Į vieną „Eurovizijos“ dainų konkurso finalą jiems išvažiuoti nepavyko dėl pasaulį sukausčiusios pandemijos. Praėjus metams po jos nuspręsta, kad „The Roop“ teks iš naujo dalyvauti atrankoje ir dar kartą įrodyti, kad yra verti pasirodymo finale.

Vietoj ašarų ir viešos savigailos grupė užsiėmė kūryba ir juodu kasdieniu darbu. Per ne itin daug laiko jie turėjo paruošti naują dainą, sukurti klipą, repetuoti. Vyrukai apsisprendė dar kartą įrodyti, kad yra nusipelnę laimėti, ir gali pranokti didžiausią konkurentą – pačius save. „Milžiniškas iššūkis, tačiau ar mes turėjom kitą pasirinkimą? Nusprendėm nesidairyti, neužsigalvoti, neužsižaisti su sunkiais jausmais. Kasdienės repeticijos ir ėjimas į tikslą ištempė į priekį. O nuvykus į „Euroviziją“ buvo be galo smagu suvokti, kad mus pažįsta visa Europa. Aišku, laimėti norėjome, tačiau net ir neparvežę pirmos vietos savimi džiaugiamės. Buvome ryškūs, gerai žinomi visos žiniasklaidos ir be galo palaikomi“, – pasakos V. Valiukevičius.

Laidoje apie didžiausius praėjusių metų pakilimus ir nuopuolius pasakos ir trečios dukters Fridos Esteros susilaukęs Rafailas Karpis. Anksčiau – vakarėlių liūtas, ar, kaip pats juokauja, barų Karpis, savo gyvenimą pakeitė iš esmės po mamos netekties. „Visą laiką jutau ypatingą ryšį moteriškos meilės. Aišku, artimiausias žmogus, kuris suteikdavo daugiausiai ramybės, buvo mama. Kaip ir buvo gyvenime, dėl to labai sunkus periodas, kai jos netekau. Kai atrodė, kad neturi į ką atsiremti. Supratau, kad su tėčiu esame be galo vieniši. Tuomet ir nusprendžiau sukurti didelę savo šeimą“, – laidoje atviraus operos solistas R. Karpis.

Rafailo nuotaikos gali susvyruoti ir dėl sunkiai pasiduodančių vaidmenų, ir dėl organizacinių rūpesčių. Jis greit užsiplieskia, tačiau, pasak jo, atėjus rytui, bloga nuotaika dažniausiai išsisklaido. Ar jam netrūksta moteriškoje kompanijoje nors vieno berniuko? Rafailas tikina apie tai nė negalvojantis. „Mėgaujuosi gaudamas tą mergaitišką šilumą iš savo dukterų, nes ji yra tokia tikra, saldi ir be galo nuoširdi. Kartais būna ir sunkesnių momentų, tokių ir ožių, ir kaprizų, bet galiausiai mergaitės atlyžta ir suteikia beprotiškai daug šilumos, kuri yra toki apčiuopiama, apkabinama, pabučiuojama“, – laidoje apie savo gyvenimą moterų apsuptyje pasakos R. Karpis. 

Ką reiškia siekti aukščiausių laimėjimų sporte? Kaip iškovoti medalius kone kiekvienose varžybose viename sudėtingiausių sportų? Ir, aišku, kaip nepasiduoti ištikus nesėkmei? Siekdamas tokių rezultatų turi būti pasiryžęs viskam. Šią pamoką yra gerai išmokusi vienintelį sidabro medalį Tokijo olimpiadoje šiemet Lietuvai iškovojusi sportininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovienė. Ji atvira – praėjusieji metai jai buvo beprotiškai sunkūs. Tačiau profesionalus sportas moterį per daugelį metų yra taip užgrūdinęs, kad ji iš viena po kitos užklumpančių nesėkmių sugebėjo pasisemti papildomų jėgų. Paradoksas, bet tai, kad Laurai lūžo tik šonkaulis, moteris vadina didele sėkme. „Man galėjo baigtis žymiai blogiau – lūžusiu stuburu ar kaklu. Su lūžusiu šonkauliu, nors ir per milžiniškus skausmus, tačiau galėjau tęsti pasiruošimą olimpinėms žaidynėms“, – atviraus atletė.