„Kai įvyko ta nelaimė, buvau beveik trejų, lygiai kaip Iliana“, – į kieme žaidžiančią dukrą žvelgė 33 metų Rasa Sept. Buvusi Prascevičiūtė. Pastarąją pavardę prieš 30 metų žinojo visi, bet mergaitę vadino vardu – Rasele. Ir tarė jos vardą su gailesčiu: juk jai tėvas žoliapjove nupjovė kojas. O medikai jas prisiuvo. Pirmajai pasaulyje.

Nelaimė suteikė galimybę?

Dešimt metų Vokietijoje gyvenanti, kelioms dienoms į Lietuvą su dukrele Iliana grįžusi Rasa vis dar šlubuoja. Po nelaimės viena jos koja taip ir liko šiek tiek trumpesnė.

Randai po operacijos liko ne tik ant kojų, kurias ji visada slepia nešiodama kelnes. Jų liko ir sieloje: Rasos spintoje nėra nė vienos suknelės, moteris nesimaudo baseine, prie jūros į vandenį žengia kelius prisidengusi skraiste ar rankšluosčiu.

Kalbantis Rasa dėvėjo jai įprastais drabužiais – džinsais, odine striuke, avėjo ilgaauliais.

„Niekada nė nepagalvojau, kad dukrai gali atsitikti tai, kas atsitiko man. Tik pastaruoju metu šmėstelėjo mintis – juk buvau tokio paties amžiaus“, – pasakė Rasa ir pribėgusiai žaviai šviesiaplaukei dukrelei padavė obuolį.

Vokietijoje gimusi mergaitė kalba rusiškai, kaip ir Kazachijoje, vokiečių šeimoje, gimęs šviesiaplaukis jos tėvas, bei vokiškai. Lietuviškai moka tik keliolika žodžių ir dainelę „Du gaideliai“.

Prieš 30 metų nutikusi ir plačiai ne tik tuometėje SSSR, bet ir pasaulyje nuskambėjusi istorija Rasai – tarsi sapnas.

„Bėgant metams viskas išgaruoja, bet kartais tai primena žmonės ir, žinoma, randai. Tų įvykių aš neatsimenu, bet nelaimė man suteikė galimybę pamatyti pasaulio ir kažką pakeitė. Juk gal, kaip mano sesuo dvynė Aušra, būčiau likusi Radviliškio rajone, Vadaktuose. Sesuo turi vyrą, keturis vaikus. Bet žinote, koks kaimas? Tuščia ten dabar, žmonės geria daug alkoholio“, – Rasos balse skambėjo nerimas.

Kojos tarp šaldytų žuvų

1983 m. birželio 17-ąją, atrodo, tą dieną, mąsto Rasa, neblaivus jos tėtis, nepastebėjęs tuomet trejų metukų ir aštuonių mėnesių pievoje žaidusios dukrelės, traktorine žoliapjove nupjovė jai kojas. Per kelius.

Iš atokaus kaimo, kuriame tais laikais nebuvo nė telefono, mažąją Raselę pavyko laiku nugabenti į Maskvos ligoninę.

Ten jau laukė mikrochirurgo gruzino Ramazio Datiašvilio vadovaujama gydytojų brigada, kuri atliko operaciją, vėliau aprašytą pirmuose laikraščių, žurnalų puslapiuose, pasakotą knygose ir dokumentiniuose filmuose. Vieną jų, „Dvylika vilties valandų“, sukūrė lietuvis Rimtautas Šilinis.

Iškart po nelaimės, šoko apimti, susijaudinę tėvai griebė mergaitę, kojas ir išskubėjo pas kaimynus kviestis pagalbos.

„Sakė, kad aš nereagavau, neverkiau“, – pamena Rasa, nors kai kurie vietiniai iki šiol negali pamiršti skausmo iškreipto mergaitės veido ir dviejų kojelių.

