Biotechnologas verslininkas Vladas Algirdas Bumelis šiemet mini tris svarbias sukaktis. Tačiau vyras tiki, kad žmogaus amžių nusako ne metai, o dvasinis polėkis ir adrenalino kiekis kraujyje.

Valdomos įmonės dešimties metų jubiliejus, tiek pat metų be tabako ir šešiasdešimtmetis ant nosies – progų švęsti biotechnologinės farmacijos įmonės "Sicor Biotech" generalinis direktorius, profesorius, Šv. Kristoforo statulėlės laureatas V.A.Bumelis turi per akis.

"Viskas, kas parašyta mano pase, išskyrus vardą ir pavardę, yra netiesa", – sužemaičiuoja iš Kretingos kilęs, bet jau 40 metų Vilniuje gyvenantis vyriškis. Pro vešlią barzdą ir ūsus prasiskverbia plati šypsena. Kalba kaip žemaitis, juokiasi kaip "amerikonas". Ar šis juokas nuoširdus?

"Šypsokitės, tai žmones nervina – štai kuo vadovaujuosi", – juokais paaiškina ir priduria, kad iš prigimties yra nepataisomas optimistas.

Su ta pačia pakilia nuotaika vyras įskrieja į įmonės laboratoriją. "Ar yra gyvų?" – guviai sušunka. Direktorių išvydę pavaldiniai galvų nepanarina. Įtampos darbe – nė kvapo.

"Ar čia ir kuriami kiaulių gripai?" – pajuokaujame. Tačiau šiuo klausimu V.A.Bumelis pokštauti nenusiteikęs. Biotechnologija – rimtas mokslas. "Tikėti, kad virusus sukuria farmacininkai, absurdiška. Žiniasklaida, kuri skleidžia tokias prielaidas, prilygsta agentūrai "viena boba sakė", – antakius suraukia farmacijos įmonės vadovas. Čia pat pamini darvinizmo evoliucijos teoriją ir primena, kad virusai irgi kinta, mutuoja – taip ir atsiranda naujos gripų ar kitų infekcijų rūšys.

"Živile, kokia sieros rūgšties formulė?" – žengdamas į savo kabinetą administratorės paklausia V.A.Bumelis. Merginai teisinantis, kad chemijos mokėsi seniai, jis vėl plačiai šypsosi. "Šakės" tau, Živile, tau zwei (vok. – du)", – taria, ir plačiai atvėręs kabineto duris kviečia pasikalbėti prie puodelio arbatos.

– Laukdami jūsų paplepėjome su Živile. Sakė, kad neleidžiate naršyti po pramoginius interneto puslapius, darbe – jokio "Skype'o" ar "Frype'o". Vėliau pridūrė, kad esate griežtas, bet teisingas.

– Esu reiklus. Galbūt dirbdamos su manimi sekretorės galvoja: "Ot stuobrys", tačiau po kurio laiko išėjusios į kitą darbą sutinka mane gatvėje, pribėga ir sako: "Labai jums ačiū." Dirbdamos su manimi jos tampa profesionalės.

Įsivaizduokite, įmonėje skamba telefonas, tačiau į skambutį niekas neatsako – nėra administratorės. Kai grįžta, klausiu, kur buvo prapuolusi. Sako, tualete. Teiraujuosi: "Be telefono?" Ji: "O tai ką, man telefoną į tualetą reikia neštis?" Taip, sakau, reikia. Mano įsitikinimu, jei organizacijoje niekas nekelia ragelio, ta organizacija žlugusi. Per savo gyvenimą turėjau tris geras sekretores, vieną net vadindavau generaline.

O šiaip esu iš tų vadovų, kurie darbuotojus pagiria, bet retai. Aš jiems sakau: "Kas pas mus gerai, žinote ir jūs, ir aš. Tačiau turime žiūrėti, kas negerai, ir tai taisyti." Mūsų įmonėje viskas sustyguota. Galiu komandiruotėje užtrukti mėnesį, du ar tris, veikla vyks nesustodama. Tai – kaip garvežiukas, pastatytas ant bėgių.

– Taip gražiai žemaičiuojate. Gal iš solidarumo saviškiams ir už Žemaičių partiją balsavote?

