Pirmo Lietuvoje totorių kilmės scenografo ir dailininko Ramazano Krinicko artimieji, išsaugoję Kaune gyvenusio ir kūrusio menininko darbus bei surengę M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje apžvalginę kūrybos parodą, priminė laiko užmarštin nugramzdintą gabų scenografą, dailininką.

Piešė nuo vaikystės

Tik nedaugelis kauniečių žino, kad dabartinė I.Kanto gatvė kažkada buvo vadinama Totorių. Mat joje buvo susitelkusios totorių šeimos, kurių atsiradimo Lietuvoje šaknų reikėtų ieškoti XIV a. Ir iki šiol Kaune gyvena nemažai šeimų, turinčių totoriško kraujo, ne vienas jų palikuonis yra palikęs gilų pėdsaką lietuvių kultūros istorijoje.

Tarpukariu ir sovietmečiu kūręs dailininkas Ramazanas Krinickas kilęs iš giminės, kurios vyrai tarnavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje raiteliais. R.Krinickas pomėgį piešti, matyt, paveldėjo iš savo tėvo, aistringo žirgų piešėjo, caro kariuomenės pulkininko, kurio protėviai atsikraustė į Kauną XVIII a. pradžioje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, R.Krinickas su tėvais persikėlė į Maskvą, kur mokėsi Aukštosiose meno ir technikos dirbtuvėse, o 1922 m. su tėvais grįžo į Kauną. Po ketverių metų R.Krinickas įstojo į Kauno meno mokyklos bendrąjį skyrių, kurį baigęs tęsė mokslus Dekoratyvinės tapybos skyriuje.

Anot menotyrininkės Rūtos Marijos Purvinaitės, meno mokyklos mokymo programos tuo metu prilygo aukštosios mokyklos reikalavimams, joje dėstė užsienyje patirties įgiję dėstytojai.

M.Dobužinskio mokinys

Nuo 1929 m. R.Krinickas Meno mokykloje mokėsi dekoratyvinės tapybos skyriuje, kur buvo ruošiami scenografijos specialistai. Ši mokymo kryptis ypač sustiprėjo, kai mokykloje pradėjo dėstyti iš Paryžiaus pakviestas M.Dobužinskis. Jis netrukus įkūrė savo privačią meno studiją, nes mokykloje kilo įvairių nesutarimų. Šioje studijoje mokėsi ir R.Krinickas, perimdamas iš savo mokytojo jo atsivežtas iš Paryžiaus naujas Vakarų Europos scenografijos kūrimo idėjas", – teigė R.M.Purvinaitė.

R.Krinickas dirbo Valstybės teatre nuo 1930 iki 1940 m., kurdamas dekoracijas ir kostiumus dramos bei operetės spektakliams. Vieni ryškiausių jo darbų (tarpukariu ir sovietmečiu) teatre – „Linksmoji našlė“, „Vestuvės Malinovkoje“, „Grafas Liuksemburgas“ ir kiti. Anot R.M.Purvinaitės, R.Krinicko sukurtos spektaklių dekoracijos ir kostiumai – tai subtilaus, išlavinto kūrėjo skonio pavyzdys, nes menininkas kūrė atidžiai įsigilindamas į dramos ar muzikinio veikalo laikotarpį, jo diktuojamą stilių ir spektaklio veikėjų charakterius.

Ryški individualybė

Dalį R.Krinicko bei jo žmonos, garsios tarpukariu skulptorės Natalijos Luščinaitės, kūrybos palikimo išsaugojo jų vaikai – Aleksandra Orlovienė ir Georgijus Krinickas. Viename iš sūnaus išsaugotų laiškų R.Krinickas 1948 m. rašo Lietuvos dailininkų sąjungai apie labai sunkias jo darbui sąlygas Jaunojo žiūrovo teatre, kur vėliau pagal jo eskizus buvo pastatyta daugybė spektaklių vaikams. Prašydamas pagalbos, R.Krinickas lyg tarp kitko rašo, kad negali gyventi be teatro.

„Tai buvo ne minios žmogus, o ryški individualybė, – teigia žurnalistė ir rašytoja Marija Macijauskienė. – 1936 m. aš buvau pirmo jo savarankiškai apipavidalinto spektaklio – Boriso Dauguviečio “Jaunieji daržininkai„ žiūrovė. Iki šiol prisimenu tas santūrias dekoracijas, kurios neužgožė aktorių vaidybos. Mačiau ir antrąjį R.Krinicko apipavidalintą spektaklį – “Dėdės Tomo trobelė„ bei kitus jo darbus, nes mokyklos, kurioje mokiausi, dramos būrelio vadovė buvo žinomo režisieriaus Rostislavo Andrejevo žmona, vesdavusi mus į teatrus“, – prisiminė M.Macijauskienė.

