Žmones, kurių interviu galima suskaičiuoti ant pirštų, o žurnalistai seniai praradę viltį pakviesti puodelio arbatos, prakalbinti bandys prodiuserių bendrovės "Videometra" komunikacijos vadovė, TV laidų vedėja Vaida Skaisgirė. "Mano tikslas – kad tiek mūsų auditorija, tiek pašnekovai būtų užtikrinti, jog "Raudoname kilime" – įdomios, įkvepiančios, o svarbiausia ˜– tikros istorijos", – "TV dienai" sakė naujosios laidos vedėja.

– Kokia jūsų misija naujajame projekte?

– Misija – skambus žodis, tačiau kalbant apie šį projektą – visai tinkamas. Iš tiesų gal pradėti reikėtų nuo paties raudono kilimo reiškinio istorijos. Pirmą kartą raudonas kilimas buvo paminėtas dar V a. prieš mūsų erą, tačiau jis dar nesimbolizavo to, ką ėmė reikšti nuo XX a. pradžios, kai kino pramonės magnatas Sidas Graumanas Los Andžele atidarė savo pirmąjį kino teatrą – "Milijono dolerių teatrą". Būtent tada raudonas kilimas pirmąsyk buvo nutiestas turint tikslą, kuris tebeegzistuoja šiandien ˜˜– norint pabrėžti į renginį pakviestų žvaigždžių svarbą ir išskirtinumą. Taigi jau kone 100 metų iškilmių ir renginių rengėjai tiesia raudonus kilimus norėdami pagerbti savo svečius. Šiandien, deja, raudonas kilimas daug kam siejasi su tuštybe ir dirbtiniu blizgesiu.

Tokia ir yra mūsų misija – žiūrovams atskleisti tokias gyvenimiškas istorijas, kurios gali priversti susimąstyti, įkvėpti, kažką pakeisti.

Mes savo laidoje raudoną kilimą tiesiame metaforiškai – asmenybėms, kurias labai gerbiame tiek mes patys, tiek tautiečiai, kurių gyvenimo istorijos gali įkvėpti, pamokyti, priversti susimąstyti, kurios, kaip gera knyga ar kino filmas, vertos būti išgirstos ir pamatytos. Taigi, mūsų naujo TV3 projekto "Raudonas kilimas" pavadinimo nereikėtų suprasti vien tik pažodžiui. Laidoje žiūrovai išgirs istorijas ir tų, kuriuos tikrai dažnai matome žengiančius raudonu kilimu, ir tų, kurie dėmesio privengia, tačiau neabejotinai yra verti būti pagerbti. Tokia ir yra mūsų misija – žiūrovams atskleisti tokias gyvenimiškas istorijas, kurios gali priversti susimąstyti, įkvėpti, kažką pakeisti.

– Pristatoma, kad laidos komandos taikiklyje – išskirtinės, žinomos ir įdomios asmenybės, kurios savo gyvenimą nuo filmavimo kamerų saugo ir interviu į kairę ir į dešinę nedalija. Kodėl jos turėtų patikėti savo gyvenimo dalelę "Raudonam kilimui"?

– Šou pasaulio užkulisiuose – nemažai netikrumo ir gudrybių, siekdami savų tikslų žmonės neretai vieni kitus nuvilia. Esu ir pati nusivylusi ne vienu savo sprendimu duoti interviu vienai ar kitai laidai ar žurnalui – kūrėjai neretai pasiduoda pagundai herojaus pateiktą pasakojimą montažu paaštrinti, suteikti jam skandalo prieskonių ir taip surinkti gausesnę auditoriją. Ir taip – jiems laikinai pavyksta suburti daugiau žiūrovų, tačiau auditorija nėra kvaila, vėliau supranta, kad buvo apgauta, kad buvo pasinaudota pašnekovu. Ką ir kalbėti apie sugriautus santykius su laidos herojumi. Su "Raudonu kilimu" to nebus – kuriant šį projektą man už viską svarbiausia yra žiūrovų ir laidos herojų pasitikėjimas.

