„Gal labiau galėčiau pasakyti, kas nepasikeitė tuo metu ir dabar. Tėtis groja kiekvieną vakarą ir tai daro daug atsakingiau nei aš. Aš negroju kiekvieną dieną, kad ir kaip stengčiausi, bet jam pavyksta. Jis groja kiekvieną vakarą, dar taip vėlai, o mano kambaryje taip viskas girdisi. Tai nebuvo pasikeitę net ir tuomet, kai jis buvo politikoje”, – dalinosi V. Grubliausko dukra Elzė.

„Žinot, atvirai pasakysiu, manęs jokie titulai negadino. Ne į pareigas žiūrėjau, o klausiausi to, ką sakė mano širdis. Nebuvau atsiribojęs nuo visko, kad dabar būsiu tik tas, arba dabar grįžtu ir būsiu tik tuo“, – pasakojo V. Grubliauskas.

Net ir būdamas meru Vytautas save labiau laikė muzikantu, džiazistu nei politiku. Kaip pasakoja Inga Grubliauskienė, vyras net pačiose rimčiausiose situacijose sugebėdavo priimti spontaniškus sprendimus. „Visi mes esame žmonės ir nesvarbu, kokį titulą turime. Aš atsimenu vieną tokį momentą, kai į Klaipėdą buvo atvykęs Švedijos karalius ir turėjo būti pietūs restorane. Protokolas bėgiojo ir galvojo, kaip čia dabar bus, nes jeigu karalius pakelia vandens stiklinę, reikia tą daryti, aną daryti, prisistatyti. Tada atėjo eilė Vytautui sakyti kalbą, prisistatyti, bet vietoje to jis paėmė trimitą. Reikėjo matyti, kaip karalius atsipalaidavo, pradėjo pritarti ir dainuoti. Mačiau, kaip protokolas braukė prakaitą, kad viskas vyksta ne pagal eilutes. Vytautas sakė, juk karaliaus visas gyvenimas vyko pagal taisykles, norėjau žmogui padovanoti tokį atsipūtimą”, – apie vyro kūrybiškumą pasakojo Inga.

LNK nuotr. 

„Tai tokie nestandartiniai, vietoje gimstantys improvizaciniai sprendimai. Jie visada turi kitokią prasmę. Kaip ir krepšinio aikštelėje. Tu gali žaisti pagal sudėliotas schemas, bet jeigu tu neturėsi jausmo, kad šioje vietoje reikia improvizacijos, kuriai nepasiruošę nei priešininkai, nei treneriai, tai viskas gali pasibaigti blogai. Improvizacija valdo pasaulį”, – teigė Vytautas Grubliauskas.

Visas  susitikimas su Grubliauskų šeima – trečiadienį, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ per LNK.