Atsargiai suspaudęs piraniją indėnas į jos žiaunas įkišo piršto storumo pagaliuką. Po akimirkos žuvis jį perkando aštriais kaip skustuvas dantimis. Šią sceną stebėjo po Venesuelą keliavusi lietuvė.

Anchelis pritrenkė galybe

"Indėnai, nakvynė džiunglėse, piranijos ir beveik kilometro aukščio Anchelio krioklio vandens čiurkšlė", – vertimų biuro vadovei Vilmai Burneikienei kelionė po Venesuelą paliko didelį įspūdį.

"Cessna" lėktuvo pilotas nedidelę grupelę turistų skraidino virš jūros. Pro langą matėsi koraliniai rifai, vos apsemtos smaragdiniame vandenyje boluojančios salos, ilgas žemės lopinėlis, iš abiejų pusių plakamas bangų, siaurose ilgose valtelėse didelius krabus gaudantys žvejai, savo laimikį parduodantys už kelis dolerius.

Anchelio krioklys pritrenkia savo galybe. Drėgnuoju periodu jis itin retai pasirodo pro debesis, o sausuoju – net nepasiekia žemės. Indėnų jis vadinamas Kerekupai-meru.

"Anchelio krioklio galybę suvokiau, kai kitas "Cessna" lėktuvas buvo netoli jo. Šalia gamtos milžino orlaivis atrodė lyg žaislinis lėktuvėlis, – šypsojosi Vilma. – Kartais sunkiai pasiekiamas net visureigiais kriokys traukia ekstremalus, kurie šokinėja žemyn, išskleisdami parašiutus."

Lėktuve – lietuviškas užrašas

"Jis neįtikimas!" – žvelgdamas į debesyse pradingstantį vandenį švytėjo internacionalinės turistų komandos narys prancūzas, kuris prieš tai pabuvojo viename pavojingiausių pasaulio miestų Karakase ir vienas klajojo po pasaulį autostopu, nes jo žmona nemėgsta kelionių.

"Užsisekite saugos diržus", – lietuviškas užrašas Venesuelos "Cessna" lėktuve akimirksniu patraukė V.Burneikienės dėmesį. Buvo sunku patikėti. Už tūkstančių kilometrų, virš džiunglių turistus skraidinančiame lėktuve – lietuviškas užrašas?

Su lietuve lėktuvu skrido amerikietis, du skrybėlėti australai, dvi prancūzės ir dvi anglės.

Vėliau ši kompanija su dviem gidais ir dviem lydinčiais indėnais, susėdę į siaurą, ilgą dviem varikliais varomą valtelę, plaukė iki džiunglių.

"Net nebandykite pasilenkti!" – griežtai perspėdavo gidas turistus, kurie permirkę ir sušalę nuo lietaus, sėdėdami ant kieto medinio suoliuko po keturių valandų plaukimo bandydavo šiek tiek pasisukioti.

Užleido vietą kariškiams

Stovykloje – miegas hamakuose. Indėnai rekomendavo miegoti atsigulus skersai, perspėjo nelipti ant žemės, į krūmus eiti ne po vieną, prieš tai juos kruopščiai apžiūrėjus prožektoriais.

Tačiau turistai krito iš hamakų, o neįpratusieji prie džiunglių garsų pirmą naktį beveik nemiegojo.

"Už 100 dolerių buvo galima išsimiegoti mediniame namelyje ant pastolių, – šypsojosi Vilma. – Jis neturi sienų, tik stogą iš lapų ir šakų. Tačiau apšviestas žvakių, su švaria patalyne."

Rytą indėnės turistus pradžiugino natūraliomis sultimis, salotomis, vaisiais, kukurūzų duona, o po to vėl laukė kelionė valtelėmis.

"Iš antrosios stovyklos reikėjo išvykti vos išsikrovus daiktus", – išvargusius keliautojus nuliūdino skubiai atvykę kariškiai, kurie rengėsi sraigtasparniais skristi ant Anchelio krioklio ir šokinėti žemyn su parašiutais. Turistai privalėjo pasišalinti.

45 metai – senatvė

Keturi stulpai, šiek tiek pakeltos grindys, stogas ir nė vienos sienos. Tokiuose namuose indėnai gyvena gausiomis šeimomis. Ir suaugusieji, ir vaikai. Prasidėjus liūtims, indėnai į savo būstą atsiveda naminius gyvulius, vištas.

"Kaip gimsta jų vaikai, jei jie visą laiką leidžia visi būriu?" – juokavo turistai.

