– Jums 63-eji, o energija, gyvenimo džiaugsmu trykštate tokia jėga, kokios dažnai neturi dažnas prie kompiuterio užsisėdėjęs aštuoniolikmetis. Kaip jums tai pavyksta?

– Gal kad visą gyvenimą buvau ir esu optimistė? 20 metų su vyru išgyvenome Londone, o dabar grįžome į gimtuosius kraštus ir jau pusantrų metų kuriame buitį Telšiuose.

– O kuo užsiėmėte gimtajame mieste prieš tuos 20 metų? Arba kuo neįtiko gyvenimas Lietuvoje, kad nutarėte išvykti svetur laimės ieškoti?

– Buvau siuvėja. Specialaus išsilavinimo neturiu, bet mano tėvelis siuvo. Neplanavome ilgai būti emigracijoje, bet paskui, kai įsibėgėjome, ir sustoti jau buvo sunku. Vyras Kęstutis Londone pradėjo statybinį verslą, aš įkūriau siuvyklėlę. Ir 20 metų prabėgo kaip viena diena (juokiasi). Kokie motyvai? Na, visų pirma, maždaug tuo laiku keitėsi pinigai. Iš tų visų meškučių – į litus. Žmonės ėmė taupiau gyventi, nebuvo tikri dėl ateities. Pradžioje siuvome drabužius, paskui mūsų verslu tapo užuolaidų ir lovatiesių siuvimas. Apsiuvome gal pusę Lietuvos. Bet, pasikeitus pinigams, verslas ėmė strigti. Kita svari priežastis, kodėl išvykome, dukra Monika įstojo į Kauno medicinos universitetą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – aut. past.). Pritrūko keleto balų, kad įstotų į valstybės finansuojamą vietą. Tad mums reikėjo maždaug 12 tūkst. litų per metus, kad vaikas galėtų studijuoti. Kadangi Londone jau gyveno vyro sesė ir brolis su šeimomis, išvažiuoti nebuvo labai skausminga. Pirmas išvyko Kęstutis, o po metų – ir aš su sūnumi. Martynas tuomet kaip tik buvo baigęs 9 klases. Dabar jam 36-eri, dukra Monika dvejais metais vyresnė.

– Lietuvoje ne tik siuvote, bet ir dainavote? Ar noras lipti į sceną ir gerti žiūrovų dėmesį atsirado tik pagyvenus Anglijoje?

– Muzika mane lydėjo nuo pat vaikystės, nors specialaus muzikinio išsilavinimo neturiu. Jaunystėje teko dainuoti restorane. Telšių skaičiavimo mašinų gamykloje atsidūriau ir buvau įdarbinta tik dėl dainavimo (juokiasi). Bet kai toji gamykla bankrutavo, mūsų ansamblis iširo, taip ir likau kaip dūšia be vietos. Juk tuo metu nebuvo tokių televizijos projektų, kuriuose galėčiau dalyvauti. Tad, kol vaikai augo, nelabai turėjau kada ir kur dainuoti. Muzikos mokyklos nelankiau. Kai tėtis mirė (man tuomet buvo keturiolika), mamytė atidavė mane į internatą. Kokios ten muzikos, jei galvoti reikėjo, kaip sudurti galą su galu. Tiesa, kai man buvo penkeri, norėjo mane paimti į dabartinę Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Bet mamytė neleido. Vaikas aš buvau labai lankstus, be galo judrus. Dainuodavau, sportuodavau ir svajodavau užaugusi būti aktore. Bet kai vidurinę pabaigiau internate, apie jokias aktorystes nebegalvojau: supratau, kad lėšų studijoms nebus. Nuoskaudos? Ne, nejaučiu. Tais laikais kitoks požiūris ėmė viršų. Tėvams buvo svarbiau, kad pavalgiusi būčiau ir aprengta.

Man maloniau dainuoti tada, kai aš noriu. Bet jei reikėtų dainavimu užsidirbti atlyginimą, tai gal ačiū, ne. Manau, kad tai labai sunkus darbas.

