Kriminalinių perdirbinių galeriją papildo armėnų režisieriaus Sariko Andreasiano Holivude sukurtas "Amerikietiškas apiplėšimas".

Agresyvi, dinamiška istorija

Naujojo filmo pagrindą sudaro dar 1959-aisiais Amerikoje susuktas trileris "Didysis banko apiplėšimas Sent Lujise", kurį dabar prisimena tik kino istorikai ir seniai mirusio aktoriaus Steve‘o McQueeno gerbėjai. Ano filmo autoriai ištikimai laikėsi juodojo kriminalinio kino tradicijų ir labiausiai rūpinosi ne paties apiplėšimo technologija (ji lemiamu momentu, kaip ir reikėjo tikėtis, dėl tarpusavio konfliktų ir nusikaltimo scenarijų koreguojančių atsitiktinumų virtinės subyrėjo lyg kortų namelis).

Klasikinio kino meistrams visada rūpėjo pabrėžti tokių nusikaltimų amoralumą, todėl ir "Didysis banko apiplėšimas Sent Lujise" pasakojo iš anksto pasmerktą apiplėšimo istoriją, kurioje gaila tik dėl savo silpnavališkumo įtraukto į mirtinai pavojingą aferą S.McQueeno herojaus ir jo merginos, savo gyvybe sumokėjusios už bandymą išgelbėti mylimąjį.

Dabar didžiuosiuose ekranuose pasirodanti nauja seno siužeto versija yra pirmtako priešingybė – spalvota, agresyvi ir dinamišku ritmu pasakojama istorija.

Persekioja praeities klaida

Energingą tempą filmui suteikia reperio Akono dainos (viena jų skamba dar slenkant pradiniams titrams). Vėliau juodaodis reperis vaidins vieną iš gaujos narių, ironiškai pavadintą Cukrumi. O siužeto centre atsiduria pasakojimas apie du brolius, kurių biografijas sugadino bendra kriminalinė praeitis. Jaunėlis Džeimsas (jį suvaidino Haydenas Christensenas) savo brolio Frenkio buvo įtrauktas į pavojingą nusikaltimą ir kaip bendrininkas pusantrų metų praleido už grotų.

Dabar jis bando pabėgti nuo šios kriminalinės praeities, bet ji neleidžia to padaryti ir lydi vaikiną tarsi Kaino prakeikimas. Džeimsas dirba automobilių remonto dirbtuvėje ir svajoja apie nuosavą autoservisą – turi net gerą verslo planą, bet kaip nepatikimas klientas negali gauti kredito banke. Ant plauko pakimba ir planai pradėti rimtus santykius su mylima mergina Emile (aktorė Jordana Brewster).

Adrieno Brody benefisas

Kaip tik tuo metu iš kalėjimo sugrįžta dešimt metų už grotų praleidęs Frenkis. Pats laikas kokių nors premijų ceremonijose (pavyzdžiui, MTV) įteisinti dar vieną nominaciją – už ryškiausią metų tatuiruotę.

Frenkį vaidinantis A.Brody šioje srityje tikrai galėtų pasirungti su efektingai atrodančiais praėjusio kinematografinio sezono piktadariais. Ryški yra ne tik Frenkio išvaizda, bet ir vaidybos maniera. Tik šį kartą girti "Oskaro" laureato lyg ir nėra už ką. Į autoironiją linkęs aktorius (peržiūrėkite dar kartą "Vidurnaktį Paryžiuje" ar pernykštį "Viešbutį "Didysis Budapeštas") šį kartą vaidina, kaip buvo įprasta sakyti anksčiau, apnuogintais nervais. Bet natūraliai neatrodo nei perdėtai ekspresyvus Frenkio džiugesys, nei jį dažnai keičianti bobiška isterija. Santūrios H.Christenseno vaidybos fone tai ypač akivaizdu ir net daro nemalonų įspūdį.

Paskutinis kartas?

Kad pataisytų pašlijusius reikalus, Frenkis pasiūlo broliui (kuris yra ne tik puikus automechanikas, bet ir ekstremalus vairuotojas) dalyvauti banko apiplėšime. Frenkio sėbrai šį nusikaltimą rezga seniai. Mirtinai pavojingo plano dalyviams atrodo, kad tai paprasčiausias visų problemų sprendimas. Visi, aišku, dievagojasi, kad tai paskutinis kartas, po kurio bus galima pradėti naują gyvenimą.

Šimtai matytų kriminalinių filmų prasideda panašia užuomazga. Bet, kaip mėgsta sakyti kariškiai, idealus karo planas būna tik tada, kai štabe ant žemėlapio stumdai žaislinius tankus ir kareivėlius. Realybė visada netikėtai pakoreguoja bet kokį planą.

Iš patirties žiūrint kriminalinius filmus aišku, kad idealių nusikaltimų nebūna. Net jeigu pavyksta paslėpti visus galus, tiesa anksčiau ar vėliau paaiškės (ir laiškanešys pasibels dar kartą). Bet dažniausiai dauguma nusikaltimų žlunga dėl netikėtai susiklosčiusių aplinkybių ir žmogiškojo faktoriaus.