Kas nežino aktoriaus Rimgaudo Karvelio – juk jis dirbo Jaunimo teatre šio klestėjimo laikais! Nors yra garbaus amžiaus, ir dabar Rimgaudas energingai traukia per Vilnių, dažniausiai jo rankose – fotoaparatas ar filmavimo kamera. R.Karvelis – Jaunimo teatro metraštininkas, įamžinęs įvairiausias jo gyvenimo akimirkas.

Žiūrovų ir kolegų mėgstamam šmaikštuoliui Teatro diena pažėrė staigmenų – per Auksinių kryžių teikimo ceremoniją R.Karvelis buvo apdovanotas Padėkos premija už viso gyvenimo kūrybą.

– Gerbiamas Rimgaudai, juk nuostabu, kai už viso gyvenimo kūrybą žmogų apdovanoja dar gyvą, o ne po mirties?

– Cha-cha-cha! Tai jau rytoj galėsiu numirti?

– Ne. Džiaugtis tuo prizu, gyvenimu, daryti tai, ko dar nepadarėte.

– Džiaugiuosi. Tikrai netikėjau, kad gausiu tą premiją. Nuo ryto man prasidėjo staigmenos. Paskambino, pakvietė interviu – maniau, per radiją reiks kalbėt, o nuvežė į televiziją – nei pasipuošęs buvau, nei ką. Žodžiu, buvo staigmenų diena.

– Kai atsigręžiat atgal, jums už nugaros išsirikiavę – lyg kareiviai – vaidmenys. Kuris jų – pats brangiausias?

– Sunku pasakyt. Buvo toks režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklis „Būk vyras, Čelestinai!“, kur vaidinau Čelestiną. Aš – charakterinis aktorius, linkau į komišką pusę, bet režisierius mane pasuko į tragišką – suteikė kitų spalvų. Paskui buvo „Skapeno klastos“ – vaidinau Moljerą. Kai esi per 100 vaidmenų suvaidinęs, labai sunku kurį nors išskirti.

– Su kuriuo režisieriumi geriausiai suradote bendrą kalbą?

– Su visais surasdavau bendrą kalbą. Visuomet stengdavausi suprasti, ko jie nori iš manęs. Aktorius, kaip sakoma, – molis, todėl darydavau pagal jų stilių. Niekada nesispyriodavau. Aktoriai, kurie spyriojasi, apgina savo štampus. Būna, režisierius tave „nuplauna“ – parodo visai kitokį. Todėl įdomu dirbti su visais – tampi įvairesnis aktorius. Nekonfliktuodavau.

– Ir su žmona namuose nekonfliktuojate – esate toks paklusnus?

– Kad esu vienas – išsiskyriau prie 18 metų. Dabar mudu – geriausi draugai, suprantam vienas kitą. Anksčiau ji buvo žmona, o dabar – sesuo. Ji buvo grimo dailininkė, prie remontų, prie statybų. O man remontai nerūpėjo, man buvo įdomu teatras, knygos. Dabar ji turi puikų vyrą ir jųdviejų tikslai – vienodi. O man žmonos reikėjo tokios pamišusios, kaip aš: vaidint, filmuot, fotografuot, rašyt.

– Ar suradote tą idealą?

– Ne-e-e... Gyvenu vienas – be pamišusios žmonos. Teatras – mano žmona. Dar vaidinu keliuose spektakliuose. Naujas Rolando Kazlo spektaklis labai įdomus, jame vaidinu kleboną. Jau nedirbu Jaunimo teatre – sulaukę pensinio amžiaus, visi esame samdomi, neatimame iš jaunimo darbo vietų. Dar fotografuoju ir filmuoju. Dabar filmuoju trečią Jaunimo teatro „Metraščio“ dalį.

– Ką filmuojate – jaunuosius aktorius?

– Dar ne. Dar ne visi senieji nufilmuoti. Trečioje dalyje bus gastrolės užsienyje su Eimunto Nekrošiaus spektakliais. Daugiausia važinėjau su jo spektakliais „Dėdė Vania“ ir „Pirosmani, Pirosmani...“. Pusę pasaulio aplankėme. „Dėdėje Vanioje“ buvo tokie trys „čiūdakai“, kur grindis vaškuodavo, perversmus darydavo, – vaidinau vieną tų „lapsardokų“. „Pirosmanyje“ vaidinau žuvų pirklį. Kai išeidavau į sceną apsivilkęs raudonais baltiniais ir su peiliu, amerikonai išsigąsdavo.

O mūsų jaunieji aktoriai bus penktoje „Metraščio“ dalyje. Apie juos bus visas serialas. Pažadu!

Šią savaitę Nacionaliniame dramos teatre vykusi Tarptautinės teatro dienos šventė nestokojo šurmulio ir intrigų.

Kaip visada, svarbiausia jos dalimi tapo ne koncertas ir sveikinimo kalbos, o apdovanojimai už geriausius 2011 m. Lietuvos teatrų scenose nuveiktus darbus. Vertinimo komisijai teko pasukti galvas, kol ji išrinko nusipelniusius garbingo apdovanojimo – Auksinio scenos kryžiaus.

Geriausi teatro menininkai buvo renkami 15-oje kategorijų. Šventiniame vakare buvo apdovanotas geriausias sezono režisierius, pagrindinio vaidmens dramos aktorius ir aktorė, taip pat antraplanio vaidmens dramos aktorius ir aktorė. Auksinį scenos kryžių pelnė kostiumų dailininkas, operos solistė ir solistas, kompozitorius. Neliko nepagerbtas spektaklis vaikams ir lėlių teatras. Griausmingais aplodismentais buvo sutiktas jaunasis menininkas, metų teatro reiškinys ir geriausias nacionalinės dramaturgijos pastatymas.

Šventėje buvo įteikti ir du jau tradiciniai prizai – Boriso Dauguviečio auskaras bei Padėkos premija už ilgametį indėlį į teatro meną.

Šiemet nominacijų sąrašas truputį pakoreguotas. Buvo apdovanoti du geriausi operos atlikėjai – solistė bei solistas. Anksčiau buvusi viena scenografo bei kostiumų dailininko nominacija išskirta į dvi atskiras. Užtat kai kurių nominacijų šiemet nėra. Nebuvo pagerbti geriausias šokėjas, choreografas, operetės ir miuziklo žanro atstovas.

Ar sunku buvo iš tokio gausaus pretendentų sąrašo išrinkti laureatus – vos ne sverte pasverti, kuris geriausias, o kuris – truputį blogesnis?
„Aišku, nebuvo lengva. Bet viskas baigėsi laimingai – be muštynių. Išrinkom geriausius“, – dar prieš šventinį vakarą „Vilniaus dienos“ žurnalistei sakė vertinimo komisijos pirmininkas menotyrininkas Helmutas Šabasevičius.

Auksinis scenos kryžius
Auksinis scenos kryžius – aukščiausias Lietuvoje teatro apdovanojimas. Jis pradėtas teikti 2004-aisiais ir pakeitė nuo 1995 m. teiktą „Kristoforą“.
Į Auksinį scenos kryžių įkomponuotas 1930-aisiais įsteigtas Valstybės teatro garbės ženklas. Juo tarpukario Lietuvoje būdavo apdovanojami labiausiai nusipelnę teatro menininkai.

Kovo 27-oji paskelbta Tarptautine teatro diena. Šventė minima nuo 1962 m. Ši diena paskelbta švente XI tarptautinio teatro instituto kongrese, vykusiame Vienoje, patvirtinus UNESCO.