– Tai kaipgi jūsų gyvenimas klostėsi tame pilkų ūkų ir lietaus debesų krašte? Ar vien tik dirbote, dirbote ir dirbote?

– Iš pradžių tikrai jokios dainos nerūpėjo. Galvojome tik kaip greičiau susirasti darbą ir būstą. Įsidarbinau viešbutyje, paskui tokioje parduotuvėlėje, kur priimdavo drabužius valyti ir taisyti. Štai ten ir pradėjau siuvėjauti. Kalba? Ne, problemų nebuvo, kai išmokau klausytis, ką jie sako. Kalbėti aš nebijojau – tik atsiliepti telefonu. Vėliau iš lietuvių firmos "Lituanika" persinuomojau nedideles patalpas ir pradėjau savo verslą – ėmiau taisyti ir siūti drabužius. Kadangi patalpos buvo prie "The Shard" 87 aukštų dangoraižio, o aplink – daugybė biurų, darbo turėjau į valias. Jei atvirai, anglai patys nieko nedaro: jie net sagos nemoka įsisiūti. Tai dariau jiems viską aš: ir sagas siūdavau, ir kelnes lopydavau, ir kostiumus taisydavau, ir sukneles modeliuodavau. Reikėjo gal kokio pusmečio, kol žmonės mane pažino. Kai įgijau jų pasitikėjimą – klientų tikrai netrūko. Suvažiuodavo net iš pačių Londono pakraščių. Smagu, kad dar ir dabar, jau gyvenant Lietuvoje, kai kurie iš jų man vis dar rašo. Apgailestauja, kad išvykau.

– Kai gyvenimas svetur įgavo stabilumo, gal Londonas tapo savotišku atspirties tašku jūsų išsvajotajai muzikinei saviraiškai?

– Tuomet išties vis dažniau ėmiau galvoti apie dainavimą, sekti lietuvių bendruomenės Londone įvykius, dalyvauti jų renginiuose ir juose dainuoti. Kai atsidarė keletas lietuviškų kavinių, teko ir jose padainuoti. Beje, vienoje iš tų kavinių susipažinau su atlikėja Donata Virbilaite. Laisvu laiku pas ją įrašiau keletą savo dainų.

Spindinti: atrodyti išskirtinai N.Giedraitienei nesunku – siuvėjos amato dar tėvelio išmokyta, ji visus sceninius kostiumus siuvasi pati.

– Kaip drąsiai deklaravote nuo "X faktoriaus" scenos, grįžusi į Lietuvą pradedate trečiąjį – gyvenimo dėl savęs – etapą, kuris žada būti labai dainingas. Gal galvojate ir apie vokalo pedagogą?

– Visą gyvenimą buvau savamokslė, tad nemanau, kad dabar reikėtų. Mano dainavimas yra tai, ką pati paruošiu. Kai pas Donatą įrašinėjau dainas, aišku, ji mane pataisydavo. Šlifuodavome tol, kol viskas būdavo gerai. Bet mokyti manęs vokalo ji neturėjo laiko: pati dirbo restorane administratore. Tik laisvu laiku dainomis užsiimdavo. Tad, kalbant visai atvirai, niekada nesu turėjusi tikro mokytojo. O dabar jau ir nebenoriu dainuoti kaip profesionali atlikėja. Ir gauti už tai pinigų. Man maloniau dainuoti tada, kai aš noriu. Bet jei reikėtų dainavimu užsidirbti atlyginimą, tai gal ačiū, ne… Manau, kad tai labai sunkus darbas.

– O koks jūsų repertuaras – daugiau lietuviškas ar angliškas?

– Kadangi nemažai metų gyvenau užsienyje, daugiau dainuodavau angliškas dainas. Be to, angliškų fonogramų gauti kur kas lengviau nei lietuviškų. O man patinkantis repertuaras visada buvo lyrinis. Tikrai ne rokavas, kaip kad pasirodžiau "X faktoriaus" scenoje. Be galo patinka Whitney Houston, moku daug jos dainų. Išėjusi į sceną iš tiesų jaučiu didžiulį malonumą. Kai žmonės man ploja, aš gaunu be galo daug adrenalino. Tuomet jaučiuosi jiems reikalinga.

