– Karpinių menas žavi savo preciziškumu, bet tai, ką galima pamatyti jūsų feisbuko puslapyje, pranoksta bet kokius lūkesčius. Kaip sumanėte iškarpyti rudeninius lapus?

– Kiekvieną rudenį, kai tik išvysdavau nukritusius lapus, vis norėdavau tai padaryti. Pabandžiau tik šįmet. Reikia kažkokio vidinio postūmio ar pašaukimo, kad imtum žirklutes ir pradėtum karpyti. Įkvėpimo pagauta net sukūriau filmuką "YouTube" kanale (dukrytė padėjo), po kurio sulaukiau labai didelio atgarsio. Daug kas karpė, siuntė man savo darbų nuotraukas. Aš pati esu išbandžiusi tik klevo, liepos, paprastojo ir dekoratyvinio ąžuolo lapus. Tų medžių, kurie auga mūsų parke, Utenoje.

– Nesitikėjote tokio susidomėjimo?

– Tikrai ne. Nes kai padarai kažką rimto, kitaip sakant, kai gerą pusmetį dirbi prie kokio sudėtingo medžio raižinio, niekam jis neįdomus. O pakarpiau aš tuos rudeninius lapus – tiesiog anšlagas. Žmonėms patinka naujovės. Gal kažkur kažkas pasaulyje taip jau daro – tikrai nepretenduoju būti novatore ar patentuoti šitą šaunią idėją. Visiems sakau – tik kurkite: lapų visiems užteks!

– Ar visus lapus galima iškarpyti, o gal tik didesnius?

– Karpyti pasirenku nukritusių lapų. Pagulėję ilgiau ar šalnos pakąsti nelabai tinka. Kaip patikrinti? Reikia perlenkti pusiau. Jei nelūžta, netrupa, o gražiai lankstosi – tuomet puiku, tinkamas karpyti. Sykį radau kažką panašaus į dekoratyvinį ąžuolą, kurio lapai man pasirodė gerokai didesni net už klevo. Įsivaizdavau, kad iš didelio lapo turi išeiti rimtesnis darbelis. Bet paskui pamėginau karpyti liepos lapus ir pamačiau, kad iš mažo išeina dar gražiau – tikra miniatiūra!

– Jau seniai savo talentais, tautodailės žiniomis dalijatės edukacijose, tarptautiniuose seminaruose. Štai ir lapų karpymo pamokėlių jau spėjote surengti feisbuke.

Kai gerą pusmetį dirbi prie kokio sudėtingo medžio raižinio, niekam jis neįdomus. O pakarpiau aš tuos rudeninius lapus – tiesiog anšlagas.

– Esu Amerikos karpytojų gildijos narė ir, vos tik įdėjau savo darbų į jų puslapį, viena amerikietė karpytoja labai gražiai pakarpė ir pažymėjo, kad tai darė mano darbų inspiruota. Maža to, gavau gausybę atsiliepimų iš lietuvių, kurie, tos mano pamokėlės paskatinti, bandė kurti. Matote, kai į darbą kimba geras karpytojas, tai jam bet kokia technika, bet kokios priemonės – net ir medžių lapai – yra pavaldžios.

– O ką daryti tiems, kurie, be popierinių snaigių, karpyti nėra bandę? Nuo ko pradėti? Gal iš pradžių pasitreniruoti ant popieriaus?

– Oi ne, visai nebūtina. Čia ne tokia brangi medžiaga, kad turėtume ją taupyti. Jei ant vieno lapo nepavyks, imsite antrą, trečią ir t.t. Kažkada juk vis tiek išeis. Dar vienas svarbus dalykas: jei, grįžę su lapais namo, išsyk juos karpysite – viskas gerai. Bet jei neturėsite laiko tai daryti ir karpyti prisėsite tik rytoj – tuomet reikės juos paslėgti kokioje nors knygoje ar tarp laikraščių. Antraip lapai perdžius ir susiraukšlės.

– Ar karpote žirklutėmis?