Tuometėje SSRS ir bene visame pasaulyje iki tol dar nebuvo atlikta nė viena galūnių prisiuvimo operacija. Vis dėlto vietos felčerė žinojo, kad kojeles reikia atšaldyti.

Pasakojama, kad, neradusi ledukų, moteris į medžiagos skiautę įvyniojo šaldytų žuvų, nors apie šį faktą, kuriant filmą, buvo liepta nutylėti.

Lyg tyčia tuo metu buvo užsiėmę visi lietuvių mikrochirurgai, todėl mergaitė skubiai išgabenta lėktuvu (kitur minimas karinis sraigtasparnis) į Maskvą.

Operavo devynias valandas

„Paskambino labai susijaudinęs gydytojas Vitkus ir pasakė, kad lėktuvu pas mus skraidinama mergaitė nupjautomis kojomis“, – po keliolikos metų Lietuvos žurnalistams pasakojo dabar JAV gyvenantis ir dirbantis gruzinas R.Datiašvilis.

Jaunas, gabus į ketvirtąją dešimtį įkopęs mikrochirurgas tądien buvo atlikęs dvylika įvairių operacijų (kitais duomenimis, apie 12 valandų darbo beveik be pertraukų). Vos atsigulęs pailsėti jis buvo prižadintas telefono skambučio.

Klinikoje, kur dirbo, niekas neapsiėmė operuoti viduryje nakties, tačiau gruzinas rado vaikų ligoninę, anesteziologą, kolegas, padėjusius atlikti operaciją.

„Atvyksime su savo instrumentais“, – sakė Ramazis, įkalbėjęs kolegas padėti ir išvykęs rengtis operacijai, o tuo metu Raselė skrido lėktuvu.

Paryčiui, apie 5 valandą, atskraidinta į Rusijos sostinę, mergaitė buvo balta kaip popierius. Po keturių valandų operacijos kolegos paprašė pertraukos, o gruzinas dar operavo 5 valandas.

Ir tik po to galėjo atsidusti. Kolegos pasiūlė konjako, jis atsisakė ir išvažiavo namo, o tarpduryje pasitikusi žmona iškart paklausė: „Prisiuvai?“

„Prisiuvau“, – žvėriškai išvargęs, bet laimingas atsakė medikas.

Mažosios Raselės laukė trijų mėnesių reabilitacija, Lietuvoje ją pasitiko kaip žvaigždę, o alkoholiu piktnaudžiavusiems jos tėvams buvo atimtos tėvystės teisės.

Beje, R.Datiašvilis netrukus išvyko dirbti į JAV, Niu Džersio medicinos ir stomatologijos universitetą.

Gelbėtoją išvydo po 23 metų

Maskvoje Raselė lankėsi antrą kartą, kai buvo devynerių. Tuomet jai atliko dar vieną, kojos tempimo, operaciją, nes dešinioji buvo beveik 3 cm trumpesnė.

Laužė kaulus, koja buvo sutvirtinta metaliniais strypais, vielomis, kuriuos energinga ir vietoje nenustygstanti Raselė dažnai aplaužydavo.

„Nuo jų ir liko dideli randai, nes susižalodavau, žaizdos pūliavo“, – prisiminė moteris.

Ką dar ji prisimena?

„Ramazį pamačiau Lietuvoje, televizijoje po 23 metų pertraukos. Jam dabar, atrodo, 63 ar 64 metai. Jo kontaktinių duomenų neturiu. Kaip per miglą atsimenu kai kurių man padėjusių žmonių veidus. Labiausiai – babą Katią ir tetą Anią“, – po pauzės atsakė Rasa, nepaleisdama iš akių dukrelės.

Baba Katia (Jekaterina Volčeva – red. past.) dirbo vaikų ligoninės drabužinėje ir prisiėmė globoti Raselę. Dar atmintyje išlikę geraširdžio greitosios medicinos pagalbos vairuotojo ruso, slaugių Lietuvoje veidai.

