Švedų režisieriaus Roy Anderssono (Rojaus Andersono) filmas „Balandis tupėjo ant šakos mąstydamas apie egzistenciją“ (En duva satt pa en gren och funderade pa tillvaron) – virtinė komiškų etiudų apie žmogaus padėtį – šeštadienį Venecijos kino festivalyje laimėjo geriausio filmo „Aukso liūtą“.

Šį ekscentrišką filmą, kuriame pasirodo niekučių pardavėjai ir dainuojančios baro moterys, kritikai Venecijoje gyrė dėl savito žvilgsnio ir jaudinamo tyrinėjimo, ką reiškia būti žmogumi.

Filmo pavadinimas yra užuomina į Pieterio Bruegelio (Piterio Breigelio) vyresniojo 1565 metų paveikslą „Medžiokliai ant sniego“ (Jagers in de Sneeuw).

Tame paveiksle pavaizduota kaimiška žiemos scena su ant šakų tupinčiais paukščiais. R.Anderssonas sakė įsivaizdavęs, kad tie paukščiai toje scenoje stebi žmones apačioje ir klausia savęs, ką gi jie daro.

Kritikai pagrindiniu pretendentu į svarbiausią Venecijos apdovanojimą laikė įtaigų Joshua Oppenheimerio (Džošua Openheimerio) „The Look of Silence“, pripažinto 2012 metų filmo „The Act of Killing“ tęsinį, kuriame genocidą Indonezijoje išgyvenę žmonės susiduria su jų brolio žudikais. Vietoje to „The Look of Silence“ gavo prestižinį Didįjį žiuri prizą.

Vertinimo komisijos vadovas, prancūzų kino kompozitorius Alexandre'as Desplat (Aleksandras Depla), tarp kurio darbų yra muzika „Karaliaus kalbai“ (The King's Speech) ir juostai „Haris Poteris ir Mirties relikvijos“ (Harry Potter and the Deathly Hallows), sakė, kad „Look of Silence“ ir „Balandis ...“ yra dvi to paties medalio pusės ir kad abu šie darbai daro „neįtikėtinai galingą poveikį“.

R.Anderssonas susirinkusiesiems angliškai pasakojo, kad jį įkvėpė Vittorio De Sicos (Vitorijaus De Sikos) 1948 metų „Dviračių vagys“ (Ladri di biciclette) – neorealizmo kine simbolis – ir, ypač, jo scena lombarde, nes veikėjas „atranda Romos neturtinguosius“.

„Tai humanistinė scena, tai – tikra empatija. Toks ir turėtų būti filmas“, – sakė jis.

Šis darbas yra paskutinė dalis trilogijos, dar apimančios „Dainas iš antro aukšto“ (Sanger fran andra vaningen) ir „Tu, gyvenantysis“ (Du levande), ir kuria teatrinę nuotaiką su „Monty Python“ stiliaus komedijos atspalviu.

Juostos rekvizitas apsiriboja senu lagaminėliu siurrealistiškose scenose, kurios vyksta tai bare „Limping Lotta's bar“, tai kavinėje, kur Švedijos 17-ojo amžiaus karalius militaristas Karolis XII sugundo padavėją.

„Tai pirmas kartas, kai švedų filmas laimi „Aukso liūtą“, aš baisiai didžiuojuosi“, – sakė R.Anderssonas.

Venecijos kino festivalio, kuris yra seniausias pasaulyje, programoje šiemet buvo nemažai istorijų apie karą, vienatvę, senatvę ir netikėtas draugystes.

71-ojo festivalio geriausiu aktoriumi buvo išrinktas amerikietis Adamas Driveris (Adamas Draiveris) iš HBO serialo „Merginos“ (Girls), kuris suvaidino nevilties apimtą tėvą, bandantį išgelbėti savo sūnelio gyvybę italo Saverio Costanzo (Saverijo Kostanco) filme apie valgymo sutrikimą „Alkanos širdys“ (Hungry Hearts).

