Besirengiantys keliauti į tolimą ir egzotišką Japoniją kompetentingiausiuose kelionių giduose veikiausiai nesuras patarimo vengti avalynės su raišteliais.
Kapsulių išbandyti nepavyko
Kaip ir apsišarvuoti kantrybe bendraujant su santūriaisiais vietos gyventojais – kai kada begalinis japonų paslaugumas ir rūpestis svetimšaliais gali atsisukti netikėtu kampu.
Klaipėdietė Margarita Serych, Tekančios Saulės šalyje drauge su dviem bičiulėmis praleidusi daugiau nei porą savaičių, prieštaringų potyrių nepristigo.
Į tolimą išvyką išsiruošusi trijulė nutarė pasikliauti vien savo jėgomis – savarankiškai susiplanavo kelionės maršrutą, gerokai iš anksto užsisakė skrydžių bilietus bei rezervavo daugelį nakvynių.
"Verslo viešbučiai Tokijuje labai brangūs, tad šio varianto net nesvarstėme. Kadangi susirasti pigesnę nakvynę pakankamai sunku, tuo pasirūpinome iš anksto. O mažesniuose miestukuose tokios problemos nėra, galima užsisakyti ir vietoje", – pasakojo Margarita.
Pasak pašnekovės, šalyje įprasti pagal japoniškas tradicijas įrengti svečių namai, kuriuos valdo šeimos. Juose galima ne tik apsistoti, bet ir už atitinkamą mokestį užsisakyti tradicinių arbatos gėrimo ar kimono ceremonijų.
Klaipėdietė tik apgailestavo, jog egzotiškos nakvynės kapsulėse taip ir nepavyko išbandyti.
"Tai tikriausiai vienintelis toks būdas pasaulyje. Koridoriuje keliais aukštais įrengtos specialios nišos su lovomis, įlendi į tokią ir miegi. Japonijoje tai labai populiaru ir nebrangu – japonai didelių poreikių neturi", – šyptelėjo pašnekovė.
Radioaktyvūs įspūdžiai
Iš visų aplankytų šalies miestų didžiausią įspūdį keliautojai paliko Tokijas. Margaritos įsitikinimu, šiam megapoliui skirtų penkių viešnagės dienų akivaizdžiai pritrūko.
"Dydžiu, žmonių srautu Japonijos sostinė man šiek tiek priminė Niujorką. Skirtumas tas, kad be proto švaru, labai saugu, o jei užsimerktum, turbūt išgirstum tylą – toks pojūtis, kad aplinkui nėra garsų. Beje, patys japonai gatvėje tarpusavyje mažai kalbasi. O metro net galioja taisyklė, kad privalu išjungti telefono garsą", – pastebėjo klaipėdietė.
Trijulė apkeliavo daug mažų miestelių, stengdamasi išvengti labiausiai turistų numintų takų. Tačiau kai kurioms lankytinoms vietovėms teko atiduoti duoklę. Tarp tokių – Japonijos Alpių miestu vadinamas Macumotas, itin turistų pamėgtas įstabaus grožio Kiotas, senos japoniškos architektūros miestelis Obusė, kuriame veikia sakės darykla, ir, be abejo, garsioji Hirosima.
"Į Hirosimą važiavome dėl atominio muziejaus, ir jis išties paliko neišdildomą įspūdį. Juk mes su tokia patirtimi nesame iš arti susidūrę. Muziejuje informacija pateikiama taip tikroviškai, kad iš jo išėjus atrodo, tarsi visas oras būtų pritvinkęs radiacijos. Valgydamas restorane net imi galvoti, ar kokia nors daržovė yra tikrai gera", – įspūdžiais dalijosi Margarita.
Dėl turisčių išlaipino dukrą
Pašnekovė prisipažino, jog svečioje šalyje pasigedo autentiškų kaimelių, laukinės gamtos – Japonija pasirodė pernelyg urbanizuota.
"Galbūt tokias vietas ne taip paprasta pasiekti – reikia keliauti pėsčiomis, kopti į kalnus", – svarstė mergina.