Kai mergaitės sveikata pagerėjo, ji grįžo į Lietuvą, kur gyveno Nemenčinės vaikų sanatorijoje. Išaugus iš jos pacientų amžiaus, 1990-aisiais valdžia ėmė ieškoti Rasai globėjų. Ją priglaudė radviliškiečių šeima – mokytojai Sofija ir Pijus Adomaičiai.

Paaugusi mergina mokėsi Žemės ūkio mokykloje, bet, pakviesta draugės, išvažiavo legaliai dirbti į Vokietiją. Ir ten gyvena jau dešimt metų.

Nuo mylimojo slėpė

Mainco mieste Raselė prižiūrėjo dvynukus, po to šeima sutartį pratęsė, vėliau, vaikams paaugus, Rasą rekomendavo kitai rusų šeimai.

Septyneriais metais vyresnį vyrą, dirbantį ekskavatorininku, ji sutiko diskotekoje Bonoje. Kelerius metus draugavo. Kai Rasa buvo šeštą mėnesį nėščia, pora susituokė: nuo šio įvykio prieš kelias dienas sukako lygiai treji metai.

„Iš pradžių jis norėjo sūnaus, bet dabar negali atsidžiaugti nuostabia dukra“, – kalbantis su Rasa, švietė saulė, o greta krykštavo Iliana.

R.Sept vyras, su kuriuo ji bendrauja rusiškai, iš pirmosios santuokos turi du sūnus – 15-os Janą ir 9-erių Leoną.

Penkiese jie gyvena Troisdorfe, mažame miestelyje netoli Kelno ir Bonos, trijų kambarių bute. Praėjusią vasarą visa šeima lankėsi Lietuvoje.

Raselės kasdienybė: pagamina ir įdeda vyrui maisto, kad papietautų darbe, išleidžia į mokyklą berniukus, prižiūri dukrą, sulaukia vaikų, grįžtančių iš mokyklos, vyro. Ir stengiasi kuo dažniau būti gryname ore, gamtoje.

„Negaliu sėdėti prie televizoriaus ar kompiuterio, kai nuostabus oras“, – pabrėžė Rasa.

Kaip vyras reagavo į ją vaikystėje ištikusią nelaimę ir ar greitai po pažinties jam papasakojo savo istoriją?

Raselė purtė galvą ir šypsojosi. Moteris vis dėlto buvo priversta vyrui papasakoti apie savo nelaimę, nes reikėjo vykti į Lietuvą, susitikti su jos kojas išgelbėjusiu Ramaziu Maskvos televizijoje.

Bet vaikystės istoriją ji pasakojo labai sunkiai, pamažu, dalimis. Rasos vyras ilgai nematė mylimosios randų.

Iki šios dienos istorijos nežino ir jo sūnūs.

Dėl randų kompleksuoja

„O tu – gera aktorė, – vėliau juokavo vyras, išgirdęs pasakojimą ir išvydęs gudriai slepiamus randus. Ir ramino: – Tu kitiems sakyk, kad tave užpuolė krokodilas.“

Iki šiol ji nemoka plaukti ir juokauja, kad skęsta kaip kirvis. Vis dėlto labai mėgsta vandenį.

Būdama maža, kai nekreipė dėmesio į randus ir nejuto kitų žvilgsnių, mielai maudėsi jūroje, baseine. Dabar į baseiną eina tik tada, kai lydi Ilianą.

"Prie jūros einu apsijuosusi rankšluosčiu ar skraiste, – atviravo R.Sept.

Įprastai ją pridengia vyras, o kai žmona įbrenda į vandenį, paima skraistę.

„Kai ilsėjomės Bulgarijoje, mūsų viešbučio kaimynai buvo rusai. Pirmas dienas slėpiau randus, tačiau pamatė, o per dvi savaites poilsio jau nekreipiau dėmesio“, – juokėsi Rasa.

