Šiuo metu uostamiestyje daugiau diskutuojama apie Dailės parodų rūmų ir Kultūrų komunikacijų centro jungtuves, nei apie ten vykstančias parodas. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos menininkų projektas "Sava kalba" sujungė šias abi institucijas, bet nežinia, ar paskatins atvirą ir konstruktyvų dialogą.

Nesibodi realijų

Pats projekto pavadinimas verčia apmąstyti ne tiek konkrečius eksponuojamus kūrinius, bet ir bendresnius meno bei šiandienos klausimus.

Projekto "Sava kalba" kataloge išryškintos dvi kalbos vertinimo prielaidos, parodančios, kad būtent kalba yra tas instrumentas, kuris leidžia mums apibrėžti, suvokti ir įsisavinti mus supančią aplinką. Tai, žinoma, nėra revoliucingos nuostatos, bet neabejotinai svarbi nuoroda, kad meno kūrinys čia traktuojamas kaip ženklas, pranešimas ar bendravimo forma.

Ir išties, ar ne per dažnai šiandien Lietuvos pajūrio regione meno objektai suvokiami kaip tiesiog savipakankami dekoratyviniai ar provokatyvūs elementai. Visų pirma reikėtų suvokti, kad menas yra visuomeninės veiklos rezultatas, meninei artefaktai pradeda rastis tik tada, kai pradeda formuotis gentinės bendruomenės. Tai, ką mes dabar vadiname pirmykšte daile, yra konkretaus ritualinio bendravimo ženklai. Vėliau meno formos evoliucionavo kartu su žmonijos vystymosi tempais ir ritmais.

Tokiu atveju menas, lygiai taip pat kaip ir kalba, tik kiek kitokiomis formomis siekia perteikti ir analizuoti esamą situaciją. Žinoma, skeptikas paskytų, kad modernizmas buvo toji meno forma, kuri siekė visiško unikalumo ir individualumo, bet ir šio laikotarpio iškiliausi autoriai nesibodėjo aplinkos realijų. Pakanka prisiminti žymiausią modernistą Picasso ir jo genialiąją "Gerniką", drobę, susiurbusią Antrojo pasaulinio karo nuoskaudas ir neviltį.

Savita, bet suprantama

Mene egzistuojanti kalba – tai ne tik tą pačią kasdienybę atkartojantys žodžiai ar perfrazuoti pranešimai, meno gramatika gerokai laisvesnė, daugiasluoksniškesnė ir paklūstanti naujadarų vaizdingumui. Neretai meno kalba gali formuluoti tokius junginius, kurie įprastinėje lingvistikos logikoje dar neegzistuoja.

Susiduriame su kita junginio "Sava kalba" suponuojama reikšme – kalbos savitumu ir išskirtinumu. Taip, meno kalba keliapakopė ir unikalesnė nei kasdienė leksika, bet kiek ji gali būti autonomiška? Kaip pastebėjau aukščiau, vis dėlto tas savitumas turėtų koreliuoti su šių dienų pulsu. Nesvarbu, ar tai būtų retorika iš parlamento tribūnos, ar intymūs pokalbiai padėjus galvas ant pagalvių, dialogas įmanomas tik turint bendras kultūrines ir socialines patirtis. Net galingiausios pasaulio valstybės prezidentas Obama su šalies piliečiais nekalba Kenijos dialektu.

Skirtingais keliais

Čia ir aptinkame svarbiausią projekto dilemą: kiek nauja kalbos forma ar autorinis slengas gali būti rekonstruoti, kad išliktų perskaitomi ir pasiektų tikslinę auditoriją?

Parodos "Sava kalba" autoriai pasirinko skirtingus būdus saviems pranešimams konstruoti, bet išlaikė akivaizdžias nuorodas į kultūrinius ar socialinius šaltinius. Antai Agnė Jonkutė, Agnė Kulbytė, Dorota Taranowska savas tezes formuluoja aiškiai besiremdamos tradicinės meninės kūrybos praktikomis. Jų savitas kalbėjimas daugiau reflektuoja ne šiandienos realijas, o meno pasaulio ir kūrybos problematiką. Sophia’os Pompery ir Aleksandra’os Wach darbuose aiškios nuorodos į gana asmeniškus patirties ar net šeimyninio bendravimo elementus. Ewa Kulesza sugebėjo sujungti šias abi strategijas. Rokas Dovidėnas operuoja grynai simboliniu kalbos ženklu – raide, o šių eilučių autorius – informacijos pateikimo ir įsisavinimo paradoksais.

Tad galimybių konstruoti savus teiginius ir dialogą tarp jų – tikrai ne viena. O kiek papildomų išvestinių reikšmių bus veiksmingos ir konstruktyvios, priklauso ne tik nuo autorių ar projekto iniciatorių, bet ir nuo auditorijos, gebančios ne tik peržvelgti, bet ir įsiklausyti.