– Gal, pati to nežinodama, tapote savotišku „Žemaitukų“ grupės sėkmės talismanu?
– Ką jūs?! Čia tikrai ne mano nuopelnas. Tiesiog susipažinome tokiu laiku, ir tiek. Ovidijus su Linu – labai darbštūs, nuoširdūs, talentingi vyrai, tad nieko keisto, kad žmonės tai pastebėjo ir įvertino.
– Kol vyras puikiai atlieka tėčio pareigas, papasakokite apie jūsų šeimą.
– Ją sudaro du vaikai ir du suaugusieji. Sūneliui Herkui dabar dešimt mėnesių, o dukrai Estelei vasario 19 d. sueis penkeri. Ji lanko darželį, bet žiemą, kai tiek daug virusų, ligų, dažniau būname namuose. Juk vis tiek prižiūriu Herkų.
Pagal specialybę aš – interjero dizainerė, tik šiuo metu, kai auginu vaikus, darbui laiko nebelieka. Kai buvo viena Estelė, viską spėdavau padaryti. Herkus, palyginti su dukra, – labai sunkus vaikas. Mėgsta ir pazyzti, ir dėmesio daugiau išsireikalauti. Dabar tokio amžiaus, kai ropoja ir viską, ką pasiekia ranka, ima. Visur lipa, krinta, daužo galvą. Tik spėk žiūrėti, kad ko ant savęs neužsiverstų (juokiasi). Jokio savisaugos jausmo.
Kol neturėjau vaikų, dirbau kartu su mama. Ji Klaipėdoje turi interjero dizaino įmonę. Kadangi mano vyro darbo grafikas kintantis, patogiausia būdavo dirbti iš namų.
Garsiausias mūsų šeimos narys – mano vyras Ovidijus. Kaip visi žino, jis dainininkas. Daug dirba, o visą laisvą laiką skiria mums. Vasario pabaigoje „Žemaitukai“ rengia savo pirmąjį koncertą „Žalgirio“ arenoje, tai vėlgi – daug pasiruošimo, repeticijų.
– Kai susipažinote su Ovidijumi, ar „Žemaitukai“ jau buvo populiarūs?
– Kiek esu ta tema kalbįjusi su vyru, „Žemaitukų“ populiarumo pikas – penkeri metai, o mes susipažinome prieš šešerius. Tuo metu jie su Linu jau dainavo, rengė koncertus, bet ne tokio masto.
Jei gerai pamenu, jų populiarumas smarkiai šoktelėjo į viršų, kai „Žemaitukai“ dalyvavo „Lietuvos balse“ ir išleido pirmąją savo dainą.
Panašiu metu mes susipažinome per interneto pažinčių programėlę. Po kelių dienų susitikome ir taip kritome vienas kitam į akį, kad greitai apsigyvenome kartu. Po pusės metų pastojau, susituokėme, gimė Estelė.
Ar tikiu meile iš pirmo žvilgsnio? Mano nuomone, tai ne meilė, o stiprus susižavėjimas. Tikrai meilei reikia laiko – pabūti drauge buityje, paauginti vaikus. Tada viską pamatai kitomis spalvomis. Tikra meilė – kai vienas kitą pažįsti, susitaikai su trūkumais, nebandai savo artimo pakeisti, žodžiu, išmoksti būti kartu. Nes kaip gali mylėti žmogų iš pirmo žvilgsnio, jei jo visai nepažįsti?
Kadangi jau pragyvenome drauge šešerius metus, tikrai galiu pasakyti, kad labai vienas kitą mylime. Turime du vaikus, sieja bendra buitis, statomės pirmuosius savo namus.
Pastebėjimas: Evelina įsitikinusi, kad darniems šeimos santykiams būtinai reikia ir mini pasimatymų. / E. Gusevos-Petrauskės asmeninio archyvo nuotr.
– Jei ne paslaptis, kur bus jūsų naujieji namai?
– Šiuo metu laikinai gyvename Palangoje, o namus statomės netoli Karklės. Šią vasarą planuojame į juos įsikelti. Prieš įsikurdami Palangoje, dar kurį laiką gyvenome Klaipėdoje. Beje, mano visa giminė kilusi iš Marijampolės, bet aš gimiau Klaipėdoje ir beveik visą laiką augau pajūryje. Marijampolėje praleidau tik metus.