– Tikrai ne. Viską, ką darau, darau rimtai, gerai ir iki galo. Tai, kaip Žemaičių partija buvo sukurta ir kokia jos programa, galima vadinti visiška Žemaitijos ir pačių žemaičių diskreditacija. Jei jau ką nors kuri, reikia pasitelkti ekspertus, paruošti rimtą programą ir strategiją, ką gero sieki padaryti Lietuvai. Skelbti Žemaitijos atskyrimą nuo Lietuvos – visiškas absurdas.

– Gal tuomet kitos politinės jėgos norėjo jūsų pavardę įtraukti į savo sąrašus? Nejaugi niekada netraukė į politiką?

– Gink Dieve! Tai labai specifinė sfera ir joje turi dirbti profesionalai, o ne tie, kurie kadaise buvo biotechnologai ar mokslininkai. Stebiuosi, kad žmonės giriasi politikais tapę. Mano galva, privalai turėti bent kokios srities, kurioje panūdai save išbandyti, pagrindus. Politikui būtinas teisinis arba ekonominis išsilavinimas. Pavyzdžiui, būsimieji politikai Amerikoje pirmiausia baigia teisės mokslui, paskui dar įgyja politikos žinių ir tik tada drįsta nerti į didžiąją politiką. Tai didelės erudicijos žmonės, galintys diskutuoti temomis nuo Cicerono iki šių laikų.

Aš esu biotechnologas, ne politikas. O mūsų Seime tikrus politikus galima ant rankos pirštų suskaičiuoti.

– Ar biotechnologinės farmacijos įmonės vadovas pats geria vaistus?

– Imsiu dabar ir sakysiu, kokius vaistus vartoju (juokiasi). Atvirai sakant, esu įsitikinęs, kad žmogaus organizmas yra tokia unikali sistema, jog sugeba pati priešintis bet kokiems virusams. Turiu pažįstamą profesorių mediką, kuris gydė mano dukras, kai jos buvo mažos. Pamenu, mergaitėms pasiligojus nuvesdavau pas jį, o jis paklausdavo: "Ką darysime: gydysime ar leisime gyventi?" Aš, žinoma, už tai, kad leistume gyventi. Žmogaus organizmas pats kovoja su ligomis ir infekcijomis. Vaistus visiems patariu vartoti tik kraštutiniu atveju.

– Matyt, jūsų imuninė sistema labai stipri. Sportuojate?

– Kol kas tik mintyse (juokiasi). Minu dviratį, kiek spėju. Bet prisipažįstu: esu prasikaltęs, nes sistemingai nesportuoju. Tiesa, turiu idėją pradėti žaisti golfą, bet vis nėra kada. Bet vėlgi, matyt, išsisukinėju pats prieš save. Turiu tokį posakį: jei trūksta laiko, vadinasi, kažkaip ne taip planuoji darbus. Arba esi paprasčiausias tinginys. Mano atveju turbūt trūksta noro, dar iki galo neprisirpau golfui, nors jau turiu dvi lazdas. Gal kai išeisiu į pensiją... (šypsosi)

– Ar tik nekoketuojate? Gal žaidžiate, tik nenorite girtis? Teko jus matyti Sostinių golfo klube...

– Kartais ten nuvažiuoju pabendrauti su kolegomis, paplepėti su bičiuliais ar verslo partneriais. Gamtoje susitarti ir priimti sprendimus lengviau, nei sėdint prie oficialaus darbo stalo. Be to, man patinka gamta ir graži žolė. O golfo aikštyne žolė nupjauta taip pat gerai kaip mano kieme. Graži žolė man – pasaka.

– Retos atokvėpio valandėlės golfo aikštyne, ypač vasarą, turbūt sužadina ilgesnių atostogų troškimą?

– Atostogauju dukart per metus – po savaitę vasarą ir žiemą. Užmiršau, kada turėjau keturias savaites atostogų. Savaitės gero poilsio man per akis. Bet turiu tradiciją: jau dešimt metų kiekvieną žiemą vykstu slidinėti. Vasarą išsirengiu į kelionę su žmona, dviem dukromis ir dviem anūkais. Pernai lankėmės Islandijoje, užpernai – Bretanėje (Prancūzijos regionas).