A. Mažylio nuotr.

– Ar yra projektų-tabu, kuriuos pakviesta vesti tikrai pasakytumėte "ne"?

– Niekada nevesčiau tokio projekto, kuris man pačiai nebūtų įdomus. Jei vedėjas tik mechaniškai atlieka savo darbą ir jam visai neaktualu, ką pristato, žiūrovai tai išsyk pajaučia ir praranda susidomėjimą.

– Kokį žmogų jūs pavadintumėte žvaigžde? Kokiomis savybėmis jis turėtų išsiskirti?

– Žvaigždė – koks nuvalkiotas ir banalus šis žodis tapo mūsų šalyje. Nežinau, kas dėl to labiausiai kaltas, bet žodis "žvaigždė" ar "elitas" šiandien šalies žurnalistų daug dažniau vartojamas kaip jaukas piktiesiems komentatoriams sukilti ir pradėti anonimiškai drabstytis purvais. Jei pamirštume šį kontekstą, mano galva, žvaigždėmis gali būti ir tampa tie, kuriuos Dievas apdovanojo talentu ir sumanumu tą talentą tobulinti, vystyti, rodyti, galiausiai – iš jo uždirbti ir gyventi jaučiant pilnatvę.

– Ne paslaptis, kad atviravimas prieš TV kameras neretai siejamas su tuštybių muge. Kur, jūsų nuomone, riba tarp tuštybės ir noro pasidalyti savo patirtimi, darbo, kūrybos rezultatais, tiesiog džiaugsmu?

Žvaigždėmis gali ir tampa tie, kuriuos Dievas apdovanojo talentu ir sumanumu tą talentą tobulinti, vystyti, rodyti, galiausiai – iš jo uždirbti ir gyventi jaučiant pilnatvę.

– Ta riba – beprotiškai plona ir trapi. Kompetentingiausi teisėjai šiuo atveju – TV žiūrovai. Kad ir kaip būtų, nenorėčiau sutikti, jog toji tuštybė yra pati baisiausia žmogiškoji yda. Aš manau, kad mes visi – vieni daugiau, kiti mažiau – savyje turime tą natūralų norą pasidžiaugti savo nuveiktais darbais, pasiekimais, truputį pasididžiuoti. Juk tai taip žmogiška. Žinoma, viskam gyvenime yra ribos ir jei jos peržengiamos, tai turi tik neigiamą poveikį.

– Spindintis televizijos pasaulis išties vilioja: populiarumas, garsenybės statusas, fotosesijos, dalyvavimas įvairiuose projektuose, renginiuose,vakarėliuose. Visgi girdime ir interviu apie jį lydinčias intrigas, konkurenciją, veidmaniškumą. O kokį televizijos gyvenimą regite jūs?

– O jūs man parodykite pasaulį, kuriame nėra konkurencijos, intrigų ir veidmainiškumo? Manau, tokių dalykų pasitaiko absoliučiai visur, nesvarbu, ar tu dirbi televizijoje, maisto prekių parduotuvėje ar banke. Tik aktualijos ir konkurencijos objektai skiriasi. Televizijos pasaulis apskritai yra labai įdomus, pilnas iššūkių, nuolatos kintantis, tad reikalaujantis greitos reakcijos. Tiesa, jame esti dvi pusės: regimoji ir neregimoji. Ir jos abi yra labai įdomios, glaudžiai susijusios, tačiau sykiu labai skirtingos ir reikalaujančios skirtingų gebėjimų. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas susidėliojo taip, kad turiu galimybę būti abiejose barikadų pusėse – tiek matomoje, su daug blizgesio, grožio ir patoso, tiek neregimoje, kur tų blizgučių kone visai nėra, kur svarbiausia – ne tavo išvaizda ar drabužiai, o sumanumas ir strateginis mąstymas.

– Įtikti, meilikauti, pataikauti, nutaisyti plastmasines šypsenas – šou pasaulio bendravimo būdas? Ar išties nuoširdaus dėmesio, draugiškumo čia nesutiksi?