Įsigijusi traukinių pasą, trijulė iš Lietuvos rinkosi populiarų Japonijoje keliavimo būdą.
Anot Margaritos, važiuoti nuomuotu automobiliu šioje šalyje – sudėtinga, dėl hieroglifų keliuose būtų sunku susiorientuoti. O su traukinių pasu konkrečiomis linijomis galima pasiekti faktiškai visas labiausiai lankomas vietoves.
Nors tiek Senajame, tiek Naujajame žemyne populiarus būdas tranzuoti japonams pasirodė neįprastas, merginoms pavyko įsiprašyti į vietos gyventojų automobilius.
"Žmonės nelabai suprato, ko mes čia norime iškėlusios rankas. Galiausiai kūno kalba išaiškinome, kad mūsų nereikia vežti į traukinių stotį, o norime vykti mašina", – juokėsi Margarita.
Keliautojas ypač nustebino moteris, kuri išlaipino į mokyklą vežtą dukrą, kad tik galėtų pavėžėti svetimšales iki Fudži kalno.
"Ji ne tik mus nuvežė į vietą, bet ir visą dieną praleido su mumis, visur vedžiojo, nė nemokėdama anglų kalbos", – su šypsena prisiminė Margarita.
Su raišteliais – prapultis
Gerokai iki išvykos pradžios "namų darbus" ėmusios ruošti bičiulės tik atvykusios į Japoniją suprato, ką išties reiškia kelionių gide išgirtas japonų paslaugumas.
"Didžiausia problema, kad labai mažai kas Japonijoje, net pačiame Tokijuje, kalba angliškai. Pavyzdžiui, parduotuvėje ko nors paklausi, žmogus puola desperatiškai kažką aiškinti, po to nusiveda pas kitą tokį pat, kuris nieko nesupranta, ir žmonės kankinasi niekaip negalėdami padėti. Susidaro įspūdis, kad jie trūks plyš nori padaryti gerą įspūdį apie savo šalį – jau, atrodo, ima nervintis, tuoj pratrūks rėkti, tačiau vis tiek spaudžia šypseną", – sakė pašnekovė.
Margarita prisipažino, jog iš pradžių toks paslaugumas stebino, o į pabaigą ėmė varginti.
"Apskritai pasirodė, kad pati Japonija – taisyklių šalis. Štai visuose restoranuose, parduotuvėse prie persirengimo kabinų, viešbučiuose – visur, kur tik matai padėtas šlepetes, reikia nusiauti batus ir į jas įsispirti. Negana to, toje pačioje patalpoje, pavyzdžiui, restorane prie tualeto, stovi kitos šlepetės, kurias reikia persiauti. Pabandytum to nepadaryti, tuoj atbėgtų šaukdamas japonas. Ir, neduok Dieve, jei esi su užvarstomais batais", – juokėsi Margarita.
Santūrūs, uždari, kompleksuoti, žaviai keisti – toks japonų portretas piršosi keliautojoms.
"Susidarė įspūdis, kad žmonės susikaustę, įsitempę dėl savo anglų kalbos, kosmopolitų čia maža. Gal todėl jie nelabai bendraujantys, ir to labai trūko, kad šalį pažintumei iš vidaus", – sakė Margarita.
Dainuoja ir neraudonuoja
Malonia išimtimi tapo Kiote sutikta pora – pasak klaipėdietės, tai bene vienintelis jų patirtas atvejis, kai japonai buvo tokie atviri, garsiakalbiai ir emocionalūs.
Margarita juokavo, kad Tokijuje susirasti vietinį "gidą" veikiausiai padėjo alkoholis. Išėjusios iš naktinio klubo merginos susitiko mįslingą personažą su skėčiu.
"Žmogus labai prastai šnekėjo angliškai, tačiau buvo šiek tiek išgėręs, tad kiek atsipalaidavęs. Susipažinusios su Takešiu paklausėme, kur geriausia nueiti pavalgyti, išgerti ir padainuoti karaokę", – pasakojo klaipėdietė.