Indėnų gyvenimo trukmės vidurkis – 40–45 metai. Bedantis 45-erių vyras prilygsta senoliui, o 12–13 metų paauglės jau gimdo vaikus.

Tačiau kai kurių indėnų vaikai lanko mokyklą, į kurią suaugusieji juos plukdo valtimis.

Nameliuose kelioms valandoms atsiranda net elektra. Kartą vienam turistui beprotiškai užsinorėjus cigarečių, gidas nuplukdė iki kito kaimo, susišvilpė ir netrukus pasirodęs vyras su vaiku ant rankų pardavė cigarečių pakelį, kurio kaina prilygo visam cigarečių blokui.

Skraidančios gyvatės

Dar labiau nei turistų lankomi Kanaimo nacionalinio parko indėnai nuo civilizacijos nutolę indėnai, gyvenantys prie Orinoko upės deltos.

Šioje vietovėje keliautojai miegojo nameliuose ant vandens: poliai, medinės grindys, kuriomis šmirinėjo metro ilgio varanai ir šlepsėjo kelių kumščių dydžio rupūžės. Palypėjus kopetėlėmis – gultai. Vien stogo ir tinklelių nuo moskitų dengiamą namą naktimis atakuodavo tūkstančiai vabalų.

Pakeliui iki džiunglių keliautojai matė nuo palmės ant palmės skraidančias gyvates, įvairias beždžiones ir margaspalves Lietuvoje po keliolika ir net keliasdešimt tūkstančių litų kainuojančias papūgas.

"Nelieskite jo! – gidas perspėjo neliesti 4–5 cm dydžio vorą primenančio vabalo. – Jam įkandus, parą žmogus vemia ir viduriuoja.

Žmogus – gamtos dalis

Džiunglėse – drėgna, niūru. Ilgais botais apautos turistų kojos smigo į purvą. Po kelių akimirkų pėdsakas užsitraukdavo, o gidui pasiteiravus, kurioje pusėje valtys, nuo moskitų veidus prisidengę keliautojai mostelėdavo į priešingą pusę.

"Džiunglėse ir įdomu, ir nejauku, nes suvoki, kad be gidų pagalbos čia esi bejėgis", – prisipažino Vilma. Čia gyvena indėnai, tolimi civilizacijai, jų namuose nėra elektros, o retų keliautojų jie vengia.

"Iškviesti mediką į džiungles prireiktų paros. Tačiau gamta viskuo pasirūpino, – į augalus ir medžius parodė gidas. – Net mirtinam gyvatės įkandimui yra priešnuodžių."

Džiunglėse auga augalas, kuris kaupia gėlą vandenį: nukirtai jo dalį – gerk. Yra augalų, panašių į muilą: patrini arba suvilgai vandeniu – putoja. Yra augalas, iš kurio gaminami nuodai. Yra augalas, iš kurio gaminami dažai. Yra medis, kuris skleidžia neįtikimą garsą: pasiklydai, stuktelėjai ir tave išgirs. Yra augalas, nuo kurio nuplėšus žievę gali rašyti laiškus...

Turbūt todėl, išėjus iš džiunglių, keliautojams jau nebuvo baisu maudytis tarp piranijų: gidai tikino, kad jos nepuola bet ko, kas juda vandenyje.

Aukščiausias krioklys pasaulyje

Anchelio krioklys (isp. Salto Ángel) – Venesuelos pietryčiuose, Bolivaro valstijoje, Kanaimos nacionaliniame parke krintantis aukščiausias pasaulyje krioklys. Iš viso jo aukštis – 979 m, nenutrūkstamo vandens srauto aukštis – 807 m.

Vietiniai indėnai šį krioklį vadina Kerekupai-merú. Pirmasis tyrinėtojas, jį išvydęs 1910 m., buvo Ernesto Sánchezas La Cruzas, bet informacija apie tai nebuvo paskleista.

1933 m. krioklį pamatė amerikiečių lakūnas iš Misurio, buvęs skraidančio cirko "Lindbergh's Flying Circus" pilotas. Tai buvo Jimmy Crawfordas Angelas, šiose teritorijose ieškojęs naudingųjų iškasenų.

Po trejų metų jam pavyko nutūpti šalia krioklio viršūnės, bet lėktuvas (Flamingo monoplanas "El Rio Caroni") užklimpo ir išbuvo ten 33 metus, kol jį nukėlė sraigtasparniu. J.C.Angelas su trimis bendrakeleiviais (viena jų – jo žmona Mary) tik per 11 dienų sugebėjo nusileisti nuo plokštikalnio.

Dabar legendinis jo lėktuvas saugomas muziejuje Bolivaro mieste.