Kas kūrė naujų namų interjerą? Ne tik aš, bet ir vyras, mano mama. Supratau, kad kitiems jį kurti kur kas lengviau nei sau. Blogiausia, kad nė neįsivaizduoju, ko pati noriu. Kadangi esu parengusi daugybę projektų kitiems, viskas man jau atrodo matyta, pabodę. Manau, bus minimalistiška, tvarkinga, bet tikrai ne kas nors labai ypatingo.
Man gerai, kai jam gerai. Noriu, kad Ovidijus jaustųsi savose rogėse, kad būtų laimingas.
– Ar populiarumas nepakeitė jūsų žmogaus, kurį įsimylėjote prieš šešerius metus?
– Oi, ne. Kai susipažinome, man buvo 22-eji, Ovidijui – 25-eri. Natūralu, kad su metais keičiasi ir Ovidijus. Tačiau tikrai ne dėl to, kad dabar „Žemaitukai“ ant bangos. Tiek Ovidijus, tiek ir Linas – labai nuoširdūs, paprasti, žemiški. Tikiuosi, kad tokie ir liks – išvengs žvaigždžių ligos. Turbūt dėl to žmonės juos ir myli – už jų nuoširdumą, paprastumą, žmogiškumą.
– Ar „Žemaitukų“ šeimos draugauja?
– Draugaujame. Būtų keista, jei nedraugautume. Būna daug bendrų švenčių, renginių. Laisvų dienų dažniausiai neleidžiame kartu, nes vyrai ir taip pavargsta vienas nuo kito. Sveika šiek tiek pabūti atskirai, su savo šeimomis.
– Buvo laikas, kai jūs su kito „žemaituko“ Lino Vaitkevičiaus žmona lydėdavote savo vyrus į koncertus?
– Buvo. Tik ne į paprastus koncertus, bet į patį pirmą jų koncertinį turą. Kartais važiuodavome vienos, kartais – ir su vaikais. Tą laiką pamenu kaip labai smagų – galėjome viską matyti ir išjausti gyvai.
Kai „Žemaitukai“ rengė antrąjį koncertinį turą, aš jau laukiausi Herkaus. Visą nėštumo laiką labai blogai jaučiausi – nuolat pykino, tad vykti drauge negalėjau.
Įvykis: paskutinį vasaros sekmadienį tėveliai pakrikštijo savo penkių mėnesių sūnelį Herkų Švėkšnos bažnyčioje. / E. Gusevos-Petrauskės asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip vaikų gimimas pakeitė jūsų tarpusavio santykius?
– Kai vaikų nėra – nėra ir atsakomybių. Gali veikti, ką nori, laisvalaikį irgi planuoti visai kitaip. Kai gimė Estelė – sumažėjo išvykų, bet ji buvo labai ramus vaikas, tad, ugindama ją, lengvai galėjau dirbti.
Visai kas kita, kai gimė Herkus. Jis reikalavo tiek daug dėmesio... Ir dabar, kai su jumis kalbu, vis girdžiu, kaip jis virkauja, tai mano mintys irgi šokinėja.
– Ar kartais nepagaunate savęs galvojant, kaip būtų gerai, kad Ovidijus dirbtų kitokį darbą, o ne važinėtų dieną naktį su koncertais?
– Man gerai, kai jam gerai. Noriu, kad Ovidijus jaustųsi savose rogėse, kad būtų laimingas. Faktas, kad sunku būti vienai su vaikais. Sunku, kai per šeimos šventes jo nėra namuose. Tačiau toks vyro darbas turi ir pranašumų: galime planuoti laiką patys, statyti savo pirmuosius namus. Yra ir dienų, per kurias „Žemaitukai“ nepriima užsakymų. Tai Kūčios ir Kalėdos.
– Kokia jūs pačios dienos rutina?
– Herkus keliasi apie 7 val., aš keliuosi drauge ir išsyk darausi puodelį labai stiprios kavos, nes naktimis sūnus prastai miega. Dėl to ir mano pačios miego ritmas labai išsiderinęs.
Sūnus miega šalia mūsų lovelėje, Estelė paprastai užmiega kartu su mumis, bet nakčiai ją išnešame į kitą kambarį. Dažnai viduryje nakties ji vėl įsirango tarp mūsų. Žodžiu, kai prasideda naktinis balaganas, vyras su Estele eina miegoti į jos kambarį, o aš lieku su Herkumi.
