– Esate minėjusi, kad jūsų mama gimdė būdama 34-erių, o štai pati norėjote būti jauna mama. Kas paskatino: saugumo jausmas, kad sutikote tą vienintelį vyrą, baimė dėl per didelio kartų skirtumo ir iš to kylančio nesusikalbėjimo su vaikais, noras jaunai turėti jau užaugintus vaikus ar dar kitos priežastys?
– Susidėjo daug dalykų. Kol jauna, turi daugiau energijos, esi labiau patrakusi, geriau supranti vaikus. Jaunai moteriai ir po gimdymo lengviau susigrąžinti jėgas. Tačiau pagrindinė priežastis ta, kad be vaikų neįsivaizduoju gyvenimo pilnatvės. Nors ir turėjau gerą darbą, nebuvau karjeristė. Atrodė, viską galėčiau paaukoti, kad tik susilaukčiau vaikų. Dabar esu motinystės atostogose, bet ir po jų norisi atsiduoti vaikams. Jie man – viskas, neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.
– Žinau, kad, kurį laiką nepavykus susilaukti vaikučių, kreipėtės į gydytojus. Tai aktualu daugeliui moterų, galbūt galėtumėte pasidalyti savo patirtimi?
– Susirūpinti dėl nepastojimo ir kreiptis į gydytojus patariama po dvejų ar trejų metų, tačiau aš kreipiausi po trijų mėnesių (juokiasi). Tuomet gydytoja mane nuramino, kad viskas gerai, tereikia palaukti, bet intuicija kuždėjo, kad kažkas ne taip. Labai nepatiko gyventi su tuo jausmu, verkdavau vien pagalvojusi, kad apskritai galiu neturėti vaikų. Gal toks mano charakteris, esu nekantri, tad nuėjau pas kitą gydytoją, kuris patvirtino nuogąstavimus. Man buvo diagnozuotas policistinių kiaušidžių sindromas. Tai reiškia, kad natūraliai neauga folikulai, taigi iš esmės vyrui nėra ką apvaisinti. Tuomet manęs paklausė, ar noriu greitai susilaukti vaikų, ar dar palūkėti. Mano pasirinkimas buvo aiškus – kuo greičiau. Paskatinimas vaistais davė rezultatų – štai ir turiu trynukus. Kitaip būtų tekę laukti gal ir dešimtį metų, kol pastosiu.
– Ar sužinojusi, kad laukiatės trijų vaikelių, nepuolėte į paniką? Juk patrigubėja ne tik džiaugsmo, bet ir vargo, išlaidų.
– Žinoma, žinia buvo netikėta. Ir daktaras sakė – kad natūraliu būdu užsimegztų trys gyvybės, yra beveik neįmanoma, jis irgi nesitikėjo tokio varianto. Bet, vadinasi, taip ir turėjo būti. Nepasakyčiau, kad patrigubėja išlaidų. Iš tikrųjų bijai ne finansinių dalykų. Didesnis nerimas dėl to, kaip pavyks užauginti žmogų, visiems skirti pakankamai dėmesio. Man atrodo, kad silpniems žmonėms likimas nesiunčia tokių dalykų. O mes esame labai stiprūs: tiek mudu kaip šeima, tiek jis kaip vyras, tiek aš kaip moteris.
– Kaip ruošėtės motinystei? Gal lankėte specialius kursus, skaitėte literatūrą?
– Visą nėštumo laiką gulėjau lovoje, turėjau save saugoti, grėsė pagimdyti anksčiau. Dėl to nei į kursus, nei dar kažkur nueiti negalėjau. Tiesiog perskaičiau Ginos Ford knygą "Sveiko kūdikio dienotvarkė", ir man to užteko (juokiasi).
– Šiuo metu dar ir studijuojate. Kokia studentės ir trijų vienų metų mažylių mamos diena?
– Neseniai atidaviau savo kursinį darbą, teliko parašyti bakalauro darbą ir atlikti praktiką. Dieną turiu talkininkę. Ir dabar, kalbėdama su jumis, aš lyginu, o auklė gamina vaikams valgyti. Net jeigu būčiau viena, irgi susitvarkyčiau, na, galbūt vaikai daugiau verktų, o pati būčiau labiau pavargusi. O kai turi pagalbos, tai nėra taip ir sunku.
– Pagimdžiusios moterys tarsi pasidalija į dvi stovyklas: vienos laikosi nuomonės, kad motinystė neturėtų trukdyti rūpintis savimi ir atrodyti gražiai, kitos mano, kad, vaikams esant mažiems, jie yra didžiausias prioritetas ir visiškai normalu mėnesiais neišlįsti iš sportinio kostiumo ar naminio chalato. Prie kurios nuomonės labiau linkstate jūs?
– Aha, ir kai vaikams bus dveji metai, galės tvarkyti savo skyrybų dokumentus (juokiasi). Laikausi tos nuomonės, kad moteris visų pirma turi būti moteris. O kam ji apsileidusi bus įdomi? Net ir pati sau turbūt nelabai, o vyras grįš iš darbo – moteris tik su vaikais. Netikiu, kad meilė yra akla ir vyrui nesvarbu, jog ta moteris stora, apsileidusi... Su ja dar ir miegoti reikia eiti! Manau, kad moterys, sakančios, jog reikia rūpintis tik vaiku, visų pirma nemyli savęs, bet kartu labai savimi pasitiki ir save šitaip pateisina. Nereikia kasdien vaikščioti su makiažu ir kas rytą išsifenuoti plaukus, bet prisižiūrėti būtina. Reikia mokėti paprašyti pagalbos, jei pati kažko nespėji. Tam ir yra šeima. Man labai padeda mama, mano sesė, jei reikia, atvažiuoja išleisti manęs į mokslus ar nueiti susitvarkyti nagų. Ir nevaidinu aukos, privalančios būti namie, nes kitaip nepabūsiu su vaikais – aš išsikviesiu, kas man padės, o vaikams tikrai nieko neatsitiks be manęs per tas dvi valandas.