158 cm ūgio moteris nesvajoja apie gražias, ilgas kojas. Vis dėlto net ir dabar, žiūrėdama trilerius, siaubo ar dokumentinius filmus, kur pasakojama ar yra sąsajų su kojų traumomis, Rasa nusuka akis.

„Pereina šiurpas per kojas. Tarsi jausčiau skausmą“, – pakomentavo.

Tėvas jaučia kaltę

Rasos istoriją žino artimos draugės, nuomojamo buto šeimininkė, nors apie tai Rasa nekalba. Lietuvoje, kur su dukrele aplankė Gedimino pilį, Aušros vartus, pabuvojo TV bokšte, jos niekas nepažįsta.

Tačiau vis dar vadina Rasele.

„Vokietijoje viena mūsų bendra draugė yra Rasa, tad mane vadina mažybiniu vardu“, – juokėsi.

Gyvenusi sovietmečiu, tapusi to laikotarpio medicinos pasiekimų objektu, dabar apsistojusi Vokietijoje, Rasa labai myli Lietuvą.

„Nesvarbu, kad aš išvažiavau iš Lietuvos. Čia mano tėvynė ir labai gera čia grįžti“, – tvirtino moteris ir pacitavo savo vyro žodžius: – Kai būsime seneliai, gyvensime Lietuvoje."

Buvę Rasos globėjai jos dukrelę laikė ant rankų užpraėjusią vasarą, kai ji atvyko į Lietuvą. Vokietijoje kartą lankėsi ir sesuo Aušra su jauniausiu iš trijų savo sūnų.

Tėvai? Rasa neslepia, kad jos mama mirė, nes pernelyg dažnai vartojo alkoholį. Tėvas?

„Kartą vyras kalbėjo su juo. Man prasitarė, kad tėvas jaučia didelį skausmą ir kaltę, – atsiduso Raselė. – Jis lankė mane ligoninėje Maskvoje, Nemenčinėje, buvo atvykęs į Vokietiją, matė savo anūkę.“

Dar neišsipildžiusi svajonė

Pykčio ten pat, Vadaktuose, gyvenančiam tėvui Rasa nejaučia. Ir svarsto, kad šis likimo smūgis galbūt jai suteikė galimybę kažką pakeisti šiame gyvenime.

Moteris džiaugiasi, kad gyvenime sutiko daug gerų žmonių. Jų neskirsto pagal tautybes: vokietis, lietuvis ar rusas.

„Yra geri ir blogi žmonės. Ir gerų yra daug daugiau nei blogų“, – įsitikinusi Rasa.

Kam duotas gyvenimas?

„Oi, įdomiai jūs čia paklausėte, – susimąstė. – Turbūt tam, kad žmogus išbandytų save, savo galimybes, įveiktų sunkumus ir kažką pasiektų?“

Sekmadienį Motinos dienos proga ją sveikins vyras. Dukra – kai paaugs. Ilianai Rasa yra griežta mama, nelepina, nors labai saugo ir, kaip visos mamos, labai myli.

Moteris laiminga. Turi vyrą, vaiką – tai, apie ką svajojo. Sesele, nors svajojo būti gulėdama dar ligoninėje Vilniuje, deja, netapo. Įgyvendino kitą svarbią svajonę – neseniai gavo vairuotojo pažymėjimą.

Neturi nė vieno sijono, perka tik kelnes, džinsus.

„Turėjau vieną sijoną, dengiantį kelius. Jausdavausi labai blogai – tarsi nuoga, net nemokėjau vaikščioti, todėl jo atsisakiau“, – nusišypsojo

Tiesa, turi dar vieną svajonę. Raselė pažvelgė į pro šalį einančią moterį, seginčią sijonu.

„Labai norėjau vilkėti vestuvinę suknelę. Baltą, ilgą – iki žemės, slepiančią randus, – Rasa šypsojosi it maža mergaitė. – Bet dar turiu laiko. Galbūt tokią suknelę vilkėsiu mūsų sutuoktuvių jubiliejaus proga?“