Vasarą bus penkeri metai, kai Edmyra Birgiolienė su 14 metų dukra Gabija ir 10-mečiu sūnumi Justu gyvena Londone. Ji – "Žaviausios Jungtinės Karalystės lietuvės" rinkimų nugalėtoja. Po konkurso Edmyra parvyko į Lietuvą.

– Jūsų vardas Edmyra labai netipiškas geltonplaukei mėlynakei lietuvei.

– Aha, žinau (juokiasi). Bet tėvai man išrinko kaip tik tokį. Tiksliau, išrinko močiutė, kuri dirbo viešbutyje ir kartą pamatė mergaitę tokiu vardu. Mergaitė jai patiko, tai nutarė, kad ir vardas labai gražus. Ta mergaitė, ko gero, buvo užsienio turistų vaikas. O aš – tikra lietuvė.

– Šiandien jūs – tėvynėje. Parskridote beveik iškart po žaviausios Jungtinės Karalystės lietuvės rinkimų. Ar specialiai pabėgote nuo dėmesio lavinos?

– Sugrįžau į Lietuvą po metų. Tai – kasmetė, ilgai laukta kelionė, aš ją visada planuoju iš anksto. Parskrendu iš Anglijos kiekvieną pavasarį.

– Koks jums pasirodė Kaunas po metų?

– Niūrus. Tuščias. Toks jausmas, kad kiekvienais metais mano gimtasis miestas smunka žemyn. Vis mažiau žmonių, tuštesnės parduotuvės... Tik modernių pastatų daugėja. Net keista.

– Sakote, prieš penkerius metus buvo geriau? Tai kodėl išvykote į Didžiąją Britaniją?

– Šeimos ilgesys privertė. Londone jau buvo įsikūrusios mano mama ir sesė. Pajutau, kad man jų trūksta. O mano vaikams, kuriems prieš penkerius metus buvo 5 ir 9 metai, trūko močiutės. Nutariau, kad noriu būti ten, kur artimiausi mano žmonės. Aš nebijau pokyčių. Ir mėgstu iššūkius.

– Kur Londone jūsų namai? Kokie jie?

– Apsigyvenau pas pusseserę. Mūsų ten daug! (Juokiasi). Bet po trijų mėnesių mes su sese išsinuomojome namą Rytų Londone, Plaistove. Tai, galima sakyti, miegamasis rajonas. Dabar ten ir gyvename keturiese: mano sesė, aš ir mano vaikai. Namas – su trimis miegamaisiais, vietos užtenka. Kolektyvas moteriškas, mano 10-metis Justas yra vienintelis vyras namuose.

– Jo tėtis liko Lietuvoje?

– Taip, mano buvęs vyras gyvena Lietuvoje. Mes išsiskyrėme dar prieš man išvykstant į Angliją. Lietuvoje palikau darbą – dirbau vienoje baldų parduotuvėje vadybininke. Dar palikau draugus. Močiutę. Daugiau nieko. Gal todėl taip ilgėjausi šeimos.

– Jūs su vyru išsiskyrėte ne dėl to, kad sumanėte kelti sparnus į Didžiąją Britaniją?

– Ne. Buvo kitų priežasčių, tačiau smulkmenų nepasakosiu. Sakykime, nesutapo charakteriai (šyptelėja). Bet mes bendraujame. Per atostogas jis visada pasiima vaikus. Mes likome draugais, o ne priešais. Tik tiek, kad kartą nudegusi aš išmokau gerokai atsargiau žiūrėti į vyrus. Nebežiūriu į vyrą taip, kaip žiūrėjau paauglystėje. Mano reikalavimai tapo didesni.

– Kokie jie? Koks turėtų būti vyras, kuris užkariautų jūsų širdį?

– Patikimas. Rimtas. Manau, kad santykiai turėtų prasidėti pasitikėjimu ir draugyste. Iš jų galima išauginti ir visa kita. Aš netikiu meile iš pirmo žvilgsnio, trenkiančia kaip žaibas. Mano gyvenime taip nebuvo nė karto. Manau, kad tai būtų ne meilė, tik susižavėjimas, kurį iki meilės dar reikia ilgai auginti.

– Ar per pusantrų metų Londone greta jūsų neatsirado naujo draugo? Rimto ir patikimo, su kuriuo būtų galima auginti jausmus ir santykius?

– Šiuo metu draugo neturiu.

– O anksčiau?

– Anksčiau buvo. Beveik visus penkerius metus. Bet nebėra. Matyt, nebuvo lemta mums būti kartu.

– Kas atsitiko? Jis nemylėjo jūsų vaikų?

– Ne. Jis susižavėjo kita moterimi. Jei tiksliau, kitos tautybės moterimi. Užsimanė egzotikos.

– Tailandietė? Kinė? Somalietė? Indė?

– Ne, europietė. Rumunė.

– Ar jūsų buvęs draugas – britas?