Anksčiau būdavo lengviau: Estelė užmigdavo 21 val., su Ovidijumi turėdavome visą laisvą vakarą. Galėdavome ir pasikalbėti, ir ramiai kokį filmą pažiūrėti. Dabar, jei Herkus užmiega, tai Estelė dar pilna energijos, todėl dažnai būna, kad pervargę anksčiau nulūžtame už savo vaikus (juokiasi).
Ramuolė: kol augino tik Estelę, Evelina spėdavo ir kurti žmonėms interjerus, ir tvarkytis namuose. / E. Gusevos-Petrauskės asmeninio archyvo nuotr.
– Taigi, atsikėlusi išgeriate puodelį labai stiprios kavos ir ...
– Išgeriu kavos, padarau šeimai pusryčius. Tuomet jau bunda ir Ovidijus. Apsitariame, kiek šiandien turėsime laisvo laiko. Tada tvarkome reikalus arba einame pasivaikščioti.
Po pietų vyras išvažiuoja į darbą, o aš su Herkumi einu pasiimti Estelės iš darželio. Taip ir sukasi visos mano dienos apie vaikus. Kartais, jei pavyksta, dar spėju pasportuoti.
Seniau būčiau piešusi visai kitokį dienos scenarijų – kad dirbu nuo ryto iki vakaro, kad viską suspėju (juokiasi). Dabar – kitaip. Laimei, daug padeda Ovidijaus tėvai, kurie gyvena už valandos kelio nuo mūsų. Paima vaikus, net išleidžia į kokią trumpą kelionę. Vasarį irgi skrisime trims dienoms į Egiptą pasišildyti.
Kartą per savaitę ateina auklytė. Tačiau, turėdami laisvą dieną, ją aukojame reikalams tvarkyti – ieškome santechnikos, baldų ir visokių kitokių dalykų naujiems namams.
Kaip matote, nesu labai versli mama su dviem vaikais. Kol buvau su vienu, atrodė, kad kalnus galiu nuversti (juokiasi).
– Ar judu su Ovidijumi turite brolių, seserų?
– Visą gyvenimą buvau vienturtė, bet kai pastojau aš, pastojo ir mano mama. Žodžiu, mes abi laukėmės beveik vienu metu. Todėl dabar turiu mažą sesutę Kateriną, kuri yra to paties amžiaus, kaip mano Estelė. Tarp mergaičių skirtumas – trys mėnesiai. Estelė su Katerina – ir geriausios draugės, ir, kaip juokiamės, geriausios priešės.
Ovidijus, turbūt jau girdėjote, turi brolį ir sesę. Visi trys dainuoja. Neseniai sesuo dalyvavo „Lietuvos balse“, deja, iškrito.
Visiems tėvams, kurie augina vaikus, reikia laiko pabūti tik dviese. Atitrūkimas nuo buities, rutinos, kad ir trumpam pusdieniui, labai suartina.
– Vis dažniau socialiniuose tinkluose galima pamatyti ir Estelę, dainuojančią su tėčiu. Mergaitė puikiai jaučiasi prieš kamerą. Auga dar viena „žemaitukė“?
– Bus matyti. Estelė moka visas „Žemaitukų“ dainas ir tie jos įrašai, daryti su tėčiu, sprogdinte sprogdina internetą.
Prieš kiekvienus Naujuosius su Ovidijumi turime tradiciją surašyti savo tikslus. Šįmet paklausėme apie juos ir Estelę. Dukra nė nemirktelėjusi atšovė, kad didžiausia jos svajonė – su tėčiu dainuoti televizijoje.
Galbūt auga dar vienas scenos žmogus, kuris kol kas drąsos ir charizmos turi labai daug. Kaip bus vėliau – matysime. Nenorime piršti savo nuomonės. Kitais metais bandysime ją leisti į dainavimą, jei dar norės.
– Statotės naujus namus. Įdomu, kiek meno žmonės yra nagingi ir naudingi buityje – ar dėl kiekvieno varžtelio netenka kviesti meistro?
– Kadangi Ovidijus augęs kaime ir su tėčiu nuo vaikystės dirbęs visokius ūkio darbus, manau, bendrą suvokimą apie juos turi. Aišku, elektros nepataisys, bet ką nors prisukti, prikalti tikrai gebės. Turbūt tas suvokimas vyrų kraujyje nuo gimimo?
– Apgailestavote, kad laisvalaikio turite nedaug, bet kai pavyksta vieną kitą dienelę sugraibyti – ką tuomet veikiate?