– Ir manikiūrinėmis žirklutėmis, ir peiliuku, skirtu popieriui pjaustyti. Galima lapą perlenkti per pusę ir laikytis simetrijos. Galima jo nelankstyti ir karpyti iš karto. Pradedantiesiems taip ir siūlau – pradžioje karpyti visokias skylutes ir iš jų pamėginti kurti ornamentus. Nepiešti jokio rašto. Bet jei norite išbandyti kažką sudėtingiau – iškarpyti žmogų, namą, paukštį, kitoje lapo pusėje turite nusipiešti norimą figūrą tušinuku. Pieštuko nesimatys. Be to, rizikuojate, kad aštrus jo galas perplėš lapą. Žirklučių dydis? Žiūrėkite, kad būtų patogios. Mažytėmis gal pavyks išgauti subtilesnius ornamentus, nors profesionalams žirklučių dydis nesvarbus. Kas moka – tas karpo ir stambesnėmis. O pačius smulkiausius ornamentus aš pabaigiu pjaustyti peiliuku. Kas neturite manikiūrinių, bandykite su tomis žirklutėmis, kokias rasite namuose. Nieko ypatingo čia nėra.

– Kokie motyvai dažniausi jūsų lapų karpiniuose?

– Nepaisant, kokią medžiagą – lapą ar popierių paimčiau, motyvai lieka panašūs. Net draugės pastebėjo, kad vis tiek matyti mano braižas, mano stilistika. Aš mėgstu augalus, bet labiausiai – paukštelius. Retas kuris mano karpinys neturi nors mažiausio paukštelio. Karpant ant medžių lapų išskrendančius paukščius, jie labai gražiai atrodo. Ir dera pagal prasmę. Dar patinka piešti žmones, arkliukus, katinukus. Piešiu ant lapų tai, ką mėgstu karpyti ir iš popieriaus. Sykį paėmusi lapą pamačiau, kad ten turėtų atsirasti... prakartėlė (juokiasi). Juk artėja Kalėdos.

Domina: tautodailininkė O.Tumėnaitė-Bražėnienė prisipažįsta, kad mūsų promočiučių mėgtos popierinės užuolaidėlės šiandien ją maitina – sulaukia nemažai užsakymų tokių iškarpyti.

– Kokius karpinius labiau mėgstate: miniatiūrinius ar didesnius?

– Kai karpau ant popieriaus, vienu metu galiu daryti ir didelį, ir visai miniatiūrinį darbelį. Esu karpiusi Šv.Jurgį, kuris su visu drakonu ir arkliu tilpo ant pusės delno dydžio popieriaus lapo. Man įdomu viską išbandyti: nuo didžiausio iki mažiausio. Visuomet kuriu tik tai, kas man pačiai labiausiai patinka, įdomu, dar neatsibodę. Gal kitais metais ir lapai manęs taip nebedomins, kaip šiais, kol idėja dar šviežia (juokiasi). Kad ir kaip neturėčiau laiko, vis tiek neiškenčiu: pribėgdama kasdien po vieną kitą lapelį iškarpau. Žiū – ir parodėlę galiu rengti. Neskaičiavau, kiek tiksliai tų lapelių turiu: gal 20 ar 30.

– O kaip iškarpytus lapus išsaugoti ilgiau? Galbūt mamytės su vaikučiais, smagiai savaitgalį parankdarbiavę, norėtų suruošti tokią parodėlę?

– Labai šauni idėja. Iškarpytus medžių lapus reikia paslėgti tarp knygos ar laikraščio lapų. Galima juos išlyginti lygintuvu. Dėkite popierių, tuomet lapo karpinį, paskui ir vėl popierių, o tuomet atsargiai palyginkite. Taip lapas išdžius, sustiprės ir pasidarys panašus į tvirtą odą. Šitaip paruošę lapą, ieškokite spalvoto popieriaus fonui. Prie jo švelniai klijuokite karpinį sausais klijais (nors aš labiau mėgstu "Lipalą"), o tada įrėminkite į A3 formato rėmelius. Viskas. Galite džiaugtis gražiu rudenišku darbeliu.

