Pereiti į pagrindinį turinį

T. Vaškevičiūtė: man tiktų kaukė, turinti daugybę visokių veidų

2023-09-25 17:00

Ketvirtąjį sezoną LNK eteryje jau pradėjo paslaptingiausias televizijos šou „Kaukės“. Žiūrovų laukia dar daugiau naujų kaukių ir po kaukėmis besislepiančių įžymybių, taip pat atsinaujinusi teisėjų komanda, kurioje – ir aktorė, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė Toma Vaškevičiūtė.

– Prasidėjo naujas „Kaukių“ sezonas, o su juo ir naujas aktorės T. Vaškevičiūtės kūrybinių darbų maratonas. Kas jame numatyta? Kuo šiuo metu gyvenate, ką repetuojate, kokių artimiausių planų turite?

– Po vasaros etapo jaučiu, kaip kirba jaudulys ir noras kuo greičiau sugrįžti į sceną. Vis dėlto poilsio mums, menininkams, labai reikia, nes meno žmonių darbas labai glaudžiai susijęs su psichologija. Daug energijos atiduodame žiūrovams, todėl poilsis reikalingas tiek psichinėms, tiek ir fizinėms jėgoms atkurti.

Ši vasara man buvo itin gera. Puikiai pailsėjau. Galėsiu nerti į darbus. Dar negaliu atskleisti pagrindinio šių metų tikslo, užduoties. Pasakysiu tik tiek, kad ir toliau tęsiu senus darbus (jau ilgus metus esu Lietuvos nacionalinio dramos teatro kolektyvo narė), filmuosiuosi kine, būsiu kabareto konferansjė. Beje, rugsėjo 29 d. sostinėje įvyks pirmasis tarptautinis burleskos festivalis „Vilnius International Burlesque Festival“, kuriame taip pat dalyvausiu.

LNK, G. Jauniškio, T. Vaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ketvirtąjį šou sezoną „Kaukės“ pasitinka su atsinaujinusia komisija, kurios ložėje ir pati sėdite. Jei paprašyčiau kiekvienam komisijos nariui sugalvoti po geriausiai jam tinkančią kaukę...

– Pradėsiu nuo Simonos Nainės. Jai labai tiktų tokia stilingo detektyvo kaukė, su juodu paltu ir tamsiais akiniais, su labai didelėmis, tyčia išdidintomis smegenimis, nes ji šį sezoną, galima sakyti, mūsų darbščiausioji bitė. Simona nepaliauja galvoti ir komisijai siūlyti visokių variantų, kas galėtų būti po viena ar kita kauke.

Mes nuolat visi kažką slepiame po kaukėmis, o tada vieną dieną tas kažkas ima ir sprogsta – kalbu ne vien apie žmogų, bet ir apie pasaulinius kataklizmus...

Stano kaip buvo, taip ir liktų mano akyse Burokėliu, kviečiančiu visus pas save į svečius, nes jo Burokėlis pernai laimėjo trečiąjį „Kaukių“ sezoną.

Robertui Kalinkinui parinkčiau kažką egzotiško. Tai galėtų būti vaisių puokštė su palmių lapais, tarp kurių kyšotų bananai, ananasai ir kiti egzotiški gardumynai.

Monikai Liu sugalvoti kažką taiklaus ir atitinkančio jos daugialypę asmenybę man be galo sunku, nors esame artimai pažįstamos jau daugybę metų. Gal jai tiktų kokio nors meno kūrinio, tarkim, paveikslo, kaukė, kurioje būtų be galo daug ryškių spalvų? Juk ir ji pati yra be galo spalvinga, talentinga, žodžiu, moteris – multiinstrumentininkė.

– Kokią kaukę parinktumėte sau?

– Cha... Sau? Labai sunkus klausimas. Sunku į save pažiūrėti iš šono. Laidos stilistai nuolat keičia mano įvaizdį. Gal man tiktų kaukė, turinti daugybę visokių veidų? Juk esu aktorė... Pasisuku šonu – liūdnas veidas, kitu kampu – linksmas, dar kitu – piktas.

LNK, G. Jauniškio, T. Vaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnai mes kiekvienas gyvenime turime daugybę skirtingų veidų – kaukių. Darbe esame vienokie, su draugais – kitokie, namuose – trečiokie... Ar dažnai naudojatės kaukėmis jūs pati ir ar turite savo aplinkoje žmonių, su kuriais galėtumėte būti visiškai atvira – tokia, kokia esate iš tiesų?

