Tikėjimas – tik ėjimas

Bekalbant ši dovana ėmė materializuotis ir įgavo aiškų planą – dvylika dienų ir žygis pėsčiomis iš Vilniaus į Karklę, kur būtų pastatyti balansiniai akmens bokštai. Kuo tokia dovana ir iššūkis vertingi bei kaip įmanoma savomis kojomis ir pečiais atlaikyti 485 km ir 585 tūkst. žingsnių per dvylika dienų?

Pasak S.Urbono, labai seniai kariai visuomet į mūšius šimtus kilometrų žygiuodavo pėsčiomis, o pakeliui išspręsdavo savo psichologines problemas. Tai veikia ir šiandien – daug einant, keliaujant, išsprendžiami dalykai, kurių sėdėdami vietoje mes taip greitai nesutvarkytume.

"Šis žygis – tai mano atostogos. Ir dovana. Per savo gimtadienį paprašiau žmonos, kad išleistų mane į dvylikos dienų žygį. Kai gavau tokią dovaną, iš karto pagalvojau, kaip galėčiau tas dvylika dienų išnaudoti taip, kad džiaugtųsi širdis ir būtų smagu. Iki šiol buvau labai daug nužygiavęs vos per tris dienas, maksimalų terminą, kiek galėdavau išeiti iš namų į žygį. Todėl iš Vilniaus per tokius trijų dienų žygius jau buvau nuėjęs į visas puses – Druskininkus, Kėdainius, Visaginą ir t.t. Šį kartą į galvą šovė Karklė. Tai yra vieta, kurioje man labai gera, kurioje labai mėgstu statyti balansinius akmens bokštus. Ir pagalvojau, kodėl man per visą Lietuvą nenuėjus iki Karklės ir nepastačius balansinio akmenų bokšto? Daug žmonių eina į bažnyčią, ten atranda džiaugsmą ir ramybę, o aš viską atrandu savo žygiuose, lietuviškoje gamtoje. Turbūt ne veltui žodis tikėjimas susideda iš dviejų žodžių – tik ėjimas. Ir tai yra mano bažnyčia", – sako žinomas tėtis.

Iššūkis kūnui

Tarp daiktų, kurie prieš didžiausią S.Urbono žygį atsidūrė jo kuprinėje, – mažai netikėtumų: daug labai gerų kojinių, apatiniai, keli šortai, keli marškinėliai, daug pudros kojoms, kad visą laiką būtų sausos. Taip pat kuprinėje vietos rado daugybė laidų ir įkroviklių, ausinės bei vaistai.

Daug žmonių eina į bažnyčią, ten atranda džiaugsmą ir ramybę, o aš viską atrandu savo žygiuose, lietuviškoje gamtoje.

Vienintelis žygiui išsiruošusio vyro draugas kelionėje buvo ant riešo esantis naujasis išmanusis laikrodis "Huawei Watch 3 Pro", kuris ne tik atlaikė visą žygį, bet ir ne sykį pagelbėjo jo metu: skaičiavo nueitą atstumą, sveikatos rodiklius, padėjo sudėlioti maršrutą, suvokti, kada metas pailsėti.

"Didžiausias iššūkis žygio metu tenka būtent kūnui – prisiversti kasdien eiti maratoną. Taip pat nepamiršti ryte ir vakare padaryti mankštą, nes be jos, tikriausiai, jau po poros dienų žygis būtų pasibaigęs. Tik pradėjus eiti kartais pasidaro nuobodu, bet praktiškai kas dieną įvykdavo nuotykių ar iššūkių – nuo autostradoje paklydusios stirnos ir jos lydėjimo atgal į mišką iki patekimo į draustinį, iš kurio kur kas sunkiau išeiti nei įeiti. Be to, eidavau vidutiniškai po 50 tūkst. žingsnių per dieną ir su didele kuprine ant pečių, o beveik visas dienas buvo didesnis nei 30 °C karštis", – įspūdžiais dalijasi S.Urbonas.

Ragina būti pavyzdžiu vaikams

Pasibaigus žygiui, viena pirmųjų Simonui kirbančių minčių – kada planuoti kitą? Kaip teigia žinomas tėtis, svarbiausia yra išdrįsti pradėti eiti į žygius, o toliau Lietuvos gamta ir pamatomi vaizdai padarys viską už jus.

"Lietuva yra be galo graži. Atrodo, pravažiuoji pro tą pačią vietą automobiliu kokius 100 kartų, nieko naujo. Bet kai žygiuoji, net paprastuose dalykuose pamatai kažką naujo. Todėl labai rekomenduoju pradžiai bent iš namų į darbą nueiti pėsčiomis, nes tikrai pamatysite daug naujų ir netikėtų dalykų. Nebijokite keliauti su vaikais, nes kartais suaugusieji sako, kad mūsų vaikai yra dar per maži. Uždėkite jiems laikrodukus ir pažiūrėkite, kas per dieną nueina daugiau. Būkite pavyzdžiu. Nebūtina pradėti iš karto nuo 20 km – nueikite vieną dieną 1 km, kitą – 2 km ir t.t. Pailsėkite, tada po truputį didinkite atstumus. Ir planuojant žygius visai nesvarbu, kuriame Lietuvos gale esate, nes visur yra nuostabių ir netikėtų atkarpų", – apibendrina S.Urbonas.