Geriausia aktore buvo pripažinta italė Alba Rohrwacher (Alba Rorvacher), suvaidinusi tame pačiame filme.

J.Oppenheimeris, kuris dėl prasto oro įstrigo Čikagos oro uoste, apdovanojimą už „The Look of Silence“ atsiėmė per teletiltą.

„Adi (vyras, kuris suduria su brolio žudikais) nusifilmavo šiame filme todėl, kad norėjo susitikti su kaltininkais ir priversti juos pripažinti, ką jie padarė, kad galėtų jiems atleisti“, – sakė J.Oppenheimeris.

Tačiau vienintelis žmogus, kuris šiame dokumentiniame filme prisiima atsakomybę, yra senstančio žudiko duktė.

„Mes Vakaruose turėtume sekti šios dukters pavyzdžiu: orumo, savo vaidmens genocide pripažinimo ir mūsų kolektyvinės atsakomybės už šiuos nusikaltimus“, – sakė J.Oppenheimeris.

Britų aktorius Timas Rothas (Timas Rotas), kuris dirbo devynių narių vertinimo komisijoje, pavadino šį filmą „šedevru, kažkuo ypatinga“, kas jį „be galo sujaudino“.

„Man jis labai patiko ir galvoju, kad jis turi neapsakomo orumo“, – sakė jis.

Rusų režisierius Andrejus Končalovskis namo išsivežė geriausio režisieriaus „Sidabro liūtą“, už savo juostą „Baltosios paštininko naktys“ (Belyje noči počtaljona Alekseja Triapicyna) – nuoširdžią, kritikų išgirtą istoriją apie vienatvę atokioje bendruomenėje ežero pakrantėje.

„Jausmas kaip vaiko, gaunančio dovaną iš po Kalėdų eglutės. Visi mes kuriame filmus vaikams savyje“, – angliškai pasakė emocijų apimtas A.Končalovskis.

Kylanti prancūzų žvaigždė Paulis Romainas (Polis Romenas) atsiėmė geriausio jauno aktoriaus apdovanojimą – už berniuko, kuris susitinka su savo tėvu Alexo Delaport'o (Alekso Delaporo) filme „Paskutinis kūjo smūgis“ (Le Dernier Coup de Marteau), vaidmenį.

„Ateities liūtas“ už geriausią debiutinį filmą atiteko indų režisieriaus Chaitanyos Tamhane (Čaitanjos Tamhanės) „Teismui“ (Court), kurio veiksmas vyksta Mumbajuje ir kuris pasakoja apie senstančio folkmuzikos dainininko teismą.

Debiutinis turkų režisieriaus Kaano Mujdeci (Kaano Miuždedžio) vaidybinis filmas „Sivasas“ (Sivas) apie berniuką, kuris susidraugauja su išgelbėtu koviniu šunimi Sivasu, kad apsisaugotų nuo smurtingos visuomenės, gavo Specialųjį žiuri prizą, o iraniečių režisierės Rakhshan Bani-Etemad (Rachšan Bani-Etemad) drama Pasakojimai“ (Ghesse-ha) apie gyvenimo sunkumus šiuolaikiniame Irane gavo prizą už geriausią scenarijų.

Kritikai nustebo, kad jokio prizo negavo amerikiečių komedija „Žmogus-paukštis arba netikėta nežinojimo dorybė“ (Birdman or the Unexpected Virtue of Ignorance), kurią režisavo meksikiečių režisierius Alejandro Gonzalezas Inarritu (Alechandras Gonsalesas Injaritus) ir kuri veržliai pradėjo festivalį bei sulaukė entuziastingų įvertinimų.

A.Desplat teisino žiuri sprendimą ir sakė, kad A.G.Inarritu yra „fantastiškas režisierius, jis turi talentą ir tokią akį, kokią turi nedaugelis, bet tarp dvidešimties labai skirtingų filmų, dokumentinio stiliaus filmų, poetiškų, tamsių, galiausiai iš tikrųjų iškilo tik vienas“.