– Kokios klaidos gresia pradedančiam lapų karpytojui?

– Oi, kokios čia klaidos (juokiasi). Jei nepavyks vienas – pavyks kitas. Dar siūlau karpant išnaudoti gražias lapo gyslutes. Galima nusipiešti tušinuku ant lapo katiną ir jį paprastai iškirpti, bet galima pasinaudoti tuo, ką siūlo gamta, t.y. palikti visas lapo gyslutes, dėmeles ir skylutes. Žodžiu, aš visuomet stengiuosi visiškai išnaudoti gamtos ypatybes. Gyslutes iš pradžių apsivedžioju tušinuku, o tik paskui piešiu karpinio eskizą. Klaidos? Na… kol pajausite lapo storį, gal jų ir pasitaikys. Turėtumėt atminti, kad medžio lapas yra kur kas plonesnis už popierių. Tad, viena vertus, iš lapo kirpti lengviau, bet toji gamtinė medžiaga kur kas lengviau ir pažeidžiama. Reikia prilaikyti, pasaugoti, žodžiu, pajausti. Jei namuose turite keletą žirklučių, išmėginkite dirbti su visomis – pažiūrėkite, kuriomis patogiausia. Aš irgi daug ką pjaustau kanceliariniu peiliuku (pasidėjusi po apačia tvirtą padėkliuką), o kai ką kerpu žirklutėmis. Tai priklauso nuo piešinio detalių.

– Gal ruduo jums – mieliausias metų laikas: juk būtent rudenį atradote tokią originalią karpiniams medžiagą?

– Oi, ne... Labiau myliu pavasarį. Tas metų laikas nuo vaikystės man mielesnis. Mėgstu sakyti, kad esu Rokiškio krašto dukra, daug metų gyvenanti Utenoje. Gimiau Keležerių kaime, kur baigiau pradinę mokyklą. Žinote, tas gamtos prabudimas duoda daugiau šviesos kūrybai, nei jos ėjimas į poilsį. Su rudeniu aš vis dar nesusigyvenu. Tas jo spindėjimas auksu man atrodo kažkoks netikras. Net viename iš savo eilėraščių rašiau, kad rudeniškas grožis yra labai apgaulingas. 2006-aisiais pasirodė mano poezijos knyga "Angelo šešėlyje", kurią pati iliustravau. Nesu labai produktyvi poetė. Pamažu tie eilėraščiai ir vėl kaupiasi, tai gal kada nors pasirodys dar viena poezijos knygutė.

– Esate iš tų menininkų, kurie mėgsta ne tik kažką pradėti, bet ir pabaigti su trenksmu. Turiu omeny jūsų parodas.

– Esu pedantė. Jei jau kažką pradėjau ir man patiko – tęsiu iki galo. Nors, kita vertus, mėgstu spontaniškumą: niekas juk negalvojo, kad su tuo lapų karpymu taip užsižaisiu. O dabar jau tikrai ir apie parodą galvoju. Dažniausiai iškerpu paveikslą – karpinį – ir matau, kad jame dar visko neišsakiau, tuomet kerpu antrą, trečią, ketvirtą. Taip išeina ciklas. Bet, suprantate, jis nebūna mano suplanuotas nuo pat pradžių: tiesiog viskas išsirutulioja savaime.

Kai į darbą kimba geras karpytojas, tai jam bet kokia technika, bet kokios priemonės – net ir medžių lapai – pavaldžios.

– Esate ne tik garsi karpytoja, bet ir geriausia Lietuvos liaudies meistrė, apdovanota "Aukso vainiku" vaizduojamosios dailės srityje. Turbūt sunku būtų suskaičiuoti jūsų tautodailės parodas, apkeliavusias ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Ar šiuo metu kam nors ruošiatės?

