ar perėjos yra sustabdomas eismas, kad riedutininkai galėtų laisvai pervažiuoti. Lina su nekantrumu laukia žaidynių, kurios po ketverių metų planuojamos Romoje – perlėkti riedučiais Italijos sostinės gatvelėmis turėtų būti ne mažesnis nuotykis.

"Mes patys pasirenkame, kaip leisti laiką. Galime susitikusios su draugėmis bare apkalbėti kitas arba nevykusį gyvenimą, galime sėdėti priešais televizorių ir serialus žiūrėti, kurie nepriduoda nei sveikatos, nei patirčių, galime traškučius valgyti ir bambėti, kad storėjame, o galime aktyviai judėti, bendrauti, būti gamtoje, mėgautis gyvenimu ir įgyti naujų potyrių", – sako aktyvų laisvalaikį mėgstanti Lina.