Neatsiejama Velykų tradicija marginti kiaušinius bėgant metams turtėja vis naujais dažymo būdais, medžiagomis ir priemonėmis.

Pravers ir muilas

Papročių puoselėtojai skuba nuraminti – natūralu, jog senosios tradicijos ne stagnuoja, o plėtojasi, įgauna vis kitų galimybių, taip atliepdamos ir besikeičiantį žmonių gyvenimą bei pasaulėjautą.

Tad ant šventinio Velykų stalo puikiai derės ir skutinėti ar marginti vašku, ir netikėčiausiai šiuolaikiškai nudažyti velykaičiai. Tiek vienu, tiek kitu atveju išgauti stulbinamus raštus, spalvinius derinius galima paprasčiausiomis priemonėmis – svarbiausia pasitelkti fantaziją.

Prieš dažant kiaušinius tautodailininkė Elena Matulionienė visų pirma patarė juos kruopščiai nuplauti ūkišku muilu, kad ant lukštų neliktų riebalų pėdsakų. Antraip dažas kibs silpnai arba visiškai nekibs.

Pasišovę marginti kiaušinius vašku taip pat turėtų žinoti, kad netinkamai jo užtepus ar užlašinus nebeverta lupti, nes ta vieta vis tiek nebenusidažys. Šiuo būdu marginamas kiaušinis turi būti išvirtas ir šiltas – ant per karšto lukšto vaškas pasklis, o į šaltą nekibs.

"Natūralaus vaško galima įsigyti iš bitininkų ar turguje. Išlenkus metalinį tinklelį suformuojamas paprastas įrenginys: apačioje pastatoma arbatinė žvakelė, o virš jos – indelis su vašku, kad šis nuolatos išliktų karštas. Marginimui skirtą įrankį paprasta pasigaminti į pieštuką ar pagaliuką įsmeigus vinį su nedidele galvute – kuo ji bus didesnė, tuo didesni bus ir taškeliai. Iš jų ir pailgų lašelių formuojami raštai", – esminius pricipus paminėjo E.Matulionienė.

Įgusti marginti – nesunku

Paruoštus kiaušinius taip pat patartina merkti į šiltus dažus. Pašnekovės teigimu, įgūdžiai "tapyti" vašku paprastai išlavėja numarginus tris keturis kiaušinius.

"Vašku galima užrašyti ir įvairius linkėjimus, po to sudėti margučius taip, kad užrašas nebūtų matomas, ir duoti pasirinkti. Kokį išsirenki – tokį linkėjimą ir pelnai. Taip pat ant kiaušinių galima užrašyti vardus, kam jie bus skirti", – naujoviškas idėjas vardijo tautodailininkė.

Norintiems dažyti velykaičius ekologišku būdu, geriausia išeitis – naudoti svogūnų lukštus. Jais galima išgauti įvairaus intensyvumo rudumą. Pavirinus tame pačiame vandenyje lukštus keletą kartų iš eilės, gaunama itin sodri, kone šokoladinė spalva.

Burokinę ar rausvą spalvą padės išgauti nuvirintų burokėlių rasalas, švelniai geltoną – ramunėlių nuoviras. Ryškiai geltonam tonui išgauti puikiai pasitarnaus ciberžolė.

Išgauti juodą spalvą senoviniu tradiciniu būdu pareikalaus daugiau laiko ir pastangų. Tokius dažus mūsų senoliai gamindavo iš rūdžių ir juodalksnio ar ąžuolo žievių raugo. Panašiu rauginimo principu būdavo gaminami ir dažai iš samanų, suteikdavę kiaušiniams atitinkamą samaninį atspalvį.

Proga paeksperimentuoti

Įdomius raštus galima išgauti naudojant įvairius grūdus, ypač ryžius, kurie kiaušinio lukštą smulkiai nutaškuoja. Prieš merkiant kiaušinį į dažus, patogiausia jį įvilkti į nailoninę kojinę.

Gamtiškais motyvais padės išmarginti pavasarinės žolelės. Kad jos geriau priliptų, lukštą reikėtų šiek tiek sudrėkinti, o prieš dažant kiaušinį taip pat įvilkti į nailoninę kojinę.

Netikėtus ornamentus galima išgauti tampriai apsukus kiaušinį paprasčiausiu tinkleliu, į kokius pakuojamos daržovės. Taip pat apvyniojus siūlais, nėriniais ar juostelėmis karpytais svogūnų lukštais.

"Galimybių yra begalės. Kiaušinių marginimas – puiki proga paeksperimentuoti, paimprovizuoti tiek spalvomis, tiek formomis. Sunku nuspėti, koks galutinis variantas laukia. Juolab kad ir dabartinių kiaušinių kevalu nebeina pasitikėti – nežinia, ar dažas kibs, ar ne", – juokėsi E.Matulionienė.