– Pirmiausia, kaip ir kuriam iš jūsų kilo ši nutrūktgalviška gyvenimo ant vandens mintis? Ar, vos tik ji šovė į galvą, kibote planuoti ir ruoštis? Gal idėja pradžioje labiau priminė nepasiekiamą svajonę?

S.Š.: Kai susipažinau su Roku, jam jau buvo kilusi ši idėja. Jis dalyvaudavo regatose Lietuvoje, domėjosi sportiniu buriavimu ir keliavimu jachtomis. Roko svajonė – pakeliauti po pasaulį jachta – mane pagavo iškart. Nuo mažens kelionių nuotykių knygos ir geografijos enciklopedijos buvo mano mėgstamiausia literatūra. Žinoma, pradžioje keliavome po jutubus ir jūrlapius...

R.B.: ...skaitėme apie kitų keliautojų jachtomis patirtis, kartą per metus atostogaudami išsinuomodavome jachtą kur nors Viduržemio jūroje, savaitę dvi paplaukiodavome, jaukinomės ir tikrinomės, ar mums tai patinka. Nuo svajonės užuomazgų iki jos įgyvendinimo praėjo koks dešimtmetis, o gal ir daugiau.

– Ir taip pradėjote visai naują gyvenimo etapą – darbus, šiltus ir patogius būstus sausumoje iškeitėte į didžiulį nuotykį. Įsivaizduoju, kad toks pokytis suteikė galybę naujų potyrių: kitokį judėjimą erdvėje (daugiausia plaukiant ir nardant), vartojamas kalbas (ne tik anglų, ispanų ar prancūzų, bet ir buriavimo žodyną: mazgus, halsus, vachtas, jūrmyles, kokpitą, farvaterius, katabatinius vėjus ir t.t.); pasikeitė bendravimas su artimaisiais ir visu pasauliu, galų gale radosi naujas jūsų pačių buvimo, egzistavimo modelis – nedirbti (įprasta prasme), nuolat keliauti, pažinti, skaityti, lėtai gaminti valgį, kuo ilgiau nardyti ir pan. Kiek laiko prireikė pasiruošti tokiai kelionei? Ar apskritai jai įmanoma pasiruošti? Kiek pravertė  išankstinės žinios ar įgūdžiai? Gal daugiau išmokote ką nors tiesiog darydami pirmą kartą?

R.B: Realiai ruošėmės maždaug dešimt mėnesių. Buvo svarbu susipažinti su jachta, įvairiomis jos  sistemomis, suprasti, kaip veikia įranga. Galiausiai teko įsigyti nemažai atsarginių detalių, įrankių, prietaisų, kad būdami nuošaliose vietose patys galėtume pataisyti gedimus. Elektriko jūroje neišsikviesi. Bet, aišku, tu teisi – labai daug ko išmoksti tiesiog susidūręs su iššūkiu, gedimu, nepažįstama situacija ir bandydamas tai išspręsti praktiškai.

S.Š.: Turbūt daugiausia, ką gali, tai būti pasiruošęs bet kam ir priimti už kiekvieno kampo tykančius netikėtumus: susitaikyti, kad vėjas neleis pasiekti vietos, apie kurią svajojai, kad draugai, kuriuos sutikai, patrauks į kitą salą ir jūsų keliai išsiskirs, kad plaukiant per Atlanto vandenyną pasaulį užklups pandemija ir sugriaus visus tavo kruopščiai dėliotus planus.

– Netikėtai įstrigote Antigvoje ir išgyvenote, sakyčiau, svajonių karantiną – su įdomia ir smagia kitų keliautojų draugija lėtai ir niekur neskubėdami mėgavotės negyvenamos salos malonumais. Ar jus galima priskirti prie tų žmonių, kuriems karantinas, nors ir pakeitęs planus, suteikė daugiau gera nei bloga?

R.B.: Patyrėme ir teigiamą, ir neigiamą karantino puses: žymiai geriau pažinome lankytas vietas, susidūrėme su draugiškais, nuo turistų srauto nepavargusiais vietiniais, tyrinėjome tuščias turistines erdves ir pan., bet neteko nuvykti į galybę salų, nes dėl suvaržymų negalėjome ten patekti – gerokai išaugo biurokratizmas, atsirado būtinybė nuolat testuotis ir kt.

