Vienuolis budistas Bo Haeng Sunimas (Kęstutis Marčiulynas), iš Pietų Korėjos trumpam sugrįžęs į Lietuvą, kviečia kauniečius į asmenine patirtimi ir japonų rašytojo Yukio Mishimos knygos motyvais sukurtą monospektaklį „Auksinė šventykla“.

„Kaune nugyvenau daug metų ir patyriau nuostabių akimirkų, čia gyvena mano draugai. Spektaklis yra padėka šiam puikiam miestui“, – teigia K.Marčiulynas.

– Esama nemažai dvasininkų rašytojų, poetų, tačiau vienuolis aktorius – retas paukštis. Kaip tai atsitiko jums?

– Visi žmonės iš prigimties linkę imituoti, vaidinti, apsimetinėti, taigi yra šiek tiek aktoriai. Mes, budistai vienuoliai, ilgus mėnesius sėdime vienuolyne ir įtemptai praktikuojame. Vėliau savo patirtimi stengiamės pasidalyti su žmonėmis: keliaujame, vedame pratybas, atliekame apeigas, skaitome paskaitas.

Dvasinė praktika, ilgos meditacijos pabudina žmogaus talentus. Korėjoje vienuoliai piešia kaligrafijas, dainuoja, šoka, groja įvairiais instrumentais, fotografuoja, drožia.

Aš taip pat šiek tiek vystau tai, ko išmokau jaunystėje šviesios atminties pantomimos režisieriaus Kęstučio Adomaičio dėka. Aktorystė man padeda bendrauti su žmonėmis.

– O ar netrukdo vienuolystei? Juk menas atpalaiduoja įvairius jausmus, žadina aistras.

– Mokausi valdyti emocijas. Į dvasinę praktiką pasineriu visa esybe, mokausi iš patyrusių meistrų, klausau jų patarimų. Vienuoliai žino, kad mano prigimtyje slypi dar ir aktorius. Todėl bičiuliai per šventes manęs prašo suvaidinti kokį nors etiudą.

Beje, ilgos pratybos keičia mane. Kai atvažiuoju į Lietuvą, kaskart jaučiuosi vis kitoks. Viskas keičiasi, ir Lietuvos žmonės – tarsi tie patys, bet jau kitokie. Vienokie rudenį, kitokie pavasarį.

Tikiuosi, kad ir mano spektaklis šį kartą bus truputį kitoks, gal šiek tiek švelnesnis. Juk ateina pavasaris, kai reikia daugiau meilės, užuojautos, gailestingumo.

– Šiuolaikiniame pasaulyje daug agresijos, kyla nacionalizmo bangos. Korėjoje esate svetimšalis. Kaip jaučiatės?

– Ten fiziškai matosi, kad esu ne korėjietis. Tenka prisitaikyti kitokioje aplinkoje, pamažu susiformuoja tam tikri santykiai, gyvenimo būdas.

Žmonės skiriasi savo odos spalva, kalba, tradicijomis, papročiais, temperamentu. Visa tai pasauliui suteikia žavesio. Įsivaizduokite, kaip būtų nuobodu, jei pievoje augtų tik vienos rūšies gėlės. Skirtumai egzistuoja, juos reikia pažinti ir gerbti, jais reikia džiaugtis.

Sakykite, ar skiriasi žmonių meilė, kančia, troškimas gyventi? Agresija yra dvasinio nebrandumo požymis, o nepakantumas kitokiam kyla iš baimės ir neišmanymo. Galvokime apie tai, kas žmones vienija, o ne skiria, pažinkime vieni kitus, ir baimė išnyks.

– Vis dėlto kažkas gali jums priekaištauti, kad pasirinkęs budizmą išdavėte tikėjimą ir tėvynę. Ką jį tai atsakote?

– Daug žmonių manęs šito klausia. Iš tiesų viskas susiklostė savaime. Prieš daugelį metų sutikau Mokytoją. Taip jau atsitiko, kad jis buvo korėjietis, garsus zen meistras Seung Sahnas. Supratau, kad būdamas čia, Lietuvoje, tos vertingos patirties neįgausiu, todėl išvykau į Korėją ir tapau vienuoliu. Tai savotiškas dvasinis universitetas.

Manau, kad nėra gerai, kai religijos tampa labiau artimos politikai, nei dvasiniam tobulėjimui. Kiekviena jų teigia esanti vienintelė teisinga. Tada atsiranda stovyklos, susipriešinimas, vieniems žadamas rojus, kitiems – pragaras. Kokiai religijai priklauso kančia? Zen praktikoje ieškome ne skirtumų, o vieno dvasinio kelio. Čia nėra „mano“ ar „tavo“ tikėjimo. Yra tik klausimas: kuo galiu padėti?

– Ar už vienuolyno sienų gims dar vienas spektaklis?

– Neseniai pradėjo galvoti apie dar vieną monospektaklį. Norėtųsi, kad jame būtų daug geros nuotaikos, humoro, žaismingumo, manau, kad žmonėms to reikia. Į talką ketinu pasikviesti profesionalų režisierių, dailininką, kompozitorių. Jei viskas pasiseks, premjera įvyks rudenį. O šį pavasarį dar kviečiu į „Auksinę šventyklą“.

Kas: monospektaklis „Auksinė šventykla“.

Kur: Kauno nacionaliniame dramos teatre (Laisvės al. 71), Mažojoje salėje.

Kada: kovo 15 d. 19 val.