Mėgo keliauti dviračiu

„Po karo buvo sunkūs laikai, todėl mes laikėme karvę ir parduodavome pieną. Žaliakalnyje, kuriame gyveno mūsų šeima ir daug inteligentijos, netoli buvo įsikūrę ir Krivickai. Tad aš jiems nešdavau pieną, ir visuomet R.Krinicko žmona, žinoma skulptorė, pavaišindavo mane kokiu nors namie keptu skanėstu. Atsimenu R.Krinicką kaip labai malonų, mandagų žmogų, kuris ne kartą kvietė mane, moksleivę, į savo dirbtuvę namuose, rodė, kaip piešia ar tapo. Tai skatino mano domėjimąsi menu“, – teigė M.Macijauskienė.

Pasak R.Krinicko sūnaus Georgijaus, tėvas labai mylėjo Lietuvą, jos gamtą. „Jis mėgo važinėti dviračiu – ne kartą tarpukariu buvo į Palangą numynęs, plaukdavo baidarėmis, su M.Dobužinskio sūnumi Dodiku aplankė visas Panemunės pilis, ne vienoje katalikų bažnyčioje restauravo paveikslus. Manau, kad tai jam padėjo vėliau, kai jis pradėjo dirbti teatre“, – pasakojo G.Krinickas.

Georgijus prisiminė, kad vokiečių okupacijos metais, kai šeimos materialinė padėtis buvo itin sunki, tėvas augino namuose triušius. Tačiau sunkmetis netrukdė to meto inteligentijai bendrauti – pas Krinickus svečiuodavosi žinomas menininkas Liudas Truikys su dainininke Marijona Rakauskaite, Mstislavo Dobužinskio sūnus Vsevolodas, dainininkas ir režisierius Rostislavas Andrejevas ir kiti. Maža to, R.Krinickas vokiečių metais parsivesdavo į namus pamaitinti rusų karių – dailininkų, kuriuos vokiečiai buvo įdarbinę teatre.

Mėgo tapyti

R.Krinickas, be tiesioginio darbo teatre, mėgo tapyti akvarele, tempera, aliejiniais dažais, daugiausia dėmesio skirdamas gamtos ir architektūriniams peizažams. Bandė jėgas ir grafikoje, kuri jam buvo labai artima, nes buvo puikus piešėjas. Pirmą kartą Lietuvos dailininkų parodoje jis dalyvavo 1931 m., jo personalinė paroda buvo surengta 1939 m. Kaune, o antroji – po kūrėjo mirties. Iš darbo jis pasitraukė 1954 m. dėl sveikatos problemų.

„Kai teatras po karo įsigijo sunkvežimį, tai tėvas su kitais aistringais žvejais, tarp kurių buvo ir režisierius Aleksandras Kupstas, važiuodavo žvejoti. Nebegalėdamas dirbti teatre, daug tapė namuose, padėjo žmonai gėlininkystėje ir daržininkystėje, žaidė šachmatais su draugais. Jį dažnai aplankydavo dailininkai Antanas Žmuidzinavičius, Domicelė Tarabildienė, Veronika Šleivytė, profesorius Andrius Novodvorskis, aktorius Juozas Laucius, kompozitorius Viktoras Kuprevičius ir daugelis kitų asmenybių. Aš ir dabar stebiuosi, kaip jis rasdavo laiko dar ir su mumis, vaikais, pažaisti, krėsti juokus, mokyti piešti. Tai buvo tėvas, vyras ir dailininkas viename asmenyje“, – apibūdino R.Krinicką jo sūnus, kuris su seserimi dvyne iki šių dienų pagarbiai saugoja savo tėvų gausų kūrybos palikimą, o Regina Mečienė yra surinkusi gausią bibliografinę medžiagą.

Pagerbs atminimą

R.Krinickas gimė 1904 m. Kaune, kur ir mirė 1983 m.

Gegužės 2 d. 12 val. Eigulių kapinėse (įėjimas iš Šiaurės pr. pusės), kur palaidotas menininkas, bus pagerbtas jo atminimas.

Gegužės 2 d. 13.30 val. M. ir K.Petrauskų muziejuje kauniečiai kviečiami aplankyti čia veikiančią R.Krinicko darbų parodą.