– Aš visada kažkam ruošiuosi, visada darbas darbą veja. Turiu karpinių ciklą "Lietuvos dvarai", kuris pradėtas gal 2014 m. Tad kasmet iškarpau po kelis karpinius jam papildyti. Šiuo metu tuos darbus galite pamatyti Žemaitijoje, Pakiršinio dvare. Po keletą mano karpinių galite rasti ir kitose parodose. Tiesa, dar negrįžę darbai iš parodos Barnaule. Ten vyko puiki trijų meistrų lietuviškos tautodailės paroda, kurioje buvo eksponuojami mano karpiniai, dukros Adelės raižiniai ir jauno tautodailininko Augustino Monkaus austos lietuviškos juostos.

Susikaupė: kiek yra iškarpiusi lapų, O.Tumėnaitė-Bražėnienė nežino, tačiau juokauja, kad jau galėtų surengti parodėlę.

– Lietuvos edukologijos universitete studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą, bet taip jau susiklostė, kad visą savo gyvenimą paskyrėte tautodailei. Paklausiu tiesiai šviesiai – ar menininkui iš tautodailės šiais laikais įmanoma išgyventi?

– Na, kai labai nori – viskas įmanoma. Gyvenu iš karpinių, raižinių, edukacijų užsakymų. Pagrindinė mano veikla ir didžioji dalis užsakymų yra popierinės užuolaidėlės. Iki XX a. pradžios lietuvių namuose bene prieš visas didžiąsias šventes namai būdavo puošiami baltais popieriniais karpiniais. Kadangi anuomet trobose būdavo gana tamsu, tai tos popierinės užuolaidėlės virš langų, iškarpytos kaip staltiesėlės, nutįsusios nuo lentynėlių įvairiose namo kertėse suteikdavo mūsų prosenelių namams šviesos, šventiškumo ir jaukumo. Kadangi didelį balto popieriaus lakštą įpirkti galėjo ne visi, kartais karpiniams naudojo ir laikraščius. Tiesa, ne kiekviena šeimininkė gebėdavo žirklėmis ar peiliuku iš popieriaus sukurti tikrą meno kūrinį, bet paprastą karpinuką iškirpdavo kiekviena.

– Kur šiais laikais žmonės naudoja tas popierines užuolaidėles – negi interjere?

– Dažniausiai ten, kur turi ypatingus namus – kaimo ar etnografines, kaimo turizmo sodybas, namelius tautodailės edukacijoms. Dažnai užsako ir valdiškos įstaigos, ir etnokultūros centrai, ir muziejai. Tikrai žinau, kad net ir žmonės, gyvenantys šiuolaikiškai įrengtuose moderniuose butuose, pasikabina virtuvėje ant langų mano karpytas popierines užuolaidėles ir džiaugiasi gražiu vaizdu. Ar nesuplyšta? Na, keletą metų tikrai atlaiko. Pavyzdžiui, mūsų tradiciniame Utenos amatų centre mano karpytos popierinės užuolaidėlės kabo jau devintus metus ir vis dar atrodo nepriekaištingai! Savo bute Utenoje ant kelių langų irgi esu tokias išsikarpiusi. Tai nusikabinau tik todėl, kad man jos atsibodo. Kitaip sakant, pakeičiau jas kitomis iškarpytomis (juokiasi).

– Apie Kalėdas jau pagalvojate?

– O kaipgi! Kasmet spalio pabaigoje jau visos mintys sukasi apie Kalėdas. Suplanuota kalėdinių karpinių paroda Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje. Prasidės kalėdinių karpinių edukacijos, o netrukus pasirodys ir nauja mano knyga. Ji skirta norintiems išmokti karpyti užuolaidėles ir vadinasi "Lietuviškos užuolaidėlės. Kirpk. Spalvink". Tai užuolaidėlių trafaretų knyga. Tiesa, 2008 m. jau esu išleidusi vieną mokomąją knygą apie karpinius "Mokomės karpyti", bet ji jau seniai tapusi bibliografine retenybe. Ar žadu ją kartoti? Tikrai ne: jau daugiau nei porą metų ruošiu naują. Matote, per dešimt metų net karpiniai pasensta, o ir man pačiai pasidaro nebeįdomu kalbėti apie tą patį. Noriu parodyti, kaip per tą laiką viskas patobulėjo: tiek karpiniai, tiek ir jų edukacijos.