– Lietuvis! Visada teikiu pirmenybę lietuviams. Nors mane supa kitataučiai. Darbe mano tiesioginis viršininkas – italas, tikras degtukas, greitai užsiplieskiantis, bet greitai ir užgęstantis. O darbdavys, firmos savininkas, – anglas. Labai aristokratiškas, kilmingas ir pan.

– Papasakokite apie jį. Kokie tie britų aristokratai?

– Na, mes jį retai matome. Jam priklauso vienuolika greitojo maitinimo įmonių, kurių vienoje aš ir dirbu vadovo pavaduotoja. Jis atvyksta visada kitu, nauju ir brangiu automobiliu. Kad ir kur eitų, visur vedasi du šunis, man regis, kurtus. Jis sako, kad jie – šeimos nariai. Žinau, kad mūsų bosas yra vedęs, bet neturi vaikų. Jo manieros, bendravimas – nepriekaištingi. Ir nors jis nėra gražuolis, nes vaikystėje jam sužalotas veidas, viską atperka jo laikysena. Tikrai impozantiškas vyras.

– Ar galėtumėte įsivaizduoti šalia jo save?

– Vargu. Aš išaugusi paprastoje šeimoje. Nežinau, ar sugebėčiau pritapti.

– Bet po pergalės žaviausios Jungtinės Karalystės lietuvės rinkimuose jūs – jau neeilinė emigrantė. Šiaip ar taip, dama su titulu!

– Visiškai nesureikšminu to titulo!

– Bet konkurse dalyvavote. Kodėl?

– O, pradėjau gailėtis vos prasidėjus repeticijoms. Iškart supratau, kaip bijau scenos, kaip varžausi žiūrovų. Dalyvauti žaviausios lietuvės rinkimuose mane prikalbino dukra. Iš pradžių sulaukiau vienos dalyvės skambučio: "Aš dalyvauju, palaikyk man kompaniją." Mūsų dukros draugauja. Tai mano Gabija iškart ėmė raginti: "Mama, dalyvauk ir tu." Taip ir atsidūriau tarp konkursančių. Bet sakau – pasijutau labai nejaukiai, tiesiog ne savo rogėse. Tik pagalvojau, kad, jei repetuojant viską mesčiau, koks būtų pavyzdys dukrai? Kad galima pabėgti neįveikus kliūties?

– Ir tapote nugalėtoja. Žaviausia Jungtinės Karalystės lietuvė. Ar užgriuvo dėmesys, gerbėjų skambučiai, pasiūlymai susitikti?

– Turbūt gerai, kad beveik iškart po to konkurso aš išskridau į Lietuvą. Nespėjau susidurti nei su gerbėjais, nei su dėmesiu, nei su gandais. Tik internete komentarų pasiskaičiau – jau čia, Lietuvoje. Dukra parodė. Sako: "Mama, ar matai kokias nesąmones apie tave rašo?"

– O kokias?

– "Užuojauta vaikams, kurie turi tokią mamą… Kuri geria, valkatauja…" Mano vaikams, kai tai perskaitė, buvo šokas. Dieve, kokių nesąmonių prirašyta pasirodžius rašinukui apie tą renginį! Kad mano krūtys – silikoninės, plaukai – priauginti, kad aš kažkur pakuoju morkas…

– Kaip manote, ar tai rašė tėvynėje, ar Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai?

– Nežinau. Tik manau, kad tai rašė labai pikti, įskaudinti, nusivylę žmonės. Tipiški dabartiniai lietuviai.

– Ar ketinate kada nors sugrįžti į Lietuvą?

– Jei situacija bus tokia, kaip dabar, – ne. Bet jei viskas Lietuvoje keisis į gera, tada – žinoma. Iš daugiamilijoninio, skubančio, triukšmingo Londono sugrįžtume visi. Tik norėčiau, kad vaikai baigtų mokslus Anglijoje. Kol kas jiems neblogai sekasi. Ir sūnus, ir dukra lanko britų mokyklas: sūnus – pradinę, dukra – vidurinę. Ten kasmet vyksta atsiskaitymai ir mano vaikai pasirodo gerai. Pernai Gabija iš 100 maksimalių balų surinko 96, Justas – 87 balus. Džiaugiuosi. Justas dar papildomai mokosi lietuvių kalbos – šeštadieniais pas mus į namus ateina mokytoja ir moko jį privačiai.

– O lietuviškų didžkukulių vaikai nereikalauja?

– Jie jų gauna (juokiasi). Mes perkame produktus lietuviškose parduotuvėse, kurių bent mūsų rajone yra aštuonios. Nesimaitiname angliškais pusgaminiais, verdame naminį lietuvišką maistą. Mūsų namuose žiūrimi lietuviški televizijos kanalai – LTV, TV3, LNK, BTV, kiti. Skaitome lietuviškus laikraščius, žurnalus, kurių visada galima nusipirkti lietuviškose parduotuvėse. Naršome po lietuviškus interneto tinklalapius... Visai kaip namie. Bet mes niekada nepamirštame, kad tikrieji namai yra Lietuvoje.