– Žinoma, kad turiu tokių žmonių... Ir už tai jiems esu be galo dėkinga. Tai mano artimieji, draugai. Aišku, juos reikėjo prisijaukinti. Todėl man jie yra daugybės metų draugystės rezultatas. Tarp jų tiek aš, tiek ir jie patys – visi – galime būti savimi: linksmintis iki juoko pro ašaras, liūdėti iki bėgančių iš akių ašarų... Tie mūsų ryšiai yra labai tikri, neatsiradę per vieną naktį. Tikra draugystė, manau, tarsi sodas, kurį turi nuolat puoselėti, prižiūrėti. Tačiau privalai ir pats būti atviras, kad įsileistum tuos žmones į savo gyvenimą. Bėgant metams man vis didesnę reikšmę turi ta artima aplinka, kuri vis dažniau tampa ir didžiausia poilsio, ir didžiausio džiaugsmo oaze. Juk gyvenimo tempas vis spartėja. Žmonėms keliami vis didesni reikalavimai. Darbdaviai nori kuo didesnio tavo produktyvumo, profesionalumo, greitos reakcijos, tad laiko sukurti nuoširdų ryšį su kitu žmogumi lieka vis mažiau.

– Ar įsivaizduojate pasaulį be kaukių? Jei visi būtume kiaurai permatomi – matytume vienas kito vidų, girdėtume vienas kito mintis?

– Tikrai būtų įdomu pagyventi tokiame pasaulyje bent vieną dieną. Gal tada suprastume, kodėl sukurtas etiketas, taisyklės. Ar galite įsivaizduoti eismą autostradoje išvis be taisyklių? Jei jų nebūtų, pasaulyje įsivyrautų chaosas. Įdomu būtų pasižiūrėti, kur ta jūsų minėta prielaida nuvestų žmoniją? O gal kaip tik išsigrynintume ir visas tas pyktis pradžioje išpūliuotų, o paskui liktų vien tylios, gražios žmonių mintys ir pasaulis taptų be galo puikus? Mes nuolat visi kažką slepiame po kaukėmis, o tada vieną dieną tas kažkas ima ir sprogsta – kalbu ne vien apie žmogų, bet ir apie pasaulinius kataklizmus... Tikrai įdomu būtų pamatyti, kaip gyventume, jei neturėtume kuo prisidengti.

LNK, G. Jauniškio, T. Vaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Laidoje, rungiantis dviem kaukėms, komisija vieną siunčia į saugią zoną, kitą – į pavojaus. Kas jums gyvenime yra saugi zona ir kas – pavojaus?

– Saugi zona – tai mano draugų, artimųjų ratas, kuriuo galiu pasitikėti. Teatro scena, filmavimo aikštelė – ar tai saugu? Man – taip, nes tuos dalykus per daugybę metų aš jau prisijaukinau, nugalėjau baimes. Žinoma, jei tą patį aktorės darbą turėčiau atlikti visiškai naujoje aplinkoje, tarp nepažįstamų žmonių, be abejo, jausčiausi ne tokia saugi. Saugumas, komfortas negimsta per vieną akimirką. Reikia laiko ir bendrų patirčių, kurios suartintų. Pavyzdžiui, tarp savo kolektyvo žmonių, savo teatre, kur dirbu jau penkiolika metų, tikrai jaučiuosi saugi, nes mes visi labai daug visko patyrėme kartu – ir pasaulinių gastrolių, ir kažkokių krizių, ir aukso amžiaus momentų. Taip tie žmonės, nebūtinai būdami mano draugai, o tiesiog kolegos, pamažu tapo man saugia zona. Per laiką mes atsivėrėme vieni kitiems, per kūrybą patyrėme kažką įdomaus kartu.

Pavojaus zonas, manau, žmonės dažnai susikuria patys, abejodami savimi, nepasitikėdami savo jėgomis. Jos yra mūsų galvose, protuose. Pavojaus zona – smegenų produktas. Mano tikslas – tuos abu dalykus subalansuoti ir kuo geriau jaustis konkrečiu momentu, kai turiu kažką sukurti, atlikti, pravesti, suorganizuoti. Man patinka gerai jaustis, todėl visada stengiuosi, kad ir kiti šalia manęs jaustųsi gerai.

– Esate žavinga, talentinga, seksuali, tiesiog fatališka moteris. Negi ir jums kažkuriuo gyvenimo etapu teko pereiti tą nesaugią bjauriojo ančiuko zoną, kai patys sau atrodome negražūs ir netobuli?

