Negevo dykuma ir humusas

"Norėjau apvažiuoti visą šalį ir pamatyti autentišką Egiptą. Sinajaus pusiasalis – įdomi vieta, nors ten vyksta neramumai, nesurenkamos turistų grupės, atvykėlių beveik nesutiksi, – prisipažino Iraką, Iraną, Siriją, taip pat po Afrikos šalis autostopu keliavęs ir iš viso apie 70 pasaulio šalių aplankęs 32-ejų kaunietis. – Be to, skrendant iš Kauno ten nukakti labai patogu per Izraelį."

Su pigių skrydžių avialinijų lėktuvu Donatas išskrido į šiauriausiame Raudonosios jūros taške įkurtą piečiausią ir garsiausią Izraelio kurortą Eilatą.

Nuo Ovdos miestelio iki kurorto keliasdešimt kilometrų pavėžėjo vietinis žydas.

"Greitai važiuodamas vingiuotu keliu per 13 000 kv. km Negevo dykumą, kurioje anksčiau gyveno beduinų gentys, dešinėje pusėje mačiau didelę metalinę tvorą, skiriančią Izraelio ir Egipto pasienį, – pasakojo D.Puzaras. – Netrukus atsivėrė nuostabi Raudonosios jūros panorama, kurios grožį dar labiau išryškino šalia stūksantys Jordanijai priklausantys kalnai."

Populiarus Artimųjų Rytų užkandis humusas, gaminamas iš trintų avinžirnių, sumaišytų su tahini (sezamų pasta) arba alyvuogių aliejumi, citrinų sultimis, druska, česnakais ir vietine duona, puikiai numalšino kauniečio alkį, o oro temperatūra leido pasimėgauti šiluma.

Nesklandumai pasienyje

Egipto konsulate angliškai nekalbantis darbuotojas liepė pateikti spalvotą nuotrauką, užpildyti dokumentus.

"Viza galbūt bus. Galbūt", – pabrėžė egiptietis, o po kelių valandų Donatas, ilgai trypčiojęs prie konsulato vartų, už vizą paklojo beveik 40 eurų ir iš Eilato į Egiptą iškeliavo autobusu.

Prie sienos, didelėje muitinės salėje, tabako dūmuose paskendęs pareigūnas paprašė prisėsti – jis nuėjo melstis. Tik po keliolikos minučių, atsivertęs paskutinius asmens dokumento lapus, įdėjo spaudą, leidžiantį keliauti po Sinajaus pusiasalį.

Po to Donato laukė mokestis už atvykimą į Sinajaus pusiasalį, o pareigūnas, ilgai vartęs kauniečio asmens dokumentą, stebėjosi ką tik išduota viza ir antspaudais, teiravosi, kada lietuvis atvyko į Egiptą.

"Netrukus paaiškėjo, kad pirmasis pareigūnas ne tik sumaišė antspaudus, bet ir nepakeitė viename iš jų datos, kuri buvo kelių dienų senumo ir netiko pagal išduotą vizą, – juokėsi D.Puzaras. – Susitvarkęs kilusius nesklandumus galėjau pradėti kelionę."

Turistų – katastrofiškai mažai

Artimiausias kelias į Egipto sostinę Kairą turistams yra uždraustas, tad teko keliauti aplink visą Sinajaus pusiasalį. Ginkluoti kareiviai, tankai ir neretos patikros tik patvirtina, kad čia šiuo metu yra nepaprastoji padėtis.

Vietinis beduinas – pardavėjas – vaisiais ir daržovėmis perkrautu visureigiu sutiko kaunietį pavėžėti iki Nuveibos miesto.

"Pro pradarytą automobilio langą vėjas kedeno raudonos ir  baltos spalvų skarą, kurią vis pasitaisydamas beduinas atsisukdavo į mane ir šiltai nusišypsodavo, – su angliškai nemokėjusiu vietiniu (dauguma jų kalba tik arabiškai) Donatas bendravo gestų ir šypsenų kalba. – Tuščios dykumos, pusdykumės, kur ne kur sutinkami kupranugariai – toks pirmasis įspūdis apie Sinajų."

Vakare lietuvis pasiekė anksčiau buvusį žvejų miestelį Dahabą (dahab – arabiškai auksas), dabar garsėjantį kaip nardytojų rojų, kur galima pasigrožėti koraliniais rifais.

Dėl katastrofiškai sumažėjusių turistų susirasti čia pigią nakvynę – vienas juokas. Vos kelis eurus kainuoja ne tik viešbutis, bet ir pietūs viename iš prabangių vietos restoranų su nuostabiu vaizdu į Raudonąją jūrą, kurios kitoje pusėje ryškiai matyti Saudo Arabijos krantai.

Domino ir šalies veidas

Tris dienas čia praleidęs lietuvis susibičiuliavo su vietiniais kaljanų padavėjais, kurie nuolat rūpinosi, kad įkaitusios žarijos leistų mėgautis obuolių skonio aromatu.

Netoliese esantis puikiai žinomas Šarm aš Šeicho kurortas Donato nesužavėjo, todėl kelionę jis tęsė iki El Tour miesto prie Sueco kanalo.

"Štai čia galima atrasti tikrąjį Egiptą. Jokių turistų, dulkinos ir purvinos miestelio gatvės ir nustebę vietinių žvilgsniai į  netikėtai užklydusį kitatautį, – šyptelėjo D.Puzaras. – Gatvėse – tikras turgus, visi stengiasi kažką parduoti. Drąsesni, mokantys angliškai prieina ir pasisiūlo padėti."

Keliautojas pastebėjo ir jaunų musulmonių žvilgsnius. Jos, slėpdamos savo plaukus po hidžabais, kukliai nusišypsodavo ir  su draugėmis kikendamos apkalbėdavo čia netikėtai atklydusį turistą.

Susitikus antrą kartą, kai kurios įsidrąsindavo paprašyti kartu nusifotografuoti, tačiau griežtai nesileisdavo apkabinamos ar paliečiamos.

Vakare, laukiant naktinio autobuso į Kairą, Donatas prisėdo išgerti arbatos. Netrukus vietiniai vyrai pasiūlė kartu pažaisti domino – atvykėlis jiems buvo įdomus. "Jie stebėjosi, kodėl lankausi tokiose neturistinėse vietose. Tuomet supratau, kad būtent čia, kur nėra turistų, ir gyvena tikrieji egiptiečiai, o ne tie, kuriuos daugelis žino iš turistų lankomų vietų, – įsitikinęs D.Puzaras. – Čia nesistengia tavęs apgauti siekdami kažką brangiai parduoti. Čia sulauki tikrojo arabiško dėmesio ir draugiškumo. Būtent tokiose vietose gali pamatyti tikrąjį šalies veidą."

Jie stebėjosi, kodėl lankausi tokiose neturistinėse vietose. Tuomet supratau, kad būtent čia, kur nėra turistų, ir gyvena tikrieji egiptiečiai.

Lydintis asmeninis policininkas

Ankstus rytas atvykus į Kairą buvo vėsus. Miestas budo, kad vėl pasinertų į kasdienį chaosą. Stengiantis pereiti gatvę negalioja taisyklės, todėl turi atsargiai laviruoti tarp automobilių: niekas čia nepraleis net ir sustojus prie pėsčiųjų perėjos.

Didžiausias Šiaurės Afrikos miestas, kuriame, skaičiuojant su priemiesčiais, gyvena daugiau kaip 20 mln. gyventojų, Donatą greit išvargino. Jam buvo daug įdomiau keliauti traukiniu palei Nilą.

Asijuto miesto geležinkelio stotyje Donatą sustabdė policijos pareigūnai, nusprendę, kad vienam šiame mieste svetimšaliui nebus saugu.

"Bandymas išaiškinti, kad apsaugos man nereikia, sekėsi itin sunkiai. Aukštesnio rango pareigūnas po miestą niekur neleido vaikščioti vienam, – viešbutyje užregistruotas lietuvis negalėjo atsikratyti pareigūnų, todėl jautėsi nejaukiai. – Man iš paskos nuolat sekiojo policininkas, o ryte, norėdamas palikti viešbutį, buvau sustabdytas. Turėjau laukti policijos automobilio, kuris būtų nuvežęs į geležinkelio stotį."