– Ar teisybė, kad jūsų vyras Kęstutis galėtų jums padėti atlikėjos kelyje, nes turi muzikinį išsilavinimą?

– Teisybė, teisybė… Jis baigęs muzikos mokyklą ir groja triūba. Bet aš mieliau repetuoju, kai jis negirdi (juokiasi). Esame su Kęstučiu net vestuvėse groję. Bet žinote, kai tų savo įgūdžių nelavini, tai jie palengva ir dingsta. Tad aš stengiuosi vis po truputėlį kažkur padainuoti. Man smagu, kad kiekvieną savaitgalį žmonės mane vis kažkur kviečia. Tai į asmenines šventes, tai į visokius festivalius ir pan.

– Vadinasi, nors ir neįveikėte kėdžių etapo, bet iš dalyvavimo "X faktoriuje" tikrai buvo nauda – žmonės apie jus išgirdo, sužinojo, pamatė ir kviečia dainuoti?

– Matote, gal labiau apie mane išgirdo 2019-aisiais, kai dalyvavau muzikiniame projekte "Lietuvos balsas. Senjorai". Ten man kur kas geriau sekėsi. Galbūt dėl to, kad mes visi, projekto dalyviai, buvome panašaus amžiaus. Į projektą priėmė nuo 60-ies.Ten nuėjau iki pat superfinalo. Tą laiką prisimenu su didžiule nostalgija. Su projekto dalyviais labai susibičiuliavome, rengdavome susitikimus. Ten susipažinau su vokalo pedagoge Rosita Čivilyte, kuri padėdavo mums ruoštis. O į superfinalą nepatekau dėl to, kad iš vakaro per daug repetavau ir užkimau. Patirties pritrūko, perdegiau, pertempiau balso stygas. Tuomet nusprendžiau dalyvauti kitais metais, bet atėjo korona… Taip atsidūriau "X faktoriuje" ir raštu pasižadėjau iki kitų metų rugsėjo į jokią kitą televiziją neiti. Turiu laikytis sutarties sąlygų, nors sužinojau, kad 2022-aisiais irgi bus "Lietuvos balsas. Kartos" projektas. Šaukštai po pietų… Teks padaryti pauzę.

– Esate išmani senjorė, turite feisbuko paskyrą. Ar po pasirodymų TV scenoje sulaukdavote daug draugiškų (o gal ir visai nedraugiškų) komentarų?

– Iš esmės mano pasirodymus lydėjo geri žodžiai, draugų palaikymas, bet po kėdžių etapo sulaukiau savo kraštiečio atlikėjo Ruslano Kirilkino pasisakymo, dėl kurio, prisipažinsiu, buvo truputėlį skaudu. Jis rašė, kad ne tokioms močiutėms scenoje vieta. Nors gyvenime nelabai kreipiu dėmesio į tai, ką kiti apie mane šneka, tąkart sureagavau. Su Ruslanu esame ne kartą susitikę įvairiuose konkursuose, gal todėl tie jo žodžiai man smigo tiesiai į širdį. O šiaip gyvenime esu drąsi ir tiesmuka: kam nepatinka – tegul nežiūri (juokiasi).

– Ar to laisvumo išmokote Anglijoje?

– Oi, ne. Jau gyvendama Lietuvoje buvau tokia. Bet Jungtinėje Karalystėje žmonės kitokie. Tikrai kur kas laisvesni. Ten nebūčiau sulaukusi tokių komentarų, kad kažką darau ne pagal savo metus. Užsienyje koks nori, toks gali ir būti. Niekas dėl to nesuka galvos, neapkalba. Ten apskritai į tokius dalykus niekas nekreipia dėmesio.