Asmeninio archyvo nuotr.

–  Jūsų kelionės amplitudė – didžiulė. Nuo Lanzarotės iki Žaliojo Kyšulio salų, vėliau Karibai, Grenada, Kolumbija, Panama, Markizo salos... Kiek čia pirmų kartų?! Kiek niekur nematytų ir negirdėtų gyvūnų, augalijos, pastatų, žmonių, kalbų, muzikos, dar niekur neragauto maisto ir neužuostų kvapų. Ar galėtumėte išskirti, kas – kol kas – padarė didžiausią įspūdį?

R.B.: Pirmas stiprus įspūdis buvo realiai patirti, kokios didelės gali būti vandenyno bangos savaitę plaukiant iki Žaliojo Kyšulio – sunku apibūdinti, bet gal 3–4 m aukščio. Didžiulis įspūdis yra ir po kelių savaičių trukmės jūroje pasiekti žemę. Pirmieji žemės vaizdai visada kala į paširdžius ir sukelia daugybę emocijų, kai sunkiai ir ilgai siektas tikslas lėtai išnyra prieš tave horizonte. Na, o kartais išvykimas iš kažkurios vietos irgi ne mažiau įspūdingas. Dažniausiai išvykti yra sunku emociškai – prisiriši prie vietos, žmonių, gal kartais net nespėji jiems pasakyti sudie, nes atsirado tinkamas vėjas plaukti ir turi judėti. Bet tolsti nuo krantų, sutemsta, laivą apsupa  bioliuminiscencines vandenyno bangas skrodžiantis delfinų būrys, nurimsti ir vėl viskas atrodo gerai.

S.Š.: Niekad nepamiršiu momento, kai Panamoje valydama laivo dugną po vandeniu išgirdau dainuojančius kuprotuosius banginius. Kartais gerąja prasme smogia peizažai (Markizo salos), kartais – muzika (Kolumbija), kartais – povandeninis pasaulis (Kiurasao), kartais atokių vietinių genčių kultūra (San Blaso salos Panamoje). Su didžiausiu jauduliu pamenu ir kai pirmąkart naktį nėriau į vandenį Grenadoje: sveikas koralinis rifas stebina ir dieną, bet kas ten vyksta naktį – sunku net nupasakoti. Kosmonautiškai atrodantys, niekad nematyti gyvūnai išlenda iš nuošalių kertelių medžioti, vėžliai snaudžia jūržolėse, o visur aplink tave plūduriuoja, spingsi, žybsi įvairiausi mikrogyviai, kurių net pavadinimų nežinai. O dar pati besvorė jausena – lyg kosmose!

– Jeigu reikėtų išsirinkti vieną vietą, vieną salą ar miestą – kur būtinai rekomenduotumėte nuvykti? Kur dar norėtumėte patys sugrįžti?

S.Š.: Kolumbija! Fantastiška šalis, ir ji turi pasiūlyti be galo daug. Gamtos grožis stulbinantis, bioįvairovė viena didžiausių pasaulyje, miestai įdomūs istoriškai ir kultūriniu požiūriu, žmonės išskirtinai svetingi, geras klimatas – nuo karštos pajūrio saulės per dvi valandas gali pabėgti į kalnų vėsumą. Ir visas šis gėris mums, europiečiams, ten visiškai įkandamas. Kolumbija buvo ta šalis, kurioje jautėme, kad galime sau leisti vidinius skrydžius tarp miestų, ekskursijas, restoranus ir nakvynės namus tiesiog džiunglėse.

R.B.: Aš irgi balsuoju už Kolumbiją. Labai rekomenduojame!

– Kaip pasikeitė jūsų pačių gyvenimo ritmas? Ar pakito pasaulio ir savęs jame suvokimas?

R.B.: Kaip pasikeitė gyvenimo ritmas? Sulėtėjo! Kartais dar persekioja ankstesnio gyvenimo būdo samprata, kuri man sako: ei, tu juk nieko neveiki! Tada užsiimu kokiais nors jachtos patobulinimais, kad tą sąžinės balsą nuraminčiau. Pradėjau daugiau pasitikėti savimi ir imtis daug daugiau dalykų, nei maniau sugebantis. Anksčiau galvojau, kad kiekviena sritis turi savo specialistą. Bet keliaudami po pasaulį sutikome tokių specialistų, kad vėliau patys turėjome ne tik grįžti prie pirminės problemos, bet dar ir jų klaidas ištaisyti!