Paslaugus gidas po vėlyvų naktipiečių naująsias pažįstamas nusivedė išbandyti japonų pamėgtos pramogos. Tačiau kai paprašytas uždainavo pats, merginos raudo iš gėdos dėl savo sugebėjimų – Takešis dainavo kone tobulai.
"Atrodytų, angliškai nekalba, tačiau dainas traukia kaip niekur nieko. Išties Japonijoje karaokė labai populiari, tam įrengtos specialios, viešbučio kambarius primenančios patalpos, matyti, kad kiekvienas japonas turi savo pamėgtus kūrinius, kuriuos nuolatos dainuoja", – pastebėjimais dalijosi Margarita.
Sugrįžtų dėl Okinavos
Pasak klaipėdietės, maistas Japonijoje – atskira tema. Nors čia nėra tokio virtuvės kulto kaip Prancūzijoje ar Italijoje, tačiau net ir paprasčiausiose japoniškose užkandinėse valgiai yra išskirtinės kokybės – viskas itin šviežia, neretai patiekalai gaminami prie kliento akių, užeigose laikomasi pavydėtinos švaros ir tvarkos.
"Japonai žalias valgo ir jūrų gėrybes, ir žuvis. Man tai priimtina – tai mano maistas", – kvatojo Margarita.
Keliautojos iš Lietuvos teiravosi tokių vietų, kuriose užkandžiauja patys japonai.
"Turistams dažniausiai siūlomi vakarietiški dalykai – skrudintos bulvytės, mėsainiai ir panašios "nesąmonės". Stengėmės to išvengti, – aiškino pašnekovė. – O užsukęs į kokį vietos restoranėlį net nežinai, ką tau atneš, tenka rinktis iš paveiksliukų ar nusižiūrėti, ką aplinkui žmonės valgo – susikalbėti faktiškai neįmanoma."
Margarita pripažino, kad dėl šios priežasties kelionės metu liko neatsakyta į daug klausimų.
"Sugrįžti norėtųsi, nes akivaizdu, kad nepamačiau tiek, kiek norėjau, turbūt per tokį laiką to padaryti fiziškai neįmanoma. Kai kurie žmonės, pabuvoję Japonijoje, atrado ją kaip savo šalį. Aš to negalėčiau pasakyti. Nepajaučiau, kad joje norėčiau gyventi. Nes man svarbiausia santykis, bendravimas su joje gyvenančiais žmonėmis", – aiškino klaipėdietė.
Neturintiems daug laiko ir norintiems susidaryti bendrą įspūdį apie Japoniją, be Tokijo ir Kioto, Margarita būtinai siūlytų užsukti į Okinavą, kuri taip ir liko už keliautojų maršruto ribų.
Klaipėdietė vylėsi, jog šiame salyne, kuris tiek kultūra, kalba, tiek gyventojų būdu bei kraštovaizdžiu "iškrenta" iš Japonijos konteksto, jai dar teks apsilankyti.
Skaičiai ir faktai
Valiutos kursas: 100 jenų – apie 2,6 lito.
Kelionės išlaidos: apie 10 tūkst. litų.
Iš jų didžiausių sąnaudų pareikalavo skrydis į abi puses (apie 3000 litų); traukinių pasas (apie 1200 litų).
Vietinėse kavinukėse pasisotinti galima už 20–30 litų. Maistas labai gardus, pagamintas iš itin šviežių produktų.
Tradicinė kimono ceremonija atsiėjo 3000 jenų (per 100 litų).
Kelionės trukmė: 18 dienų.
Iš jų pačioje Japonijoje praleista 16, Tokijuje – 5 dienos.
Skrydis iš Kopenhagos į Tokiją truko 11 val.
Aplankyti miestai: Tokijas, Niko, Fudžis, Macumotas, Obusė, Narai, Kiosanas, Nara, Kiotas, Hirosima, Fukuoka.
Naujausi komentarai