Tačiau užsienis manęs jau nestebina, nes pasaulį esu išmaišęs skersai išilgai. Buvau Argentinoje, Brazilijoje, Meksikoje, Amerikoje, Kinijoje, Tibete, apie Europą net nešneku – visko neišvardysi. Per praėjusius metus 120–130 dienų praleidau komandiruotėse. Kaip atsigaunu nuo darbų? Su šeima išvažiuoju už miesto. Turiu sodybą ant Žeimenos upės kranto netoli Pabradės, Kretingoje – namą.

– Dėl profesinių laimėjimų ir padėties visuomenėje galite būti priskirtas tautos elitui. Tačiau aukštuomenės vakarėliuose ar žurnalų puslapiuose jus retai išvysi.

– Anoks aš ponas: ne man po tuos pobūvius vaikščioti ir fotografams pozuoti. Nors oficialius priėmimus mėgstu, pavyzdžiui, dalyvavau Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II gimtadienio šventėje britų ambasadoje.

– O ar galima jus pamatyti krepšinio arenoje, sergantį už mėgstamą komandą?

– Nesu tipiškas lietuvis, nes neinu iš proto dėl krepšinio. Lietuva per ilgai žavėjosi krepšiniu ir nieko neveikė, kad išvystytų savo ekonomiką. Pas mus visi žaidžia krepšinį. O ką mes iš jo uždirbsime? Keli žmonės gal ir uždirba. Bet kiek jų – penki, šeši? Nemanau, kad krepšinis gali mums padėti tapti turtinga tauta. O biotechnologijos gali, nes tam reikia proto. Lietuvos ateitis turi būti paremta proto technologijomis, proto produktais. Šviesią šalies ateitį matau būtent biotechnologijų srityje.

– Vadovaujate tarptautinei bendrovei. Ko reikia, kad taptum lyderiu? Galbūt panašios taisyklės praverstų ir Lietuvos vizijas bei misijas piešiantiems specialistams?

– Laikausi penkių principų. Pirmas: žmogus turi siekti būti lyderiu – visur pirmas, geriausias. Tam reikia labai daug dirbti, nes jei sėdėsi ir grosi gitara, lyderiu netapsi. Antras: nusipaišyk strategiją ir žinok, kuo nori būti, kai sueis 45–50 metų. Trečias: reikia nebijoti keistis, jei gyvenimas to reikalauja – atvirumas permainoms turi būti įaugęs į kraują. Jei būsi konservatyvus, surambėjęs – viskas. Ketvirtas: turi būti išradingas ir eiti dar nepramintu taku. Penktas: ką darai, daryk gerai, arba visai nepradėk.

Pamąstymai apie žmoną ir tabaką

Pačios geriausios – rusės

Kodėl turėčiau gauti velnių nuo žmonos už tai, kad daug dirbu? Žinote, laikausi dar kelių principų: vyras turi važinėti vokišku automobiliu, segėti šveicarišką laikrodį ir vesti žmoną rusę. Visas pasaulis pritaria, kad rusės – pačios geriausios žmonos, nes jos labai nuoširdžios ir supratingos. Mano žmona būtent tokia. Kuo jai atsilyginu už pakantumą? Tuo, kad mes 35 metai kartu! Na, ir gėlėmis, be abejo. Su kuo eičiau į žvalgybą? Su žmona. O su visais kitais – labai pamąstyčiau.

Lengvas būdas mesti rūkyti

Rūkiau daug metų, tačiau jau dešimtmetį gyvenu be tabako. Kaip man tai pavyko? Galiu pasidalyti patirtimi. Kas nori mesti, tegu nusiperka dvi tris pypkes ir du tris pakelius skirtingo tabako. Kartą atostogavau su šeima Paryžiuje, kai grįžome pasivaikščioję, atsisėdau terasoje, pasiėmiau pypkes, prikišau tabako. Rūkaliai žino, kaip bjauru pirmąkart išrūkyti pypkę. Koks bjaurus skonis, koks bjaurus kvapas! Bandžiau vieną pypkę, antrą, trečią – šlykštumas neišpasakytas. Pagalvojau: jei taip šlykštu, kodėl rūkau? Ir mečiau.