Jaunas, perspektyvus ir talentingas Lietuvos roko muzikos „sunkiasvorio“ Povilo Meškėlos auklėtinis Tadas Juodsnukis neseniai įrodė esąs ne ką prastesnis už mokytoją. Vaikinas televizijos projekte „Romeo ir Džiuljeta“ užėmė pirmą vietą ir jau netrukus gaus galimybę pasirodyti didžiausiose šalies koncertų salėse.

- Akivaizdu, jog muzika dabar užima didžiąją dalį tavo gyvenimo, tačiau anksčiau svajojai būti profesionalus sportininkas...

- Meilę krepšiniui man įskiepijo tėtis. Prieš penkerius metus buvau gimtojo miestelio – Prienų – krepšinio komandos narys. Žaidėme ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, ne kartą esame laimėję turnyrus. Kiek buvo gerų įspūdžių! Tuo metu net svajojau sekti tėvo pėdomis ir užsiimti profesionalia karjera, deja, patyriau traumą ir planus teko pakeisti. Laimei, mano gyvenime atsirado muzika. Tačiau iki šiol esu didžiulis krepšinio „fanas“. Turiu ir mylimiausią komandą - Kauno „Žalgirį“, bet palaikau ir kitus Lietuvos krepšininkus, ypač kai žaidžia užsienyje.

- Kaip jautiesi laimėjęs projektą „Romeo ir Džiuljeta“? Kaip suspėji su darbais, juk roko operos premjera ne už kalnų?

- Šiuo metu jaučiuosi fantastiškai, tiesiog - nerealiai! Tačiau džiaugtis laimėjimu nėra kada. Laiko labai mažai, o darbo daug. Dirbti su tokia profesionalu komanda yra didžiulė garbė ir kartu atsakomybė. Reikia tik spėti viską gaudyti, manau, Lietuvos publikos laukia tikrai įspūdingas pasirodymas!
Dabar reikia susikoncentruoti, todėl laisvo laiko nebeliko visai. Manau, ilgai miegoti ir ilsėtis artimiausių metų man neteks.

Be to, laukia ir kiti koncertai, miuziklo „Pranašas“ gastrolės, intensyvus darbas repeticijų salėse, daugybė ieškojimų, kaip pateikti geriausią produktą žiūrovams. Labai nemėgstu, kai pasirodymas nebūna „išbaigtas“ iki galo. Jei trūksta bent vienos detalės, gero rezultato gali ir nesitikėti. Viskas turi būti paruošta net daugiau nei šimtu procentu, iš visos širdies.

- Ne vienas, dalyvavęs televizijos šou, vėliau sakydavo, jog ten eiti neverta. Esą publikai vis dar pateikiami nekokybiški projektai, laidų prodiuseriai nepalieka laisvės išreikšti idėjas. Sutinki?

- Visiškai nesutinku. Projektas „Romeo ir Džiuljeta“ yra visai kitokio pobūdžio. Lietuvoje, kiek žinau, tokio dar nebuvo. Be to, man nėra tekę girdėti tokios nuomonės apie televizijos šou. Pats labai džiaugiuosi gavęs galimybę atsidurti ant šios scenos, esu dėkingas ir visai kūrybinei komandai.
Tiesa, buvo sunku priprasti prie žaidimo taisyklių ir suprasti, jog tai šou, televizija.

Kiekvieną laidą visi laukdavom ko nors netikėto. Laidos prodiuseriai mėgo „pokštauti“ ir pastatyti mus į tokią padėtį, kuriai nebuvome pasiruošę. Tačiau, praėjus kuriam laikui, supratau, kad tai mane užgrūdino. Sugebėjau „perlipti per save“ ir pažvelgti į kitą pusę, kurios anksčiau savyje neįžvelgiau.

Mane dažnai lygina su mokytoju Povilu Meškėla, manau, tai iš tiesų mūsų lietuviškas bruožas - viską lyginti su kuo nors kitu. Pažvelgus plačiau į roko kultūrą, galima rasti daugiau palyginimų ir panašumų. Visi rokeriai puoselėja bendrą idėją, turi panašias vertybes. Tačiau taip pat yra ir su operos solistais, populiariosios muzikos atlikėjais ar net fotografais - argi jie nepanašūs? Į viską reikia žvelgti kiek plačiau – ieškoti savitumų, o ne kopijų.

- Ar tau teko paaukoti ką nors dėl pergalės – ramų miegą, vakarėlius, pasisėdėjimus su draugais?

- Vakarėlius paaukoti man teko jau daug seniau. Kai pradėjau aktyviau dainuoti, vaidinti miuzikluose pasisėdėjimai su draugais tapo labai reti. Tačiau mano bičiuliai nepyksta – jie supranta, kad norėdamas pasiekti daugiau, turiu šio to ir atsisakyti. Iš tiesų, pastaraisiais mėnesiais darbo krūvis buvo didžiulis, ne tik dėl šio projekto, bet dėl kitų koncertų, miuziklo. Teko visur lėkti, kad spėčiau, bet aš myliu šį savo gyvenimo pasirinkimą. Buvimas scenoje atneša man labai daug džiaugsmo, nėra nieko geriau už akimirką, kai visa salė tau ploja atsistojusi.
Laisvo laiko turėdavau ne daug, todėl stengiausi jį skirti poilsiui – ramiam miegui, jėgų atgavimui.

- Egzistuoja stereotipas, jog sunkiosios muzikos atlikėjai nesirūpina nei savo išvaizda, nei sveikata – laksto po barus, nuolatos geria alų... Kaip manai, ar tau pavyko pakeisti tokią nuomonę?

- Aš manau, jog man puikiai pavyksta laužyti šį stereotipą. Tiek televizijos ekrane, tiek ir už jo ribų stengiuosi įrodyti, jog sunkiosios muzikos atlikėjai yra visapusiški, talentingi žmonės. Jeigu nesirūpinčiau sveikata, išvaizda, nežinau, kas iš manęs būtų... Be to, daugybė mano pažįstamų rokerių - išsilavinę, labai kultūringi ir daug pasiekę žmonės.

Taip, pripažįstu, visą laiką buvau ir vis dar esu šiek tiek maištautojas, dažnai man nepatinka nusistovėjusios taisyklės – „daryk taip ir taškas!“. Tai ne man, noriu padaryti kiek kitaip, išsiskirti. Tačiau nesu užsispyręs, jog visada atliksiu tik roko dainas. Myliu muziką, ne tik vieną jos stilių. Manau, nėra blogos muzikos, nors gal klystu... Gal šiek tiek visgi yra...