– Kodėl nusprendėte plaukti, o ne, pavyzdžiui, skristi ar važiuoti? Kokie didžiausi keliavimo sava jachta pranašumai ir malonumai?

S.Š.: Toks pasirinkimas leidžia keliauti kaip sraigei – visur su savo namu. Ar gali būti geriau? Nuosava lova, virtuvė, dušas, knygų lentyna, drabužių spinta, o kiemas – vis kitas.

– Kalbant apie kiemą – ką dabar matote pro langą?

S.Š.: Esame Ramiajame vandenyne, Fakaravos atole. „Pro langą matome siauras žemės juosteles, skiriančias atolo lagūną nuo vandenyno, tarp kurių – natūralus kanalas, kuriame būriuojasi šimtai ryklių. Neapsakomas jausmas iš arti stebėti šiuos grakščius gyvūnus! Pamažu keičiasi požiūris – iš agresyvių monstrų, besitaikančių žmogui koją krimstelėti, jie virsta savo reikalais užsiimančiais, keistuolius narus ignoruojančiais padarais.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Nardymas! Pirmą kartą jį išbandę, nusipirkote savo įrangą. Paskaičiavote, kad po 25 nėrimų ši investicija atsipirks. Labai įdomu: ten, kur vandenynų pasaulis išties stebuklingas, per kiek laiko susukote tuos 25 kartus?

S.Š.: Skaičiuoju... Gruodžio pradžioje. Daugiausia – Kiurasao saloje. Čia rifai išties įspūdingi ir arti kranto!

– Valgymas, maisto ruoša gyvenant jachtoje atrodo ne mažiau egzotiškai ir sykiu labai sudėtingai. Kaip jūsų tinklaraštyje (https://sailing-starlight.com) mintimis dalijosi Simona, „kartais tenka įsiremt abiem kojom, abiem rankom ir dar užpakaliu, kad išsilaikytum vietoje. Būtų gerai, jei užtektų žiūrėti savęs, ogi dar reikia stebėt produktus, akimirksniu imančius važiuot nuo stalviršio“. Nepaisant visų sunkumų ir nepatogumų, išmokote nokinti bananus, kuo ilgiau išlaikyti šviežius kiaušinius, jachtoje, kažkur vidury Atlanto, iš pačios užsiraugto raugo Simona iškepė gardžiausios duonos, marinavote Roko pagautas žuvis... Kokių dar, nebūtinai su maistu susijusių, (iš)gyvenimo ant vandens gudrybių atradote?

S.Š.: Sužinojome, kas geriausiai laikosi tropiniame klimate, kaip sandėliuoti didelius kiekius produktų, kaip patiems pasigaminti jogurto, kefyro, kombučios ir t.t. Išmokome gaminti patiekalus iš egzotiškų produktų, bandyti naujus derinius, atrasti neįprastų skonių; žvejoti ir atskirti valgomas žuvis nuo nuodingų. Štai vis dar mokomės giliau panerti be jokios įrangos ir vis  ilgiau išbūti panirę (pavyzdžiui, kai inkaro grandinė užsikabina už kokios uolos ir tenka nerti 8 m gilyn jos atkrapštyti).

– Tebesimėgaujate gyvenimu-kelione, gyvenimu ant vandens. Ar svarstote, kiek dar truks šis nuotykis? Gal iš jachtos taip ir neišlipsite?

R.B.: Išlipsime. Bent kuriam laikui. Jei ir toliau bus tiek ribojimų, teks palikti jachtą kuriame nors pasaulio gale arba ją parduoti ir grįžti į Lietuvą lėktuvu. Vis dėlto apie darbus reikės pradėti galvoti, iš santaupų amžinai negyvensime. Jei situacija pasaulyje pagerėtų, būtų labai smagu į Europą grįžti savo jachta – tai būtų ir simboliškas kelionės užbaigimas, ir toliau jachta galėtų tarnauti kaip atostogų namelis-vasarnamis.

– Būtent dėl visų ribojimų jūsų įspūdžiai, kasdienybės nuotraukos ir vaizdo įrašai – tarsi iš kito pasaulio. Viskuo grožiuosi, vartau ir skaitau kaip kokį gerą ir puikiai iliustruotą nuotykių romaną. Gal ir jūs panašiai jaučiatės, stebėdami kitoje ne tik Panamos kanalo, bet ir pasaulio pusėje likusių artimųjų, draugų gyvenimus? Gal jau pasiilgote ir šio bei to lietuviško?