– O kaipgi! Turėjau to bjauriojo ančiuko kompleksų ir netgi labai nemažai. Tiek vaikystėje, tiek paauglystėje nebuvau labai liesa mergaitė. Iš to kildavo apkalbų, patyčių. Dėkoti už tai, kas ir kokia esu dabar, galėčiau tiktai sau. Pati save tokią išsiugdžiau. Žmogus laisvėja, kai bręsta. Dabar esu daug laisvesnė, nei kažkada buvau. Ankstyvoje jaunystėje tikrai būdavo dienų, kai imdavau į galvą, kas ką apie mane pasakys, pagalvos… Net ir dabar pasitaiko dienų, kai blogai jaučiuosi ir nenoriu būti viešumoje. Tačiau gelbsti nuolatinis darbas su savimi – tai tikras mokslas, kaip per save perlipti, kaip save nugalėti. Tas gyvenimas su savimi yra daug psichologinių jėgų reikalaujantis procesas. Juk, sutikite, daugiausia mums duota laiko gyventi ne su kažkuo kitu, bet… su pačiu savimi! Tad jei kartais mus ir užknisa mūsų antros pusės, ką tuomet kalbėti apie mus pačius? Juk su savimi būname visą gyvenimą!

LNK, G. Jauniškio, T. Vaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar gyvenime, kaip aktorė, esate pastabi mažoms detalėms? Ar mėgstate stebėti žmones? Nes „Kaukių“ komisijos nariai turi dėliotis tikrąjį kaukės šeimininką iš mažiausių smulkmenų – jo stovėsenos, judėjimo scenoje, rankų plastikos ir pan.

– Darbas „Kaukių“ komisijoje yra be galo smagus, bet iš tikrųjų ir labai sudėtingas. Atspėti beveik neįmanoma, nes dalyvių po kaukėmis balsai yra pakoreguoti, kostiumai slepia beveik visą kūną. Negana to, komisija negirdi tų filmuotų užuominų, kurias mato žiūrovai prie televizorių. Prasidėjus ketvirtajam sezonui kaukės tiek įsigudrino, kad sugeba pakeisti viską – balsus, dainavimą (iš gero į blogą), judesius ir t. t. Jos taip gerai žaidžia tą melavimo žaidimą, kad darosi be proto sunku. Turbūt mes atrodome labai kvaili, kai nuolat prašauname pro šalį? Laimei, visi suvokiame, kad tai viso labo tik smagus žaidimas, tad jei ir nepataikome – per daug nesijaudiname.

Pavojaus zonas, manau, žmonės dažnai susikuria patys, abejodami savimi, nepasitikėdami savo jėgomis. Jos yra mūsų galvose, protuose. Pavojaus zona – smegenų produktas.

Jei kalbėtume apie gyvenimą – ar aš stebiu žmones? Taip. Galbūt tai mano, kaip aktorės, darbo dalis, gal intuicija. Būna, kad aš labai tiksliai nuskenuoju žmones. Gal girdėjote posakį, kad aktoriai dažnai juokais vadinami sielų vagimis? Jie nuskenuoja žmogų ir tam tikras jo savybes pasiima savo personažams kurti. Kartais net būna sunku draugams paaiškinti, kodėl vienas ar kitas žmogus man nepatiko. Šalia to, kad turiu gerą intuiciją, dar esu ir be galo naivi. Dauguma aktorių yra naivūs... Vis dėlto apsigavusi totaliai, kaip per „Kaukių“ laidą, gyvenime esu tik vieną kartą.

– Ar laida po laidos komisijos narių neapima tas sveikas azartas, sveika konkurencija, kai norisi atspėti kuo daugiau po kaukėmis besislepiančių veidų?

– Žinoma apima. Ir dar kaip. Tikriausiai įsijungia tas natūralus noras laimėti, jei jau dalyvauji žaidime. Žaismingai visi pasigiriame, kuriam sekasi geriau, bet jei nuoširdžiai – nė vienas nesijaudiname dėl savo klaidų ar žioplumo. Galiu pasakyti: puiki komisija, puiki komanda! Dar viena džiugi detalė – nugalėtoją finalinėje laidoje balsavimu išrinks žiūrovai.

LNK, G. Jauniškio, T. Vaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Norint išnarplioti, kas slepiasi po viena ar kita kauke, reikia turėti platų akiratį, domėtis vadinamųjų garsenybių gyvenimu, žinoti įvairių kartų muzikos atlikėjų vardus, turėti supratimą apie jų atliekamą muziką ir pan. Ar tai jus domina?