– Mums patinka važiuoti į SPA ir pasimaudyti. Mėgstame ir pasivaikščiojimus. Jei pavyksta kelioms dienoms palikti seneliams vaikus, lekiame į užsienį. Viskas mums išeina ekspromtu, spontaniškai. Ar vaikai išleidžia? Na, Herkui dar tas pats, o su Estele galima susitarti. Pasakome, kada grįšime, pažadame lauktuvių, bet, aišku, po kokios paros jau ima skambinti ir klausinėti, kada grįšime.
– Jūsų šeima dar labai jauna, bet gal jau turite sukūrę kokių nors gražių tradicijų?
– Deja… Vienintelis pasikartojantis dalykas mūsų šeimoje – bendri pusryčiai. Gal dėl to, kad mūsų šeimos gyvenimas – labai chaotiškas: viskas sukasi aplink Ovidijų ir jo darbus. Kai tėtis įkrinta į filmavimus, tai visi planai subyra. Todėl per daug kol kas ir neplanuojame – gyvename šia minute, stengiamės daug dėmesio skirti vaikams, žaisti su jais, juos lavinti.
Beje, Ovidijus puikiai moka gaminti. Kai laukiausi, jis gamindavo ir sau, ir Estelei, nes man darydavosi bloga jau vien nuo maisto kvapo. Šiuo metu maisto gaminimas – ant mano pečių. Blogiausia, kad tenka gaminti visiems atskirai. Neįsivaizduoju, kaip kitoms mamoms pavyksta padaryti, kad visi šeimos nariai valgytų vieną ir tą patį patiekalą. Mūsų Estelė daug ko nemėgsta, todėl mano karščiausia svajonė – kad kada nors pietums užektų vieno valgio.
Noras: sukiotis virtuvėje mėgsta ir Evelina, ir Ovidijus, tik būtų gerai, jei pietums mamai nereikėtų ruošti trijų skirtingų patiekalų. / E. Gusevos-Petrauskės asmeninio archyvo nuotr.
– Grįžkime prie populiariųjų „Žemaitukų“. Ar einant gatve žmonės nešnibžda pavymui: „Žiūrėk, čia tas, iš teliko…“
– Lietuviai santūrūs. Būna, kad užkalbina, arba, kai sėdime kavinėje, prieina, pagiria. Būna ir žvilgsnių gatvėje, bet jie tikrai neerzina ir netrikdo. Gal jau pripratome ir nebekreipiame į juos dėmesio?
Merginų žinučių? Irgi pasitaiko. Būna, kad parašo, bet vyras į jas nereaguoja, nuleidžia negirdomis. Tuomet viskas tuo ir užsibaigia. Bent jau kol kas – tfū tfū tfū – Ovidijui neturiu jokių priekaištų: tikrai puikus vyras ir tėvas.
– Žiūriu į jūsų nuotraukas. Į akis krinta nemažai tatuiruočių. Gal taip įamžinate kokius nors jums abiem reikšmingus įvykius?
– Pirmą tatuiruotę pasidariau būdama 20-ies. Labai jos norėjau. Kai susipažinome su Ovidijumi, jis neturėjo nė vienos, bet, pamatęs maniškes, irgi užsigeidė.
Pernai mano gimtadienio proga kelias dienas buvome Graikijoje. Pamačiusi tatuiruočių salono iškabą, pasiūliau pasidaryti abiem vienodas. Pasirinkome mažą ženkliuką – saulę, jūrą – kad primintų kelionę. Ateityje tokių simbolių ant kūno, manau, atsiras ir daugiau.
– Paatviraukite, ant kokių pagrindų laikosi jūsų šeimos laimė?
– Svarbiausia – kalbėtis. Visko būna: ir pasipykstame, ir nuomonės išsiskiria, bet tada susėdame ir šnekamės. Apie viską. Anksčiau būdavo ir nekalbadienių, bet dabar, matyt, jau išaugome iš to amžiaus.
Kitas dalykas – mudviejų su Ovidijumi mini pasimatymai. Manau, visiems tėvams, kurie augina vaikus, reikia laiko pabūti tik dviese. Atitrūkimas nuo buities, rutinos, kad ir trumpam pusdieniui, labai suartina. Kai viskas aplinkui sukasi vien tik apie vaikus, savo mylimą žmogų, esantį šalia, pamažu pamiršti, apleidi. Todėl, vos tik ištaikome bent menkiausią progą pabūti dviese, stengiamės tas valandas išnaudoti. Jos padeda stiprinti tarpusavio ryšį.
Naujausi komentarai