– Kai randate laisvo laiko, kaip jį leidžiate?
– Per pastaruosius penkis mėnesius abu su vyru buvome tris kartus išskridę netolimų savaitgalio kelionių. Poilsis su vaikais dar buvo sunkiai įmanomas, tad stengdavomės suplanuoti, kaip pabūti dviese. O dabar mūsų vaikai paaugę, nelabai prisileidžia kitų žmonių, todėl šiuo metu mums jau paprasčiau ne kažkam juos palikti, o eiti drauge su jais. Štai ir šiandien, kai vyras grįš iš darbo, aš jau būsiu aprengusi vaikus ir visi trauksime į miestą.
– Neretai porai, susilaukus ir vieno vaikelio, kyla sunkumų palaikant tarpusavio santykius: vyrai jaučia ankstesnio žmonos dėmesio, skirto vien jam, trūkumą, o kur dar nemiegotos naktys ir kiti tėvystės džiaugsmai. Kaip, auginant net tris vaikus, išsaugoti puikius santykius su vyru?
Man atrodo, kad silpniems žmonėms likimas nesiunčia tokių dalykų. O mes esame labai stiprūs: tiek mudu kaip šeima, tiek jis kaip vyras, tiek aš kaip moteris.
– Kadangi turime ne vieną, o net tris vaikus, tai tiesiog nebelieka laiko galvoti apie dėmesio stoką. Vyras puikiai supranta, kad yra dalykų, kurių fiziškai neįmanoma padaryti vienam, turint tris vaikus. O ir kodėl aš turėčiau viską daryti viena? Juk tai mūsų abiejų vaikai. Anksčiau, kai reikėdavo keltis naktį, stengdavausi kuo anksčiau eiti miegoti, o dabar jau beveik savaitę vaikai naktį nebesikelia, taigi gyvenimas truputį prašviesėjo – su vyru vakar kartu serialą žiūrėjome, ko jau seniai nebuvo. Netrukus važiuosime kelioms savaitėms prie jūros, stengsimės, kad kartais atvažiuotų mūsų tėvai ir galėtume dviese išeiti pasivaikščioti, pabūti kartu. Mes vaikus auginame kartu, jie yra mūsų abiejų, o ne tik mano vaikai. Ir santykiams tai labai naudinga, nes vyras tuomet supranta tą moteriai tenkančią dalią. Juk mes nebūsime laimingi, jeigu aš būsiu nelaiminga.
– Kokie šiandien didžiausi sunkumai ir džiaugsmai?
– Nesuprantu sakančių, kad auginti vaikus yra sunku. Negaliu pavadinti vaiko pamaitinimo, sauskelnių keitimo ar vaiko pakėlimo, nešimo sunkumu. Kai dantys kalasi, vaikai verkia, bet ir to negali pavadinti sunkumu, tiesiog vaikas verkia. Sunku, kai vaikas serga, bet mūsų vaikai per metus nelabai yra sirgę. Tai didelė laimė. O džiaugsmų yra labai daug. Kiek džiaugsmo teikia jų pirmi kartai. Herkus jau pradeda po truputį vaikščioti, Emilija jau labai sustiprėjo, jie vienas kitą pradeda gaudyti, žaisti, juoktis, tos šypsenos... Man jų geros emocijos atperka visus sunkumus.
– Ar pagalvojate, kokia būsite paaugusiems vaikams: griežta mama, o gal mama – geriausia draugė?
– Žinau viena, kad nenorime išlepinti vaikų. Labai norime juos lavinti. Jau nuo rugsėjo, nors jiems tebus metai ir trys mėnesiai, planuoju su lankyti vieną kūrybos studiją, kur vaikai lipdo, piešia, žodžiu, daro visokių įdomių dalykų, kurių negalėtų daryti namuose. Dar noriu išmėginti muzikinę mokyklėlę, nes vaikai labai muzikalūs. Vaikai juk tobulėja per pažinimą. Na, o aš stengsiuosi dirbti tokį darbą, kuriame turėčiau laisvesnį grafiką. Noriu pati rūpintis vaikais, vežti juos į būrelius, tvarkyti namus, ruošti jiems valgyti. Noriu ir dirbti, ir būti mama, o ne tik dirbti, kad kažkas kitas būtų mama.
– Greta visų savo darbų esate itin aktyvi ir populiari socialiniuose tinkluose. Kaip kilo idėja savo kasdienybe dalytis juose? Gal, kaip rinkodaros studentei, tai yra ir ateities karjeros kaip instagramo influencerės planas?
– Moku ir mėgstu daryti gražias nuotraukas, o tokios žmonėms patinka, todėl ir instagrame sulaukiu dėmesio. Galų gale mano vaikai man labai gražūs, dar jie yra ir labai įdomūs, tokie neeiliniai vaikai su savo charakteriais. Pradėjau dalytis akimirkomis iš mūsų gyvenimo ir su kitais, pasirodo, tai įdomu. Bet, kaip mėgstu sakyti, iš instagramo už elektrą nesusimokėsi, tam reikia jau itin didelio sekėjų skaičiaus, o aš tokio plano tikrai neturiu.
Naujausi komentarai