– Labiausiai mane domina mano srities įvykiai, premjeros – kino filmų, spektaklių ir pan. Aišku, nepamatau visko, bet juk šiais laikais yra socialinė medija – feisbukas, instagramas, kur tu, nori nenori, vis tiek matai tuos žmones, kurie nuolat sukasi įvykių sūkuryje, nuolat visur dalyvauja, yra aktyvūs. Taip natūraliai apie juos ir sužinai.

Kai mane pakvietė tapti komisijos nare, svarsčiau, ar sugebėsiu. Mąsčiau: jei žmogus nusiims kaukę, o aš net nežinosiu, kas jis toks?! Laimei, taip nenutiko, kol kas visus pažįstu, vadinasi, mes visi – tiek laidos dalyviai, tiek ir žiūrovai – esame susaistyti tam tikrais nematomais saitais: turime ir panašių patirčių, ir pažinčių. Negana to, čia dalyvauja daug mano kolegų, draugų… Nors pernai, kai Naglis Bierancas slėpėsi po Slibino kauke, aš irgi neatspėjau.

– Pirmojo „Kaukių“ sezono metu pati slėpėtės po Pelėdos kauke. Ar sunku buvo išlikti inkognito, išlaikyti slaptumą?

– Man pavyko išlaikyti visišką slaptumą, sumėtyti pėdas: niekas net iš mano artimiausių draugių nežinojo, kad dalyvauju šioje laidoje. Pamenu, ateinu pas vieną draugę pasiskolinti knygos, o per televizorių rodo „Kaukes“. Draugė man: „Pažiūrėk, kokia keista nauja laida...“ O aš viduje tiesiog lūžtu iš juoko. Pasistengiau kuo greičiau dingti iš tos aplinkos. Nežinau, kodėl, bet nejaukiai jausdavausi būdama šalia tos laidos. Atrodydavo, kad draugai išsyk pamatys, kaip aš raudonuoju. Dabar, kai „Kaukės“ žengia į ketvirtąjį sezoną, pažįstami mane erzina, baksnodami į kiekvieną kaukę ir sakydami, kad čia turbūt aš... Šiuo metu tarp mūsų vyksta dar vienas, tarsi antrasluoksnis, žaidimas, kai visi bando atspėti, kas yra kas. Tarkim, neseniai laidoje „Šeškinės 20“ paprašiau Džiugo Siaurusaičio sustingti viena poza, kad galėčiau geriau apžiūrėti jo kojas. Kam? Nes bandžiau primatuoti jam vienos kaukės kostiumą.

LNK, G. Jauniškio, T. Vaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Prisimenant anuos Pelėdos laikus, kas buvo sunkiau – uždainuoti ant scenos, ar... išsaugoti paslaptį?

– Turbūt sunkiau buvo dainuoti. Kadangi nelabai kas buvo girdėjęs mano dainavimą, jis tapo pagrindiniu Pelėdos koziriu. Dabar? Dainuoju, kai reikia, – spektakliuose, pasirodymuose. Manau, sekasi neblogai, bet tikrai yra aktorių, kurie tai daro kur kas geriau nei aš. Man patinka posakis: jei gali nedainuoti – nedainuok. Tikrai norėčiau šio papildomo talento – būti ne tik aktore, bet dar ir gera dainininke: tuomet galėčiau atlikti savo kūrybą, o ne kitų... Tačiau būsiu atvira: šiuo metu balsas man yra tik papildoma darbo priemonė. Kai reikia, galiu kažkur truputį padainuoti, bet iš esmės aš jo nelavinu.

– Paskutinis žodis, baigiant šį interviu, tebūna skirtas jūsų gerbėjams – kaip aktorės, „Kaukių“ teisėjos, kabareto vedėjos ar tiesiog gražios moters...

– Kad ir ką daryčiau – ar vadinčiau spektaklyje, ar vesčiau kabaretą, ar dalyvaučiau televizijos laidoje, mintyse turiu vieną vidinę misiją, vieną tikslą. Visur stengiuosi siųsti žmonėms labai panašią žinutę, susijusią su kūrybiniu džiaugsmu, laisve, su noru žmones kilstelėti virš kasdienybės rūpesčių. Siekiu, kad jie, išėję iš bet kokio žanro meninio renginio, pajustų savo širdyse bent šiek tiek daugiau įkvėpimo, o akyse išsineštų kuo daugiau ryškių gyvenimo spalvų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų