Orlaivių pilotavimą studijuojantį Kristupą Šuliją ir jo tėvą žinomą sinoptiką Naglį Šuliją sieja ne tik kraujo ryšys – juos traukia ir vilioja paslaptingas dangaus pasaulis. Kol kas Kristupas dar neskrido nei į Paryžių, nei į Tokiją. Jo praktiniai užsiėmimai dviviečiu lėktuvu "Cessna" vyksta Kyviškių aerodrome.

Domėjosi nuo vaikystės

K.Šuliją nuo vaikystės viliojo noras dirbti darbą, susijusį su aviacija, lėktuvais. Dėl to mokykloje buvo išmėginta nemažai būrelių.

Įtakos turėjo ir tai, kad virš Žirmūnų, kur jis gyvena, dažnai praskrenda į Vilniaus oro uostą sukantys lėktuvai. Užvertęs galvą, jis nuo vaikystės lydėdavo juos akimis. Paauglys skaitė knygas apie aviaciją, lakūnų gyvenimą, prenumeravo laikraštį "Aviacijos pasaulis", sekė visas tos srities naujienas.

"Tas domėjimasis tik didėjo. Galų gale vieną dieną nusprendžiau, kad reikėtų studijuoti orlaivių pilotavimo specialybę, – sakė 23 metų K.Šulija. – Stojau, ir pavyko."

Orlaivių pilotavimo jis mokosi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institute. Šiuo metu vaikinas – ketvirtakursis, mokytis liko dar metai.

"Geresnio mokslo net ir įsivaizduoti negaliu. Nesigailiu visų patirtų vargų, tų pinigų, kuriuos teko sumokėti už mokslą. Jeigu tektų grįžti atgal į 12-ą klasę, dar labiau stengčiausi čia patekti", – sakė Kristupas.

Praktiniai užsiėmimai studentams vyksta Kyviškių aerodrome. Kartais tenka skristi ir iš Vilniaus oro uosto aerodromo.

Ar merginoms imponuoja, kai jis pasako, kad studijuoja aviaciją ir bus lėktuvo pilotas?

Pasirodo, naujoms pažįstamoms jis nelabai stengiasi pasakyti, kokią profesiją pasirinko ir kur studijuoja. O jei ir pasako, nelabai didelį įspūdį joms tai daro.

"Arba aš to nemoku pateikti, – suabejojo Kristupas. – Merginos – toks dalykas, nelabai jas suprantu."

Nieko panašaus į autobusą

Ar nesiskyrė vaikino svajonės nuo tikrovės, kai pakilo į orą ir patyrė skrydžio laimę, pamatė Lietuvos miškus ir laukus iš aukštai? Svajodamas studijuoti lėktuvo pilotavimą, galbūt jis viską įsivaizdavo vienaip, o kai pats su "Cessna" atsiplėšė nuo žemės, pasirodė kitaip?

"Iš tikrųjų mano paauglystės svajonės ir tikrovė labai skiriasi, – pripažino K.Šulija. – Kai stojau į institutą, įsivaizdavau, kad viskas bus paprasčiau. Ir sulig pirma praktika supratau, kad viskas visai kitaip, nei įsivaizdavau. Tačiau ne taip blogai. Net neįsivaizduoju, ką įdomiau galėčiau studijuoti."

Kai jis pirmą kartą lėktuvu pakilo į orą, buvo sunku orentuotis vietovėje, nelabai aišku, kaip tinkamai lėktuvą valdyti. Vaikinas įsivaizdavo, kad skristi lėktuvu – tai tas pat kaip važiuoti mašina – tiktai ore. Pažįstami jam net aiškindavo: "Tu nori pilotuoti keleivinį lėktuvą? Tai – tas pat kaip vairuoti keleivinį autobusą iš vienos šalies į kitą."

"Buvau net patikėjęs ta mintim. O kai pradėjau pilotuoti, paaiškėjo, kad į autobuso vairavimą nieko panašaus net ir būti negali, – nusijuokė K.Šulija. – Pats lėktuvas – sudėtinga "mašina", priklausanti nuo fizikos dėsnių. Skrendi ir tiesiog jauti, kad fizikos dėsniai iš tikrųjų veikia. Turi visus mechanizmus atidžiai kontroliuoti, nėra laiko atsipalaidavus žiūrėti į debesis."

Mokslams – paskola iš banko

K.Šulija savo kailiu patyrė, kad įstoti į orlaivių pilotavimo specialybę nėra lengva. Maža to, kad turi išlaikyti egzaminus, itin atidžiai tikrinama stojančiųjų sveikata. Pirmiausia patikrinamos akys ir širdis, tada jaunuoliai siunčiami pas kitų sričių medikus, net pas odontologą.

Taip pat buvo psichologinis testas. Po to – fizinio pasirengimo: reikėjo nubėgti 3 km, 100 m, padaryti 15 prisitraukimų. Kuo greičiau tai padarysi, tuo geriau. Po šių testų nemažai stojančiųjų atkrenta. Patikrinus sveikatą dar nubyra. Šiuo metu jo kurse – 16 studentų, pasiryžusių eiti iki galo.

Mokslas kainuoja nemažai: vieni mokslo metai – 18 850 litų. Dėl savo svajonės K.Šulija pasiėmė iš banko beveik 100 tūkst. litų paskolą.

"Aš žaidžiu va banque: arba man gyvenime pasiseks, arba ne, – atvirai kalba Kristupas. – Tiek tėvas, tiek mama mano pasirinkimui niekada neprieštaravo. Jie sakė: jeigu nori, jeigu būsi laimingas, tai siek to. Ir aš nusprendžiau pabandyti."

Mokslai institute – rimti. Surašyta programa, kiek reikia nuskristi su instruktoriumi, kiek su kolegomis, o kiek savarankiškai.

"Instruktorius sėdi šalia ir stebi, ką tu darai. Skraidome griežtai pagal programą, – pasakojo Kristupas. – Baigiant institutą jau duoda paskraidyti dvimotoriu šešių vietų amerikiečių "Piper" lėktuvu. Šis – rimtesnis už "Cessną". O paskui – kaip likimas lems. Ką pasirinksim, tą ir turėsim. Iki to dar laukia daugybė egzaminų, dar daug valandų reikia skraidyti su "Cessna". Aš nenuleidžiu rankų ir manau, kad viskas bus gerai."

Ilgas ir brangus kelias

Kada pilotas, baigęs savo mokslus, gali savarankiškai pilotuoti?

Iki to, pasirodo, – ilgas kelias, reikia gauti daug licencijų. Baigęs institutą, pilotas turi teisę pilotuoti tiktai "Cessnas" – instituto lėktuvus. Norint pilotuoti rimtesnį lėktuvą, pavyzdžiui, "Boeing", "Airbus", "Embraer", reikia papildomai lankyti dar specialius mokymus, išlaikyti egzaminus, įrodyti, kad viską apie juos žinai.

"Tada tau duos jais skraidyti kaip lakūnui mokiniui arba antrajam lakūnui. Paskui po truputį kyli karjeros laiptais – po daugybės metų tampi kapitonu ir visiškai savarankiškai atsakai už tą lėktuvą", – pasakojo K.Šulija.

Oro linijų bendrovės nefinansuoja papildomų mokymų – už juos reikia mokėti patiems studentams. Žodžiu, jei turi pinigų, papildomus mokymus gali baigti per pusantrų metų ir sėsti prie didelio lėktuvo vairo. Mokymai ir licencijos kainuoja net kelias dešimtis tūkstančių eurų.

Vis dėlto K.Šulija nemano, kad į lėktuvo pilotavimo specialybę gali stoti tik turtingi žmonės.

"Nereikia nuleisti rankų. Galima pasiimti paskolą iš banko. Kartais bendrovės su studentais pasirašo sutartis ir sumoka už visus tuos mokymus", – sakė Kristupas.

Dirbtų Lietuvos bendrovėje

Gal jis jau turi išsirinkęs oro linijų bendrovę, kurioje norėtų dirbti?

"Dar neturiu savo svajonių įmonės. Vis dėlto norėčiau skraidyti kuo didesniais lėktuvais ir tarp žemynų – iš Europos į Ameriką, Aziją, Japoniją. Kada nors gyvenime norėčiau tokių skrydžių", – savo ambicijų neslėpė K.Šulija.

Vadinasi, Lietuvos skrydžių bendrovėje, jeigu ji būtų įkurta, vaikinas nenorėtų dirbti? Juk joje tikrai nebus tokių ilgų skrydžių.

"Norėčiau joje dirbti. Jei atsirastų nacionalinė oro linijų bendrovė, visi joje norėtų dirbti. Ji neatsigintų darbuotojų", – mano K.Šulija.

Jam smagu būtų dirbti skrydžių bendrovėje, kur visi yra savi – pažįstami, lietuviai.

"Tačiau jie nepriims pilotų, tik baigusių institutą. Jiems bus reikalingi tik didelę patirtį turintys lakūnai. Todėl mūsų kelias į normalias įmones veda per mažytes pasaulio užkampiuose esančias, į juoduosius sąrašus įtrauktas bendroves", – apgailestauja būsimasis kapitonas K.Šulija.