– Visur visko pasitaiko. Kadangi šou pasaulis labai matomas ir išoriškai atviras visuomenei, gali pasirodyti, kad pataikavimo ir dirbtinių šypsenų jame ypač daug. Man tenka bendrauti su žmonėmis iš įvairių sričių: aktoriais, režisieriais, ūkininkais, politikais, verslininkais ir kt. Visose bendruomenėse yra įvairiausių niuansų, tik ne visos bendruomenės tokios atviros ir matomos kaip pramogų pasaulis, tad iš pažiūros gali pasirodyti, jog kitur to nėra. Ir apskritai niekada nebūna tik juoda arba balta. Taip ir šou pasaulyje būna visko: egzistuoja ir apsimestinis pataikavimas, ir nuoširdus draugiškumas, būna ir tikrų, ir plastmasinių šypsenų.

– Garsūs žmonės kartais pasiskundžia, kad kaltinimų savireklama ir kreivų žvilgsnių sulaukia net kviesdami daryti gerus darbus. Kaip jūs reaguojate į piktus komentarus?

– Anksčiau reaguodavau jautriau, o dabar nereaguoju niekaip. Laikui bėgant išmoksti atsiriboti ir vertinti tik tau svarbių, į akis, o ne anonimiškai kalbančių žmonių nuomonę.

– Stilistai kartkartėmis "pradžiugina" kritika raudono kilimo publikos svečių aprangai, juokauja nusiurbsiantys visus su megztiniais, džinsais ar pan. Kokia jūsų nuomonė apie priekabiavimą prie svečių stiliaus ar aprangos kodo reikalavimus?

– Nepavadinčiau to priekabiavimu. Kaip ekonomistų klausiama nuomonės, pavyzdžiui, dėl ateinančių metų ekonomikos, taip ir stilistų ar mados žinovų teiraujamasi jų kompetencijos zoną apimančių klausimų. Nors nesu drabužių ir prekės ženklų vergė, mano galva, aprangos kodo turi būti paisoma. Iškilmių organizatoriai stengiasi kurti aplinką savo svečiams įvairiomis priemonėmis, derama apranga tą aplinką taip pat kuria. Tad ir kai pati susiruošiu į renginį, aprangos kodo stengiuosi visada paisyti.

"Raudonas kilimas" – nuo sausio 1 d. sekmadieniais 18 val. per TV3.

Premjera – krepšinio dinozaurui

Premjerinės "Raudono kilimo" laidos herojai – viena gražiausių ir tvirčiausių šeimų šalyje – Kšištofas ir Tatjana Lavrinovičiai. Abu nėra dažni blizgių renginių, laidų ir žurnalų herojai, savo laime džiaugiasi tyliai. "Aš labai vertinu jų pasitikėjimą, džiaugiuosi, kad jie sutiko mūsų laidos žiūrovams papasakoti savo gyvenimo ir meilės istoriją su visomis įdomiausiomis jos detalėmis, nes ji tikrai nuteiks itin pozityviai ir net labiausiai nusivylusius privers vėl patikėti gražia ir tikra meile", – pristatė V.Skaisgirė.

Laida atskleis, kaip Kšištofas pasipiršo savo žmonai, tituluotai gražuolei Tatjanai, kaip jų santykius sutiko poros artimieji, o žiūrovai išvys dar niekada niekur nerodytus poros vestuvių kadrus.

Rudenį 37-ąjį gimtadienį atšventęs K.Lavrinovičius, kol žmona rūpinasi šeima ir visa buitimi, vėl žaidžia Lietuvoje ir šiuo metu atstovauja Panevėžio "Lietkabelio" krepšinio klubui. Kol krepšinio gerbėjai spėlioja, ar tai gali būti Kšištofo karjeros pabaiga, pats krepšininkas tikina dar žaisiantis ir juokdamasis save vadina tikru krepšinio dinozauru. "Tokių dinozauru jau nėra. Jei jis bėgioja per visas varžybas, tai man skauda jau. Ir širdį, ir kojas jaučiu kaip skauda. Bet jis vis tiek ateina po varžybų ir viskas gerai jam", – atvirai kalbėjo Tatjana.