Mėgstančiam keliauti, kur akys mato, Donatui tokia staigmena nepatiko ir jis patraukė pėsčiomis. "Misteri, palaukite, palaukite! – šaukė viešbučio administratorius. – Tai dėl jūsų saugumo!"

Padėkojęs ir šiltai atsisveikinęs jis išėjo. D.Puzarui malonu buvo sustoti prie vietinių prekiautojų, kurie išspausdavo natūralių sulčių.

Pigiausios klasės pranašumai

Kelionę jis tęsė Chargos oazės Libijos dykumoje kryptimi. Šios gyvenvietės dauguma gyventojų yra bedžai – tauta, gyvenanti Egipte, Rytų Sudane ir Šiaurės Eritrėjoje. Dauguma – klajokliai.

Prieš įvažiuojant į miestą pasitiko Hibio šventykla, kurios užrakinti dideli vartai turbūt labai seniai matė turistus.

Netoliese yra dar įdomesnis objektas – Bagavato koptų laidojimo kompleksas. Tai vienos seniausių pasaulyje krikščionių kapinės. Čia lietuvis klaidžiojo Libijos dykumos smėliu užpustytomis kapinėmis ir tarp iš purvo pastatytų senovinių koplyčių kupolų.

"Čia ragavau ir ypatingo skonio vietinių džiovintų datulių", – pasakojo Donatas, kuris kelionę tęsė pigiausios klasės vietiniu traukiniu.

"Vagonuose ant grindų besimėtančios šiukšlės, nosį riečiantis tvaikas iš tualeto ir vienas po kito bėgiojantys garsiai šūkaujantys prekiautojai, – atmosferą nupasakojo D.Puzaras. – Traukinyje gali nusipirkti ne tik arbatos, maisto, bet ir drabužių ar net kanceliarijos prekių."

Šie pigiausios klasės traukiniai yra skirti tik vietiniams, stotyse draudžiama bilietus parduoti turistams, tačiau įsėdus į tokį traukinį be problemų galima nusipirkti bilietą iš konduktoriaus.

Punktualumas neegzistuoja: traukinys gali bet kuriuo metu sustoti kažkur laukuose. Vietiniai prie tokių dalykų pripratę ir pasinaudoja proga nubėgti į šalia esančius laukus nusikirsti ir užkąsti augančių cukranendrių.

"Pajutau milžinišką skirtumą tarp pirmąja klase tvarkingai apsirengusių, pagal europietiškus standartus keliaujančių egiptiečių ir pigiausios klasės keleivių, kur netvarką, nepatogumus kompensuoja gyvas bendravimas ir šiltos šypsenos, – neslėpė cukranendrės stiebu pavaišintas keliautojas. – O dar labiau nustebino tokių žmonių nuoširdžiai nuperkamas puodelis arbatos."

Policijos posto likimas

Asuanas – paskutinė jo kelionės stotelė. Čia pat, prie Nilo, yra keletas barų, kur paskendę kaljanų dūmuose musulmonai geria alų. "Alkoholinių gėrimų vartojimas pagal Koraną yra laikoma nuodėme, tad vartojančiųjų alkoholį mačiau labai nedaug", – neslėpė Donatas.

Persikėlus keltu į Nubių kaimą ir užlipus ant aukšto kalno atsiveria ne tik nuostabūs Nilo vaizdai, bet ir miesto panorama, o tolėliau į pietus – neaprėpiami tarsi miražas susiliejantys Sacharos smėlynai.

Ar jis aplankė Sinajaus pusiasalyje garsiausią architektūros objektą – seniausią dar tebeveikiantį, VI a. statytą  krikščionių  Šv.Kotrynos vienuolyną?

"Vykau ten, tačiau prabuvau policijos poste, taip ir nesulaukęs automobilio. Po to vienuolyną uždarė, – liūdėjo D.Puzaras. – Kai grįžau į Kauną, sužinojau, kad tą policijos postą susprogdino."