Kauno įvairių tautų kultūros centre visuomenei pristatytas papildytas enciklopedinis leidinys apie daugiau kaip prieš 600 metų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apsigyvenusius ir šiandien Lietuvoje tebegyvenančius totorius – „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“.
Pirmieji atvyko XIV a.
Totorių bendruomenė Lietuvoje negausi, bet nuolat ieškanti savo savasties ir ją įtvirtinanti.
„Tiek daug totorių pamatyti vienoje Kauno vietoje – įvykis, – neslėpė džiaugsmo vienas iš knygos bendraautorių kaunietis laikraščio “Lietuvos totoriai„ redaktorius dr. Galimas Sitdykovas. – Juk 2011 m. surašymo duomenimis, visoje Lietuvoje telikę 3 225 totoriai.“
Į solidaus, beveik 450 p., leidinio pristatymą atvykęs vienas iš jo bendraautorių vilnietis dr. Aidas Jakubauskas priminė, kad totorių chanų, caraičių ir jos kariuomenės (kavalerijos) atvykimas į Lietuva (LDK) prasidėjo 1319–1321 m., kai totorių kariuomenė, pakviesta Gedimino, kartu su Lietuvos kariuomene dalyvavo kare su kryžiuočiais. Totorių kavalerija, Vytauto pakviesta, dalyvavo Žalgirio mūšyje.
Autoriai – Lietuvos totoriai
Lietuvoje totoriai kūrėsi XIV–XV a., gaudavę dovanų žemės valdas už karinę tarnybą Lietuvos pasienyje. Išlikęs 40-ies totorių kaimas pietiniame Vilniaus pakraštyje laikomas viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje.
Istorikų radiniai šioje gyvenvietėje labai vertinami, nes sudarė palankias sąlygas atsirasti fundamentaliems totoristikos darbams. Atsiremdami būtent į juos ir siekdami papildyti pirmąjį enciklopedinio pobūdžio leidinį „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, G.Sitdykovas ir A.Jakubauskas pasikvietė į talką Rusijos genealogų federacijos prezidentą dr. Stanislavą Duminą, kurio senelis buvo Lietuvos totorius. S.Duminas yra surinkęs daug informacijos apie totorių palikuonis buvusioje LDK teritorijoje.
Ne tik puikūs kariai
Anot A.Jakubausko, totoriai niekada nepamiršo nei savo religijos, nei dvasinės kultūros, garsėjo įvairiais savo gebėjimais. Skaitant enciklopedinį leidinį, kuriame yra daugiau nei 200 garsių totorių biografijų, nuostabą kelią tai, kad lietuviai taip mažai žinai apie savo bendrapiliečius, štai jau daugiau nei 600 metų tyliai ir kartu išdidžiai gyvenančius tarp mūsų.
Tik nedaugelis žinome, kad, pavyzdžiui, Kaune tarpukariu (1925 m.) pirmajame pastatytame balete „Kopelija“ pagrindinį vaidmenį atliko vėliau išgarsėjusi balerina Olga Malėjinaitė, o orkestrui dirigavo Juozas Tallat-Kelpša – totorių palikuonys. Šios etninės grupės kraujo turėjo ir didvyriškai žuvusi 1991 m. sausio 13-ąją Loreta Asanavičiūtė. Vargu ar žinome, kad totorių kilmės yra Nobelio premijos laureatas rašytojas Henrikas Senkevičius, Holivudo žvaigždė Čarlzas Bronsonas ir daugybė kitų žinomų kūrėjų, karių ir kitų specialybių atstovų, kas paneigia mitą, kad totoriai – vien puikūs kariai. Tiesa sakant, juos, karius, vertino ne tik Vytautas Didysis, bet ir Rusijos caras – dėl totorių generolų (ne vienas jų – Čingischano palikuonis) sąžiningumo ir nepaperkamumo skirdamas juos kariuomenėje teismų pirmininkais.
10 moterų biografijos
Leidinys apie Lietuvos totorius nėra nei enciklopedija, nei monografija. Tai žymių totorių biografijos, tampančios galimybe pažinti totorius, jų istoriją ir kultūrą LDK teritorijoje. Kartu tai yra Lietuvos valstybingumo istorijos dalis.
Anot A.Jakubausko, rengiant leidinį, būta malonių atradimų. Pavyzdžiui, caro armijos pulkininko šeimoje Kaune gimęs dailininkas Ramazanas Krinickas. Jis nuo 1930 m. dirbo pagrindiniuose Kauno teatruose dailininku. Jo tapybos darbų yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose. S.Duminas atkreipė dėmesį į tai, kad leidinyje, kuriame dominuoja vyrų biografijos, pateikiamos ir 10-ies iškilių moterų biografijos.
Buvo ir carienių
Be jau minėtos balerinos O.Malėjinaitės, leidinyje pateikiama įspūdinga Užvolgio carienės, kunigaikštytės Kadyševnos Petrovičevnos Dorotos biografija.
Gimusi XV a. antrojoje pusėje Vilniaus vaivadijos totorių vėliavai vadovavusio kunigaikščio šeimoje, K.P.Dorota ištekėjo už paskutinio Didžiosios ordos chano Šeich Achmedo, kuris po nesėkmingų kovų buvo priverstas gyventi Lietuvoje ir net lydėdavo karalių Žygimantą I per iškilmes. 1527 m. šis chanas buvo išleistas į Ordą. Ten pat vėliau iškeliavo ir chano dukra, o žmona liko Lietuvoje. Deja, chanas buvo nužudytas, o dukros likimas iki šiol nežinomas. Lietuvoje gyvenusi jo žmona ištekėjo už Žygimanto I dvariškio ir apsigyveno viename Vilniaus pavieto dvare, kur ir mirė apie 1532 m.
Toliau renka duomenis
Totorių bendruomenė nuo įsikūrimo Lietuvoje pradžios buvo organizuota ir gerbianti ne tik savo kultūrą, tradicijas, papročius, bet ir tos šalies, kurioje gyvena ilgus šimtmečius (pavyzdžiui, atsisakė daugpatystės). Tarpukario totorių kultūrinio gyvenimo centras buvo Vilnius, kuriame ši aktyvi tautinė mažuma leido laikraščius, įkūrė muziejų, o minėtos bendruomenės atstovas istorikas Stanislovas Kričinskis parašė ir išleido knygą „Lietuvos totoriai“.
Sovietmečiu totorių dvasinė kultūra smarkiai sumenko, o atgimė nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje – 1988 m. įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, po dešimtmečio – Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras muftijatas, atnaujintos mečetės totorių gausiausiai gyvenamose vietovėse. 2000 m. pabaigoje Kauno mečetės imamu tapo Romas Jakubauskas, kuris 2009 m. buvo išrinktas Lietuvos musulmonų muftijum. Jis kartu yra ir Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas.
Unikalaus leidinio autoriai ketina ir toliau rinkti duomenis apie savo tautiečius LDK ir dabartinės Lietuvos teritorijoje. Būsimoje knygoje „Lietuvos totoriai“ bus apžvelgta šios etninės grupės Lietuvoje istorija, religija, karyba, profesijos, tradicijos ir papročiai.
Naujausi komentarai