S.Š.: Kai 2020-ųjų pavasarį kirto pandemija, iš tiesų naujienas ir gyvenimą Lietuvoje stebėjau kaip fantastiką. Žinoma, ta fantastika labai greitai atsirito ir iki Karibų. Dabar, jei nuoširdžiai, iš tiesų ilgiuosi tik šeimos ir draugų. Visa kita, kaip raugintų kopūstų sriubą ar kastinį, kartais susapnuoji ir nubundi nutįsusiomis seilėmis, bet gali be to gyventi.

R.B.: „Rokiškio“ sūrio – labai. Taip pat, žinoma, šeimos ir draugų.

Asmeninio archyvo nuotr.

INFOBOX***

– Iš kur semiatės motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

R.B.: Atradimo džiaugsmas, rutinos nebuvimas, naujos patirtys ir mintis, kad galbūt pavyks apiplaukti visą Žemės rutulį.

S.Š.: Sutikti įdomūs žmonės ir ypač gera fizinė savijauta – pradingo visi peršalimai, galvos skausmai ir odos problemos.

– Ką jums reiškia šis pirmas kartas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad galite viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

S.Š.: Didelės, nuo vaikystės nesąmoningai brandintos svajonės išsipildymas.

R.B.: Man rodos, mes sau jau tikrai įrodėme, kad galime viską. Bent jau žymiai daugiau, nei manėme pajėgsiantys.

– Ar turite ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtumėte padaryti, sukurti, išmėginti, kur nukeliauti pirmą kartą?

S.Š.: Toks mažas debiutas dabar galvoje – pramokti groti ukulėle. Čia, Polinezijoje, vietiniai taip gražiai ja blambina, kad kyla ūpas ir man.

R.B.: Nuplaukti į Antarktidą! Ir pamėginti suderinti verslą su keliavimo aistra.

– Ko palinkėtumėte tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio?

S.Š.: Man visada padeda prirėmimas savęs prie sienos – iš galvojimo etapo pereiti į veikimą. Tiesiog tai padaryti!

R.B.: Sakyčiau, reikia drąsos (arba kvailumo) atsisakyti gyvenimo standartų. Už pinigus, kuriuos išleidome jachtai įsigyti, galėjome turėti butą. Čia ir klausimas – ko tu labiau nori? Aš siūlyčiau nebijoti žengti žingsnio į šoną – jis dažnai nuveda teisingu keliu.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėję savo kelionę, kokio ėjimo tikėjotės ar kokį geriausią, blogiausią ar triuškinantį atsaką gavote iš kito žaidėjo (kitų keliautojų, buriuotojų, sutiktų svetimšalių ar egzotiškų vietinių, mamos, gyvenimo, draugų, vienas kito, o gal pačių savęs)?

R.B.: Koronos ėjimas buvo labiausiai triuškinantis, niekad nebūčiau kažko tokio tikėjęsis ir tam pasiruošti nebuvo įmanoma.

S.Š.: Man labiausiai triuškinantis ėjimas tiek kelionės pradžioje, tiek dabar, praėjus dvejiems metams, draugų ir pažįstamų dažniausiai užduodamas klausimas – kada grįši? Kažkodėl labai rūpi, ne kaip mums sekasi, o kada grįšime. Mane šis klausimas verčia iš koto ir sužadina pačiai nepatinkantį bambėjimą apie lietuvišką mentalitetą. Geriausiu ėjimu pavadinčiau kitų keliautojų, taip pat ir jachtomis, palaikymą, dalijimąsi patirtimi, supratingumą, visada ištiestą pagalbos ranką ar įrankių dėžę. Ir, aišku, Roko nuraminantį žodį, kai susivėlusios bangos dvidešimtą dieną jūroje baigia išvesti iš kantrybės: „Čia nieko pavojingo, tik nemalonu“, – išgirstu ir viskas atslūgsta.

R.B.: Aš geriausią žaidėją pasiėmiau su savimi – Simoną, nes, žaidžiant šį žaidimą, nesinori nugalėti ar juolab jo užbaigti.