Susikaupimo, rimties ir sakralumo salelę galima atrasti Elenos Kniūkštaitės tapybos parodoje. Nuo šeštadienio tapytojos darbais gali gėrėtis Kauno valstybinės filharmonijos lankytojai.

Iš drobių žvelgiantys šventieji, angelai ar tiesiog gėlių puokštės spinduliuoja harmonija ir ramybe net tada, jei į galeriją įvirsti skubėdamas, lėkdamas ir šnopuodamas. Laikas tarsi sustoja, tarsi užsitraukia švelniu sakralumo šerkšnu, kurį baugu sudrumsti, įbrėžti savo skuba ar nekantrumu. Šventieji žvelgia iš paveikslų ir jų žvilgsniu, dovanojančiu ramybę, susikaupimą iškart patiki, jų energija tikra ir išties veikia net tada, kai tokia tematika ne itin traukia, nes joje, ir ypač joje, labai lengva paslysti – nuklysti į egzaltaciją, sentimentalumą, deklaratyvaus dvasingumo ekspoziciją arba prarasti autentiškumą.

E.Kniūkštaitės paveikslai iš pirmo žvilgsnio tokie paprasti, dekoratyvūs, spalvos – tokios ryškios ir aiškios, vaizduojama tema – daug kartų matyta ir vis tiek pakeri. Net nežinia kuo: atrodo, ne angelu prie šulinio ar Marijos paveikslu, ir vis dėlto gal kaip tik tuo angelu, kurį, patiki, galima išvysti, ar Marija su Kūdikiu ant rankų, kuri, imi jausti, globoja ir tave, o gal gėlių puokšte, kurioje Rumšiškių (jose dailininkė gyvena) apylinkių žiedai.

„Net vartai varteliai E.Kniūkštaitės paveiksluose ne užveria nuo mūsų tą švytintį pasaulį, o vilioja užeiti. Į dažnokai simetrišką stabilų pasaulį, tokį saugų ir patikimą kaip namai“, – pastebi menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Taip, E.Kniūkštaitės paveiksluose atsiskleidžia ne vaizdas, o pasaulis: savitai, išmintingai giedras, nuščiuvęs ir sakraliai paslaptingas.

Pasak R.Rachlevičiūtės, tapybinė E.Kniūkštaitės paveikslų harmonija protingai pagrįsta paviršiaus organizavimo dėsningumais: geometriškai subalansuotos kompozicijos – su aiškiais, bet trapiais siluetais, myluojančiu liūliuojančiu linijų ritmu, išsklaidyta vakarėjančia šviesa. Komponavimo, piešinio meistrystė atsiskleidžia paveiksluose, kurie, išlikdami dekoratyvūs, perteikia ir tolumos iliuziją. Aptakių formų keliukai vilioja mus į gilumą, kad mes žvilgsniu apsukę ratą ar dažniau aštuoniukę, vėl sugrįžtume atgal, bet jau kitokie. Stabtelėję, nurimę, susimąstę.

Iš Žemaitijos kilusios, bet Rumšiškėse jau seniai gyvenančios E.Kniūkštaitės neįsivaizduosi didmiestyje. „Taip, miestas man gana svetimas, kartais norėtųsi nuvažiuoti į kokią parodą ar renginį, bet nelabai traukia tas šurmulys“, – tapytoja kalba ramiai, lėtai ir dainingai, regis, mokėdama grožėtis ne tik aplink matomais ir fantazijose gimstančiais vaizdais, bet ir kalbos melodingumu – prigimtinė lietuvių menininkė, stojiškai, be skubos gyvenanti, nuolat stabtelėjanti prie augalo, gyvuliuko ar minties, ir iš viso to vėliau gimsta sieloje rezonuojantys paveikslai.