– Norite pasakyti, kad ir į jūsų raudonus, o kartais mėlynus plaukus tame kultūrų lopšyje niekas nekreipdavo dėmesio?

– Jokio dėmesio – Londone, o ryški aš buvau jau ir Lietuvoje. Tiesiog toks mano stilius.

– Net pavydu, kaip gerai atrodote. Pasidalykite paslaptimi, kokį gulbių pieną geriate, kad tokia jaunatviška išvaizda?

– Nieko nedarau. Tiesiog esu linksmo būdo, optimistiškos natūros. O grožio procedūrų? Na, jei turėčiau daugiau pinigų, tai tikrai daryčiau visokių plastinių operacijų, tik su saiku. Plaukų spalva? Man patinka ryški. Ir kokia tik nesu buvusi: ir geltona, ir mėlyna, ir net plika.

– Kodėl plika?

– Todėl, kad kirpėja pasakė, jog turiu labai taisyklingą galvos formą. Norėjosi išbandyti, kaip atrodysiu plikai nusiskutusi. O dar pamačiau, kaip gražiai dainininkė Jazzu plika atrodo. Tai ir aš pabandžiau, o tą trumpą ežiuką, kur dar ant galvos liko, nusidažiau mėlynai. Super atrodžiau!

Jubiliejus: netrukus Giedraičiai švęs 40-ąsias vedybų metines. Ta proga Nijolė pažadėjo vyrui muzikinę dovaną – išmoks dainą "Keturiasdešimt kaštonų".

– Gal matėte filmą "Šioje šalyje nėra vietos senukams"? Ar grįžusi į Lietuvą nesijaučiate kažkaip panašiai? Juk čia senjorai dažnai gyvena ties skurdo riba ir suka galvas, kaip sukrapštyti vaistams, o ne scenos drabužiams.

– Aš tikrai nesijaučiu senute. Ir jokių vaistų abu su vyru nevartojame jau daugybę metų. Nesportuoju, mankštų nedarau, bet judėjimo man užtenka. Kol abu dirbome Londone, statėme Telšiuose namus. Kitų rankomis. Dabar turiu didžiulį malonumą juos gražinti ir puoselėti. Kartais, kai išeinu į lauką dirbti, net pavalgyti užmirštu. Visko pas mane yra: ir gėlių, ir vaismedžių, ir vaiskrūmių. Daugiau sparnų kelti tikrai niekur neketiname.

– Atkreipiau dėmesį į jūsų stilingą aprangą. Odinis kombinezonas irgi pačios siūtas?

– Ir vienam, ir kitam TV projektui aprangą galvojau ir siuvau pati. Po kėdžių etapo net gavau mesendžerio žinutę, kad viena moteris irgi labai norėtų odinės suknelės. Teks siūti (juokiasi).

– Tai ko optimistiškoji Nijolė palinkėtų – gal vieną kitą jaunatviškos energijos receptuką niurzgaliams pesimistams išrašytumėte?

– Sunku yra kažką bendro linkėti, kai žmogus nuo žmogaus labai skiriasi. Ypač mano bendraamžiai. Nesijaučiu jų metų. Širdyje esu daug jaunesnė. Dabar su vyru gyvename dėl savęs ir negalvojame apie jokias depresijas. Emigracijoje? Oi, ne, irgi nebuvo užklupusi. Tie, kurie nenori dirbti, tie serga depresija. Nes kai esi užimtas, tai visos mintys sukasi tik apie darbą! O nesėkmių visiems pasitaiko. Esame kelis kartus viską praradę, bet negi dėl to raudosi – vėl kimbi į darbą, mąstai, ką daryti toliau, kaip išlipti iš duobės. Dar pasakysiu, kad mudu su Kęstučiu viską darome kartu. Galbūt toks galėtų būti ir mūsų laimės receptas. Šįmet švęsime 40 metų vedybų jubiliejų, tad vyras juokiasi, kad jau mokyčiausi dainuoti "Keturiasdešimt kaštonų".